J. Augustaitytė-Vaičiūnienė, Skeveldros. Eilėraščiai. Išleido Liudas Vismantas, 1946.

Dar viena poezijos knyga — jau Lietuvoje pasireiškusios vyresniosios mūsų kartos poetės, kurios žodis jau anuomet buvo paprastas, nuoširdus, nesiryžtas nieko naujo nei tematiniu, nei formaliniu požiūriu apreikšti. Ir šitą rinkinį būtų galima trumpai charakterizuoti: stengimasis paprastu ir širdingu žodžiu apdainuoti tremtinio lemtį, Lietuvą ir tikėjimą savos šalies prisikėlimu. Beveik visi eilėraščiai patriotinės tematikos, kartais pripinti religinių ir žmogaus buities motyvų. Nei tematikoje, nei jos apipavidalinime nieko originalaus ir negirdėto nerandame. Kitų mūsų patriotinės tematikos puoselėtojų be galo daug kartų visa tai išdainuota įprastomis, šabloninėmis priemonėmis; mes randame ir čia visus įprastinius dabartinės gausios patriotinės poezijos atributus: Nemuną, Padubysį, visą eilę žinomųjų vietovardžių, ta pat proga naudotinus simbolius (Vytį, Gedimino kalną, balandį su taikos šakele snape, Geležinį Vilką ir t.t.) ir visą Lietuvos augmeniją, pradedant ąžuolu ir beržu ir baigiant rūta ir ramunėle. Iš esmės nenorime ir negalime neigti nei mums brangių vardų nei simbolių, bet norėtųsi abejoti, ar visas šitas nuolatinis ligi nepakėlimo jų per-statinėjimas ir kartojimas įvairiuose linksniuose beveik kiekviename eilėraštyje jų taip nenudėvės, kad ir kasdieniam gyvenime niekas nebeįstengs jų be skaudaus kartumo ištarti. Tokiu būdu bus pasiektas visai priešingas rezultatas. Geriau rečiau minėti visus tokius žodžius, kurie ir be ilgų graudenimų daug pasako, jeigu neįstengiame rasti naujo ir gaivaus interpretavimo. Apie tai buvo mūsų kritikos jau ne kartą užsiminta. Tačiau patriotinės poezijos srovė liejasi vis taip pat gausiai (deja, tačiau nė kiek negilėja).