Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1975 m. 5 gegužė
TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
P. Jatulis — Motiejus Valančius — idealus vyskupas .......................................... 193
A. Vaičiulaitis — Vysk. Motiejaus Valančiaus raštų stilius ................................. 208
S. A. Girnius — Lietuvos katalikai rusų caristinėj priespaudoj ........................... 214
A. Mažiulis — Nežinoma 1874 - 1877 m. sukurta giesmė .................................... 224
V. Vizgirda — Parodos, premijos ir meno kritika ................................................. 227

IŠ MINTIES IR GYVENIMO
VI. Jakubėnas — "Elisir d'amore" — Meilės eleksyras .................................... 231
J. Draugelis — Komunistinės moralės "pranašumas" ........................................ 233
J. Kojelis, B. Vyliaudas — Du atsiliepimai dėl "Aidų" pradžios ......................... 234

KNYGOS
Pr. Skardžius — Prūsų kalbos gramatika (W. R. Schmalstiego) ........................ 236
Alaušius — Iš memuarinių knygų (M. Krupavičiaus atsiminimai) ..................... 238
VI. Kulbokas — A. Tyruolio sonetai .................................................................... 240
Viršelio 1 psl.: vysk. Motiejaus Valančiaus atvaizdas; 4 psl. — J. Bal-
čikonis, Pavasario srautas (kilimas)
Šis numeris iliustruotas vysk. M. Valančių liečiančiomis iliustracijomis. Be to, lietuvės motinos atvaizdas (paminėti Motinos dienai), V. Vizgirdos (tapyba), J. Kinkienės (drabužinė medžiaga), R. Mackenzie (skulptūra) darbų nuotraukos, L. Šimučio atvaizdas
Skaityti daugiau...
 
MOTIEJUS VALANČIUS — IDEALUS VYSKUPAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PAULIUS JATULIS   
(Šimto metų sukaktis nuo jo mirties 1875.V.17(29)
Šimto metų perspektyvoje, iš tolo, tarsi į didelį kalną, atviromis akimis galime žvelgti į garbingąjį Žemaičių Ganytoją, įvertindami jo nelygstamus gabumus, kuriuos išvystė sunkiais Lietuvai laikais. Su pagrindu jis vadinamas Didžiuoju ir centriniu praėjusio šimtmečio mūsų istorijos asmeniu, "niūraus XIX amžiaus Lietuvos horizonto ryškiausia žvaigžde".1 Vis dar pasigendama platesnės jo biografijos, kuri pilnai atvaizduotų tos iškilios asmenybės šakotą veiklą. Kan A. Aleknos 1923 m. Klaipėdoje išleista biografija (283 psl.) tebėra pagrindinis veikalas. Be dviejų disertacijų (kun. Kazio Gečio 1935 m. Vilniaus univ. apie blaivybės brolijas, ir kun. Jono Bičiūno 1952 m. Romos Orientaliniame institute apie Valančiaus santykius su rusų valdžia), yra pasirodę apie pustrečio šimto straipsnių arba įvairiose knygose pasisakymų apie Valančių.2 Tačiau daugumas šaltinių tebeguli įvairiuose archyvuose Lietuvoje, ypač Kaune ir Vilniuje,3 kurie šiandien laisvam pasauliui, deja, neprieinami. Šis tas buvo galima rasti Vatikano archyve: tai bus nurodyta šiame straipsnyje.

Svarbesnės datos Motiejus Valančius gimė 1801.11.16 (n. st 28)4 Medsėdžiuose - Nasrėnuose, Salantų vis., Kretigos aps. Kalnalio bažnyčios metrikose įrašytas Valančiaus pavarde (kas tebėra vyskupijos archyvo metrikų nuoraše); vėliau metrika ištaisyta, suba-jorinant pavardę ir pridedant antrą vardą: Kazimieras. Taigi vyskupas oficialiai rašėsi: Motiejus Kazimieras Wolonczewski. Jo mokslo ir darbo kelias:
Skaityti daugiau...
 
Vyskupo Motiejaus Valančiaus raštų stilius PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS VAIČIULAITIS   
"Visi didieji mūsų literatūros stilistai — Donelaitis, Valančius ir iš dalies Vaižgantas su Krėve — savo stilių susikūrė instinktyviai, jokiais eksperimentais ar teoretiniais samprotavimais nesi-remdami", rašė 1952 metais "Aiduose" (nr. 1) Leonas Miškinas, kalbėdamas apie Jurgį Savickį, kurį taip pat "iškėlė kaip stilistą, tik skirtingą ta prasme, kad "Šventadienio sonetų" autorius sąmoningai stengėsi "sukurti savo paties interpretacijai tinkamą instrumentą".

Kad Valančius turėjo itin savitą išraišką, sodrų ir taiklų žodį, tiesų sakinį, buvo jau pastebėję jo amžininkai. Tarp pirmųjų grožinės prozos raštų lietuviškai buvo Chodzkos "Jonas iš Svisločės", pasirodęs Vilniuje 1823 m. Antras leidimas išėjo 1860 m. ir pavadintas "Jonas Išmisločius". Jo turinys buvo aplietuvintas ir suaktualintas. Pavyzdžiui, pirmoje laidoje minimos lenkiškos knygos, o antroje tarp kromininko turimų knygų Šiluvos atlaiduose siūlomos tokios:

'Šitai turiu elementorius; šitai knygelė vadinama Živatas Jėzaus Kristaus, Viešpaties mūsų, parašytas per vyskupą žemaičių Motiejų Volončevskį. Dieve, palaimink Bažnyčią tavo tokiais vyskupais, kurie taip gražias knygeles rašo".
Skaityti daugiau...
 
LIETUVĖ MOTINA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALFONSAS NYKA-NILIŪNAS   

LIETUVĖ MOTINA KAIMIETĖ GYVENIMO SAULĖLEIDY. NEBAIGĖ MOKSLŲ, BET BRANGINO ŠVIESĄ — IŠLEIDO VAIKUS Į MOKSLĄ IR PASAULĮ. NESIRŪPINDAMA SAVO MALONUMAIS IR NEŽINODAMA LAIKO VĖJŲ, VADOVAVOSI ĮGIMTA GYVENIMO IŠMINTIMI. VISIEMS VARGAMS NUGRIMZDUS PRAEITIN, GYVENIMO SAULĖLEIDY YRA KUPINA GIEDRIOS RIMTIES, NES JAUČIA PRASMINGAI GYVENUSI. ŠVIES SAVO VAIKAMS IR TADA, KAI JUOS PALIKS.

SUBTILIAI TAI VISA IŠSAKO ALFONSAS NYKA-NILIŪNAS SAVO EILĖRAŠČIU

MOTINA:

Gesdama paslaptingoj šviesoj Eldorado,
Begalinių laukų apkabintam name,
Tu klausai, kaip vaikai, Tavo šviesą praradę,
Lyg apakę klajoja naktim neramia.

Ir tada suliepsnoji nors vienai sekundei
Paskutinėm ugnim jiems kelius šviesdama,
Ir užgęsti tenai, lyg šešėlis, be skundo,
Kaip žvaigždė, begalinėn naktin krisdama.

 
LIETUVOS KATALIKAI RUSŲ CARISTINĖJ PRIESPAUDOJ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė SAULIUS A. GIRNIUS   
Dažnai girdimas, bet neteisingas teigimas, kad katalikų Bažnyčios priespauda Lietuvoje buvo 1863 m. sukilimo išdava. Šiaip ar taip, toks teigimas būtų tiktai dalinai teisingas, nes rusų vyriausybės pagrindinė politika buvo nustatyta žymiai anksčiau — Mikalojaus I laikais. Ši politika buvo pagrįsta dviem principais: pirma, rusų vyriausybė turi tiesiogiai tvarkyti visas krašto organizacijas ir institucijas; antra, visos prijungtos žemės ir žmonės turi pasidaryti Rusijos imperijos neatskiriamos ir ištikimos dalys. Bendras nutarimas tvarkyti katalikų reikalus panašiai, kaip stačiatikių, buvo nustatytas Kotrynos II laikais. Mikalojus I suprato, kad katalikų Bažnyčia buvo viena iš pagrindinių kliūčių sėkmingam Lietuvos integravimui į Rusiją ir kad jos sunaikinimas ar griežtas prižiūrėjimas buvo reikalingas užgriaužti nekenčiamai lenkų įtakai.

Rusija XIX a. buvo plati imperija, kurios ribose o daug įvairių tautų ir tikybų. Oficialioji krašto tikyba buvo rusų stačiatikių (pravoslavų) Bažnyčia, kuri istoriškai turėjo labai glaudžius ryšius su krašto valdovais. 1721 m. Petras Didysis sustiprino šiuos ryšius, įkurdamas pasauliečių tvarkomą Šventąjį sinodą kaip aukščiausią Bažnyčios valdymo organą. Caras paskirdavo sinodo narius ir tuo būdu Bažnyčia tapo netiesiogine rusų vyriausybės dalimi.
Skaityti daugiau...
 
NEŽINOMA 1874 - 7877 M. SUKURTA GIESMĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS MAŽIULIS   
1954 m. vasarą seselių kazimieriečių bibliotekoje Chicagoj, padedant seselei Perpetuai ir kt, teko susipažinti su ten sutelktu rankraštynu. Per kelias dienas peržvelgiau kun. Prano Serapino įvairius eilėraščius ir kitus rankraščius, kun. P. Lapelio (Vaidevučio) įvairius raštus bei atsiminimus, J. Titnago "Rauladas, arba vyskupas ubagų", iš 1891 m. A. Špoko ir kt. laiškus. Iš tautosakos užrašų ten buvo "Dajnos Letuwiszkas su gaidomis", įdomus Stanislovo Šliūpo, dr. Jono brolio, iŠ Rakandžių atsiųstas 1887.III.4 laiškas ir 24 dainų rinkinėlis, kažkieno 12 dainų rinkinukas ir viena kita jų pabira. Tarp šių pasimaišė ir nežinomo asmens 1877.VII.22 surašyta naujokais šaukiamųjų giesmė, visai jau aiškus kokio nors ano meto šviesuolio kūrinys, kurio gale suminėtos ir man pažįstamos Dusetos. Tad jį ne tik perskaičiau, bet ir nusirašiau.
Skaityti daugiau...
 
Parodos, premijos ir meno kritika PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Viktoras Vizgirda   
Šiais metais New Yorke ir Chicagoje surengtos reprezentacinės meno parodos susilaukė kontroversinių įvertinimų. Atrodo, kad profesinių pagrindų stoka jas ruošiant buvo svarbiausia nepasisekimų priežastis.

Parodų negalavimus aptarė K. Bradūnas, profesiniu požiūriu K. Žoromskis ir A. Valeška "Drauge", A. Beržienė — "Naujienose".
Atsakinga Chicagos parodos rengėja ir Čiurlionio galerijos direktorė jautriame žodyje tame pačiame "Drauge" aiškinasi dėl visų smulkmenų. Iš jos teigimų sužinome, kad paroda buvo ne "suneštinė", kaip K. Bradūnas tvirtina, bet dar blogiau — "suprašyta, sumaldauta". Klausimas: ar tai didina jos vertę ir ar tai mažina kieno nors atsakomybę? Nenorima užgauti galerijos architekto, bet lieka neaišku, ar jau iš tikrųjų, tą patalpą statant, jau buvo ji numatyta paveikslų kabinimui. Tvirtinama, jog "šiandien pasakyti paskutinį žodį, kad šitas meno kūrinys pasiliks ar kitas su šia diena užsibaigs, negalime". Manau, kad yra galima, reikia tik nusimanyti. Ir posakis, kad "tikrasis ir vienintelis kritikas — laikas", yra tik sąlyginis iš senų laikų įsipilietinęs aforizmas, kaip ir Picasso kartą pasakymas, kad "visus muziejus reikia sudeginti". Kad buvo laikai, kada patys didžiausi dailininkai buvo nepriimti į parodas, taip pat yra tik publikos smalsumui pasaldinti posakiai. Ne priėmimas į parodą nustato dailininko didumą, ir ne nuo tada jis pasidaro didelis, kada pirmą kartą patenka į parodą. Aš nežinau didelių menininkų, kurie kada nors buvo nepripažinti. Ir Cezanne, ir Van Goghas, ir Gauguinas, ir impresionistai, ir Matisse kone nuo gimimo dienos buvo suprantančiųjų pripažinti ir įvertinti. Jų populiarumas masėse yra jau kitas reikalas. Jų vietas parodose kadaise užgožė tūkstančiai kitų dailininkų, kurių vardų šiandien niekas jau nežino. Ir šiandien, ypač Amerikos dailės parodų dalyviai, anot K. Bradūno, "menu paišdykavę jaunuoliai" ir seniai, ar nebus tik tie, kurie šiandien užgožia tikrų dailininkų kelią ir kurie su laiku jau įsirikiuos į užmirštųjų gretas?
Skaityti daugiau...
 
"ELISIR D'AMORE" — MEILĖS ELIKSYRAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vladas Jakubėnas   
G. Donizetti komiška opera Chicagos scenoje

Šių metų Chicagos Lietuvių Operos premjera atidarė lietuvių muzikinei publikai naują pasaulį: vietoj dramatiškų ar audringai romantiškų pergyvenimų išvydom ir išgirdome scenoje giedrią muzikinę komediją. Šalia nemirtingo Rossinio "Sevilijos kirpėjo", to paties laikotarpio Belli-nio ar Donizetti operos šiuo laiku įgyja lyg naujo aktualumo ir yra mielai statomos ir klausomos Europos ir Amerikos teatruose. Gaetano Donizetti (1797 - 1848) "Meilės eliksyras" yra viena iš penkių operų, tvirtai išsilaikiusių šių dienų repertuare; iš viso šis produktingas kompozitorius jų parašė daugiau negu šešiasdešimt. "Meilės eliksyro" veiksmas vyksta "turtingesnės" — vidurio ar šiaurės — Italijos užkampyje. Ši aplinkuma buvo gražiai atvaizduota iš New Yorko išrašytomis Stivanelli Costume Co. dekoracijomis ir kostiumais. Buvo tai tam tikra naujiena mūsų publikai, pripratusiai prie mūsų dailininkų įvairiai stilizuotų, kartais simboliškai eskizinių dekoracijų. Nuomonių dėl naujovės buvo reiškiama visokių: sceniškas įspūdis buvo malonus, bet gal tai neturėjo užkirsti kelią mūsų dailininkų būsimiems pasirodymams. Kita naujiena buvo taip pat iš New Yorko pasamdytas režisierius Herbert Beattie, kuris atliko tikrai gražų darbą tiek su choristais masinėse scenose, tiek ir atskirų veikėjų akcijos koordinavime. Režisierius dirbo, palaikydamas glaudų kontaktą su dirigentu Vytautu Marijošium, kuris patvirtino daugumą jo pasiūlymų.
Skaityti daugiau...
 
Leonardas Šimutis PDF Spausdinti El. paštas

Skaityti daugiau...
 
KOMUNISTINĖS MORALĖS "PRANAŠUMAS" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Draugelis   
Komunistai, atmetę krikščioniškąją moralę kaip antihumanišką, sukūrė savąją, kuri, remdamasi materialistine pasaulėžiūra, turi sukurti naują dorovingą žmogų. "Komunistinė dorovė yra dorovė sąmoningų didvyriškų kovotojų dėl naujos beklasės visuomenės sukūrimo. Ji skiepija darbo žmonėms pasitikėjimą savo neišsemiamomis jėgomis, ugdo jų didvyriškumą ir pasiryžimą, vysto jų revoliucinę energiją ir kūrybinę iniciatyvą. Lenino Stalino partija... išauklėjo naują kartą žmonių — žvalių ir ištvermingų, kupinų neišsemiamos energijos, pasiruošusių bet kuriam didvyriškam žygiui vardan komunizmo triumfo" (J. Ragauskas, Krik-čioniškoji dorovė darbo žmonių išnaudojimo įrankis, 1951, p. 59-60. O "komunistinės dorovės kriterijus yra kova už komunizmą — visos žmonijos laimingą ateitį" (Mokslinio ateizmo pagrindai, 1963, p. 285). Tokia "kilni" dorovė tikrai turi išauklėti tobulą žmogų, puikų komunistą ir humanistą.

Komunistai mėgsta pasigirti savąja dorove, palygindami ją su "supuvusia ir nusmukusia" kapitalistinių kraštų dorove, kuri esanti kaip tik krikščioniškos dorovės bankroto įrodymas. Turistai, lankydami komunistinio režimo kraštus, iš tiesų, yra pastebėję, kad ten nėra viešos pornografijos: laikraščiai ir žurnalai nededa pornografinių vaizdų, kinuose nėra rodomos pornografinės filmos ir pan. Taigi palyginus su Vakarais, kur seksas yra iškeltas viešumon su visu drastiškumu, iš tikrųjų šiuo požiūriu komunistinė dorovė atrodytų aukštesnė. Bet ar tik šiame dalyke jau atsispindi visa žmogaus moralė? Draudimas viešumoje eksponuoti nemoralius vaizdus, dar nerodo krašto gyventojų vidinio moralumo. Bet ne visuose ir komunistiniuose kraštuose jau taip labai "švaru". Pvz. Jugoslavijoje viešoji pornografija nėra nė kiek menkesnė, negu "sugedusiuose" Vakaruose. Jei kam teko matyti jugoslavo Makavejevo pagamintą filmą "Organizmo paslaptys", tas galės įsitikinti tuo, kas čia sakoma.
Skaityti daugiau...
 
DU ATSILIEPIMAI DĖL "AIDŲ" PRADŽIOS PDF Spausdinti El. paštas
Tolimąją "Aidų" praeitį prisimenant
1975 metai lietuvių tautai atneša Aidų" žurnalo trisdešimties metų kraitį, sukrautą tremties kraičio skryniose ir paruoštą transportui į išlaisvintą Lietuvą. Jei tai siuntai būtų lemta ir ilgiau už Lietuvos ribų užsigulėti, nereikia baimintis, kad tautai skirtą kraitį sunaikins laiko dantys: jis, Horacijaus žodžiais, "patvaresnis už varį".

Trijų dekadų žurnalo sukaktį vertingais straipsniais šių metų "Aidų" pirmajame numeryje pažymi Leonardas Andriekus, OFM, ir Vytautas Bieliauskas, "Aidų" steigėjas ir pirmasis redaktorius. Trisdešimts metų — tai ilgas laiko tarpas, ir tolimąją kelio pradžią gali pridengti laiko horizontai ir vėlesnių įvykių srautas. Tačiau V. Bieliauskas anuos įvykius savo straipsnyje prisimena aiškiai, nes jis pats anomis dienomis "naujuoju kūdikiu" daugiausia sielojosi ir jo ateitimi rūpinosi. O dabar su pagrindu gali didžiuotis, kad tas jo "kūdikis", vėliau jau kitų vedamas už rankos, išaugo į puikų vyrą ir savais nuopelnais įsitvirtino lietuvių kultūros istorijoje.
Skaityti daugiau...
 
PRŪSŲ KALBOS GRAMATIKA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. Skardžius   
WILLIAM R. SCHMALSTIEG: An Old Prussian grammar; the phonology and morphology of the three catechisms. The Pennsylvania State University, University Park and London, 1974. 358 psl.

W. R. Schmalstiegas (Šmolstygas), gimęs 1929.X.3, nuo 1967 m. yra valstybinio Pensilvanijos un-to profesorius. Jo svarbiausia mokslinio darbo sritis yra baltų ir slavų kalbos. Gerai pramokęs lietuviškai, jis ypač daug rūpinasi lietuvių ir kitų baltų kalbotyros dalykais. Ir vienas iš stambiausių jo kalbotyrinių darbų kaip tik yra ši prūsų kalbos gramatika.

Senieji prūsai, vakariniai baltai, yra XVII a. visai išnykę. Svarbiausi jų išlikę kalbos paminklai yra vadinamasis 800 žodžių vokiškai prūsiškas Elbingo žodynėlis, surašytas maždaug apie XIV a. pusę, ir trys katekizmai, pirmasis ir antrasis išleisti 1545 m. ir turintys vos po 5 psl., o tretysis išleistas 1561 m. ir turintis 134 psl. vokiško bei prūsiško teksto. Tai yra M. Liuterio mažojo katekizmo vertimas. Jo vertėjas yra Abelis Vilis, vokietis, prūsiškai nekaip temokėjęs ir savo vertimui naudojęsis vieno prūso pagalba. Be to, S. Grunavas savo kronikoje yra davęs apie šimtą labai netiksliai užrašytų ir vėliau iškraipytų prūsiškų žodžių. Visus žymesniuosius prūsų kalbos paminklus yra išleidęs R.Trautmannas (Die alt-preussisischen Sprachdenkmaler, Gottingen, 1910), o vėliausiai ir lig šiol geriausiai tų paminklų kalbą yra aprašęs J. Endzelynas (Senprū-šu valoda, Riga, 1943, ir Altpreussi-sche Grammatik, Riga, 1944). Pastaruoju laiku V. Mažiulis fotografuo-tiniu būdu yra išleidęs Prūsų kalbos paminklus (Vilnius, 1966) ir dabar apie tų paminklų kalbą rašo antrąją dalį. Šalia to dar išleisti prūsų kalbos vietovardžiai ir asmenvardžiai: G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, 1922, ir R. Trautmann, Die altpreussischen Personennamen, 1925.
Skaityti daugiau...
 
IŠ MEMUARINIŲ KNYGŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Alaušius   
Šalia grožinės literatūros kūrinių kasmet sulaukiame ir memuarinių leidinių. Tiesa, ir atsiminimai gali pasiekti meninio lygio, įgalinančio juos rikiuoti į grožinę kūrybą, kai jų autorius yra rašytojas (pvz., M. Vaitkaus atsiminimų nemažą dalį galime laikyti ir grožine kūryba dėl jų estetinės vertės). Tačiau paprastai atsiminimai neturi tokios pretenzijos į literatūrinius kūrinius. Visų pirma iš atsiminimų laukiame faktinio praeities atkūrimo, kiek įmanoma tikresnio, atitinkančio tikrovę, be idealizacijos ar denigracijos tendencijų. Šiuo atžvilgiu memuarai artėja į istoriografinius leidinius. Bet nuo šių pastarųjų atsiminimai vėl skiriasi tuo, kad paprastai jie ribojasi tik autoriaus betarpiška patirtimi. Atspindėdami autoriaus nusiteikimus ir nusistatymus, memuarai iš esmės yra asmeniški, nors ir kiek būtų stengiamasi sąžiningai perduoti, kas atsimenama. Svarbiausia, nėra neklaidingos atminties, nes atminčiai priklauso ir užmirštis: žmogus gali tikėti tikrų tikriausiai atsimenąs ir vis dėl to klysti. Tad ir nesistebėtina, kad atsiminimai dažnai sukelia polemikas. Betgi tai dar jų nenuvertina, o tik įspėja, kad į juos reikia kritiškai žvelgti. Šiaip ar taip, nors ir neturėdami tiesiogiai dokumentinės vertės, memuarai yra pravarti medžiaga ir moksliniam praeities tyrinėjimui.
Reikia mums kuo daugiau atsiminimų, kurie patarnautų nušviesti mūsų praeitį. Ir tai, kas šiandien yra gyvenamoji dabartis, nejučiomis virsta praeitimi. Pabrėžiame atsiminimų svarbą ir dėl to, kad deramai jų reikšmės neįvertindami, nevienas ėmėsi "beletristinti" savo praeitį, kad tuo būdu iškiltų į rašytojus. Tai buvo nejaukus nesusipratimas: užuot paprastai parašius savo atsiminimų, buvo išleista romanų, kurie autoriams vis vien nenupelnė rašytojo vardo. Beletristiniai niekalai lieka paprasta makulatūra. Tuo tarpu atsiminimai, nors ir kuklūs, turi savo vertę net ir tuo atveju, kai jų autorius yra ne koks žymus valstybės vyras, o kuklus mokytojas.

Pastaraisiais metais esame sulaukę įvairaus pobūdžio atsiminimų. Jų apžvalga primins, ar kuri knyga dar nėra likusi neįsigyta.
Skaityti daugiau...
 
A. TYRUOLIO SONETAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vladas Kulbokas   
ALFONSAS TYRUOLIS: Diemedžio paunksmėje. Sonetai. "Šaltinio" leidinys, Nottingham, England, 1974. 31 psl., 2 dol.
Sonetas 14 eilučių eilėraštis, atsiradęs Italijoj XII - XIII a. Ištobulintas Dantės ir Petrarkos, vėliau kultivuotas Šekspyro, Gongoros, Mi-ehelangelo, Ronsard'o. Naujaisiais laikais jų rašė Verlaine, Mallar-mė. Valėry, Rilke. Mūsų literatūroj — Višteliauskas, Kudirka, Maironis, Gustaitis, Kirša, Aistis, Brazdžionis, Radauskas, Mačernis. Dantės sonetuose vyrauja idealios meilės apdainavimas. Petrarka apdainuoja fizinį savo mylimosios grožį.

A. Tyruolis daugiau religinis poetas, klasikų vertėjas. Savo 22 sonetus jis skiria mirusiai žmonai — jos "dešimtmečio amžinybėje atminimui". Motto savo rinkiniui imasi Petrarkos ketureilį, kur italų poetas skatina savo liūdnus eilėraščius lėkti, kur ilsisi jo Laura, kad ją prišauktų iš dangaus. Betgi Tyruolis eina daugiau Dantės keliu — ne mylimosios išorinį grožį dainuoja, o jos dvasinį kilnumą.
Skaityti daugiau...
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Red.   
Alfonsas Grauslys: ŠVIESA TAMSOJE. "Krikščionis gyvenime" knygų serijos Nr. 11,' Putnam, Conn., 1974. Knygos mecenatai E. ir Č. Masaičiai. 450 psl., 8 dol.

Juozas Brazaitis (red.): VIENAS IŠ REZISTENTŲ KARTOS: DR. PRANAS PADALIS. Išleista velionio bičiulių lėšom, Brooklyn, N.Y., 1974. 78 psl. Iliustruota nuotraukomis.

TĖVAS JONAS BRUŽIKAS, S.J. Spaudai paruošė T. Br. Krištanavičius, S.J. Tėvai Jėzuitai, Čikaga, 1974. 180 psl. Iliustruota nuotraukomis.
Skaityti daugiau...
 
Viršeliai PDF Spausdinti El. paštas
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai