|
|
Parašė Išvertė P. Gaučys
|
MIGUEL DE UNAMUNO
MĄSTYMAI
Vargšas mirtingasis, savo beprotybėje norįs jieškoti laimės, žiūrėk, kaip savo ranka gyvenimas veda tave! . . . Netekęs proto, svajoji laisvę ir vaizduojies, kad ji tave padarys vyru, bet vargas tau tą dieną, kai į jos rankas pakliūsi, o tavo krūtinėje, tau įkliuvus, atsivers mįslė! Tu bėgi paskui kelrodį, bet tavyje gyvena Dievas, kuris veda tave, kuris tavo likimą kreipia, ir tasai tavo Dievas į kitą taikinį smeigia savo žvilgsnį, ir kai tu tiki bekyląs į savo žvaigždes, į savąsias Jis veda tave. Matai aną minią, niršulingai bespurdančią? Visi šaukia vienu balsu, vienu riksmu, jų vėliava ta pati, tačiau nors ir vienas skundas, žaizdos vis kitokios; kiekvienas su sava, kurią slepia savyje ir kitais nepasitiki.
Išbėgo į aikštę savo opoms jieškodami vaisto, kratydamies skausmų, kad neatsidurtų nelaimės bedugnėje, tėgdami nuo vienumos, nuo savęs pačių, jieškodami užsimiršimo triukšmingoje aikštėje lr visi vienu balsu šaukia, ir visus blaško aklas pyktis, o nė vienas nežino, kas jo brolio širdį ėda. Nekreipk dėmesio į žmones, kurie susimetę į krūvą šaukia: jeigu choras užtraukia liūdną dainą, ji yra suausta iš skirtingų posmų, ir kiekvienas slepia savyje ramią sielą, bendram šauksme savo skundą, kad jo negirdėtų. Jieško, vargšai, užsimiršimo, vaidydamies visuotiniam atkaklume, stengiasi apmaldyti savo opas, lauk išmesti gyvenimą ir nutildyti namines bėdas tuščiu politikos triukšmu. Nekreipk dėmesio į žmones, kurie susimetę į krūvą šaukia: jų šauksmai — lapai, kuriuos vėjas nusineša, tuo tarpu kai tyloje jų skausmas klesti. Tu nugrimzk į tylą ir lauk, ligi skausmas ten tave pajungs.
GROŽIS
Miegą vandenys, tanki augmenija, aukso akmenys, sidabro dangus! Iš vandens stiepiasi tanki žaluma, iš žalumos, kaip milžiniškos varpos, bokštai, kurie padangės sidabre raižo savo auksą. Štai keturios juostos: upė, virš jos topolių alėja, miesto bokštas ir padangė, kurioje ilsisi. Ir visa ilsisi ant vandens, skystų pamatų, amžių vandens, grožio veidrodžio. Nejudančios šviesos miestas nutapytas padangėje; visa yra nejudą, nejudąs vanduo, nejudą topoliai, ramūs bokštai ramioje padangėje. Ir tai yra visas pasaulis; užu jo nėra nieko. Aš esu vienas miesto akivaizdoje, ir pilnutinis Dievas alsuoja tarp jo ir manęs visą savo garbę. Dievo garbei kyla bokštai, jo garbei topoliai, jo garbei padangės, ir jo garbei ilsisi vandenys.
ADOMAS GALDIKAS ABSTRAKTUS PEISAŽAS
Laikas pasitraukia; Amžinybė praveria savo įsčias; rūpesčiai ir sielvartai nusiplauna nejudančiuose vandenyse, nejudančiuose topoliuose, padangėje nutapytuose bokštuose, augštųjų pasaulių jūroje. Ramybė ilsisi grožyje širdies Dievo, kurs taip mum atveria savo garbės lobius. Nieko negeidžiu, mano valia ilsisi, mano valia palenkia galvą ant Dievo kelių, miega ir sapnuoja. . . Ilsėdamos sapnuoja šią augšto grožio viziją. Grožis! Grožis! Paguoda kenčiančių, širdžių, sergančių neviltinga meile. Šventasis Groži, atspėk mįslę! Tu nužudysi Sfinksą, tu ilsies savyje, nereikalingas atramos; Dievo Garbe, tu esi sau pakankamas. Ko nori šie bokštai? Toji padangė ko nori? Ir ko žaluma? Ir ko vandenys? Nieko, jie neturi norų; jų valia numirė; ilsisi amžinojo Grožio prieglobstyje; jie yra Dievo žodžiai, laisvi nuo bet kokio žmogiško noro. Jie malda Dievo, kuris gėrisi, apdainuodamas pats save, ir taip sunaikina visus skausmus.
Naktis baigiasi, prabundu, grįžta mano sielvartas, puiki vizija išsisklaido, vėl tampu žmogumi. O dabar sakyk, Viešpatie, pasakyk pakuždom, ar tiek grožio nugalės mūsų mirtį?
ANTONIO MACHADO
VAKAR, KAI MIEGOJAU
Vakar, miegodamas, sapnavau, palaiminta iliuzija! kad fontanas tryško iš mano širdies. Sakyk, kokia paslėpta vaga, vanduo, ateini į mane, naujo gyvenimo šaltini, iš kurio niekad negėriau?
Vakar, miegodamas, sapnavau, palaiminta iliuzija! kad savo širdyje turėjau avilį; auksinės bitės iš sielvarto seno dirbo jame baltą korį ir saldų medų.
Vakar, miegodamas, sapnavau palaiminta iliuzija! kad karšta saulė švietė mano širdyje. Buvo kaitri, nes skleidė raudono židinio spalvas, ir buvo saulė, nes švietė ir vertė verkti.
Vakar, miegodamas, sapnavau, palaiminta iliuzija! kad savo širdyje turėjau Dievą.
JAUDINANTI DAINA
Aš nustebęs galvojau, vyniodamas bodėjimosi ir liūdesio siūlus, kai mano klausą pasiekė pro mano kambario atdarą langą į karštą vasaros naktį mieguistos dainos aimana, pertraukiama liūdnų virpėjimų mano šalies žavingos muzikos.
... Tai buvo Meilė, kaip raudona liepsna. . — Nervinga ranka ant virpančios stygos palikdavo ilgą aukso ilgesį, pavirstantį žvaigždžių fontanu. —
... Tai buvo Mirtis su dalge ant pečių, ilgažingsnė, baisi ir skeletiška. — Tokia, kokią būdamas vaikas sapnavau. —
Ir skardi bei virpanti gitara, staigios rankos užgauta, vaizdavo karsto į duobę nuleidimą.
Ir buvo vieniša aimana pūtis, nušluojąs dulkes ir išsklaidąs pelenus.
PAVARGĘS CITRINMEDIS
Pavargęs citrinmedis nulenkia blyškią, dulkiną šaką ant tyro fontano burtų, ir ten dugne užmiega aukso vaisiai. . .
Tai vaiski popietė, beveik pavasariška, šilta kovo popietė, nešanti artimo balandžio atodūsį; tyliam kieme esu vienas, jieškodamas paprastos ir senos iliuzijos: bent kokio šešėlio ant balto mūro, bet kokio prisiminimo ant fontano akmens atramos, miegančio, ar ore bet kokio lengvos tunikos šlamesio.
Popiečio aplinkoje plevena toji nebuvimo kvaptis, skaidriai sielai sakanti: niekad, o širdžiai: palauk.
Tai toji kvaptis, kuri primena šmėklas nepaliestų ir mirusių aromatų.
Taip, tave prisimenu, linksma ir šviesi popietė. popietė be gėlių, kai man atnešdavai malonią mėtos kvaptį ir gerųjų čiobrelių, kuriuos motina laikė vazonuose.
Tu matei mane paneriant tyras rankas į ramų vandenį, siekiant užburtų vaisių, kurie šiandieną fontano dugne miega. ..
Taip, tave pažįstu, linksma ir vaiski, beveik pavasariška, popiete.
VIDUDIENIS
Laikrodis mušė dvylika. . .ir buvo dvylika lopetos smūgių į žemę. . . — ... Mano valanda! — surikau. . . Tyla man atsakė: — Nesibijok; tu nepamatysi nukrentant paskutinio lašo. kuris vandeniniam laikrody virpa. Tu daugelį valandų miegosi ant senos pakrantės vejos, ir vieną tyrą rytą atrasi savo laivelį pririštą priešingam krante.
JUAN RAMON JIMENEZ
TAI MANO SIELA
Tai ne jūs, auksiniai, puikūs vandenys, bėgą pro papartyną, tai mano siela.
Tai ne jūs, vėsūs, laisvi sparnai, išsitiesia į žalią vaivorykštę, tai mano siela.
Tai ne jūs, mielos, raudonos šakos, besisupančios ramiam vėjuje, tai mano siela.
Tai ne jūs, skardūs, garsūs balsai, aidį besileidžiančioje saulėje, tai mano siela.
VIENUMA
Jūra, tavyje yra viskas, ir vistik, kaip be savęs esi, tokia vieniša, taip visad toli nuo savęs pačios!
Kas akimirką tūkstančiais žaizdų atsiveri, kaip kad mano kakta, tavo vilnys bėga ir vėl grįžta, besibučiuodamos, atsiskirdamos, amžinam susipažinime, o jūra, ir užmiršime.
Tu esi ir to nežinai, tavo širdis plaka, ir tu jos nejauti. . . Vieniša jūra, kokia vienumos pilnybė!
TAVE NUSKABIAU
Tave nuskabiau, kaip rožę, kad pamatyčiau tavo sielą, ir jos nemačiau.
Tačiau visa aplinkui — žemių ir jūrų horizontai — visa, netgi begalybė, prisipildė beribe ir gyva esme.
MEILĖ Nenumirsi, ne. Atgimsti kiekvieną pavasarį su rožėmis. Kaip ir gyvenimas, turi savo senus lapus; turi savo sniegą, kaip gyvenimas.
Tačiau tavo žemė, meile, yra nusėta giliais pažadais, kurie išsipildys netgi pačiam užmiršime.
Neprasminga, kad manęs nemyli! Kurią dieną malonus vėjelis sugrįš į sielą, debesiu žemų žvaigždžių, meile, apgaubsi jausmus, nekaltus, kaip ir pirmą kartą, nes esi tyra, esi amžina! Tavęs pamatyti baltu būriu mėlyje grįžta švelnūs karveliai, kuriuos laikėme mirusiais. .. Praveri vienui vieną žiedą su naujais lapais. . . Naujais liežuviais paauksuoji nemirštančią šviesą. Meile, esi amžina, kaip pavasaris!
AŠ ATGIMSIU
Aš atgimsiu akmeniu, ir visvien, žmon, tave mylėsiu. Aš atgimsiu vėju, ir visvien, žmon, tave mylėsiu. Aš atgimsiu vilnimi, ir visvien, žmon, tave mylėsiu. Aš atgimsiu vyru, ir visvien, žmon, tave mylėsiu.
FEDERiCO SARCIA LORCA
GITARA
Prasideda rauda gitaros. Sudūžta priešaušrio stiklai.
Prasideda rauda gitaros. Negalima jos nutildyti. Neįmanoma jos nutildyti. Verkia monotoniškai, kaip verkia vanduo, kaip verkia vėjas ant pusnynų. Neįmanoma jos nutildyti. Ji verkia tolimų dalykų. Karštas Pietų smėlis
ADOMAS GALDIKAS MAINO PAJŪRIO UOLOS
prašo baltų kamelijų. Verkia strėlė be taikinio, vakaras be ryto ir pirmas miręs paukštis ant šakos. Ak, gitara! Penkiais kardais širdis sužeista.
JŪRŲ VANDENS BALADĖ
Jūra šypsosi iš tolo. Putų dantys, padangės lūpos.
Ką parduodi, niūrioji jaunuole, su krūtimis ore? — Parduodu, senjore, jūrų vandenį. —
Ką neši, juodas jaunuoli, sumaišęs su savo krauju? — Nešu, senjore, jūrų vandenį. —
Šios sūrios ašaros, motin, iš kur jos? — Verkių, senjore, jūrų vandenį. —
Širdis ir šis rimtas kartėlis iš kur atsiranda? —Labai apkartina jūrų vanduo! —
Jūra šypsosi iš tolo. Putų dantys, padangės lūpos.
VALKELĖS
Žvelgiu į tavo akis, galvodamas apie tavo sielą. Baltasis oleandras. Žvelgiu į tavo akis, galvodamas apie tavo lūpas. Raudonasis oleandras. Žvelgiu į tavo akis. Bet tu buvai mirusi! Juodasis oleandras.
ADOMAS GALDIKAS MAGDALENOS SALA KANADOJE
JORGE GUiLEN
VIDUDIENIS
Tariau: Visa jau pilna! Suvirpėjo topolis. Sidabruoti lapai meilingai suskambėjo. Žalumos buvo pilkos, meilė buvo saulė. Tada, vidudieni, paukštukas sučiulbėjo savo dainą vėjuje su tokia meile, kad vėjui pučiant, pasijuto apdainuojama gėlė, išaugusi tarp augščiausių javų. Tą akimirką aš buvau centras visos apylinkės, matąs viską paruošta Dievui. Tariau: Visa—pilnatvė. Vidudienis!
PEDRO SALINAS
ŽEMĖ
Zemė. Nieko daugiau. Zemė. Nieko mažiau. Ir to tau turi pakakti. Nes į žemę įsirėmusios kojos, o į kojas tiesus liemuo, o į liemenį — tvirta galva, o ten, kaktos užuovėjoje, tyra idėja, o tyroje idėjoje rytas, amžinybės — ryt — raktas. Žemė. Nei daugiau, nei mažiau. Ir to tau turi pakakti.
RAFAEL ALBERTI
DU ANGELAI
Liepsnojąs šviesos angele, o ateik, ir savo kardu uždek bedugnę, kurioje guli mano požeminis sutemų angelas.
O, kirtis tamsybėse! įvairiaspalvės kibirkštys įsminga į mano kūną, į mano beplunksnius sparnus, kuriuose niekas nemato gyvybės.
Mane gyvą degini, lėk šalin nuo manęs, tamsusis Liuciperi iš beaušrių skaldyklų, iš bevandenių šulinių, iš bemiegių prarajų, jau dvasios, saulės, mėnulio anglys.
Man skauda plaukus ir skrandį. Sudegink mane! Dar, dar; taip, taip, dar! Sudegink. Šviesos angele, mano sarge, sudegink jį tu, kuris verkdamas vaikštai po debesis, tu be manęs, tu už mane, šaltas, dulkinas angele, jau be garbės, nublokštas į tamsybes!
Šviesos angele, sudegink jį, sudegink mane ir bėk!
JŪRININKAS ŽEMYNE
Jūra. Jūra. Jūra. Vien tik jūra! Kam, tėve, mane atvežei į miestą? Kam mane atitraukei nuo jūros? Sapnuose potvynis man drasko širdį. Jis norėtų ją nusinešti. Tėve, kam mane atvežei čia?
LUIS CERNUDA
JEIGU ŽMOGUS GALĖTŲ PASAKYTI
Jeigu žmogus galėtų pasakyti, ką jis myli, jeigu žmogus galėtų iškelti savo meilę į padanges.
kaip debesį šviesoje; jeigu kaip mūrai, kurie griūva, kad pasveikintų tarp jų bestovinčią tiesą, galėčiau sugriauti savo kūną, tepalikdamas vien savo meilės tiesą, savo paties tiesą, kuri nesivadina garbe, turtu ar ambicija, bet meile ar geismu, aš būčiau tokis, kokiuo svajojau būti; tasai, kuris savo liežuviu, akimis ir rankomis skelbia žmonėms nežinomą tiesą.
Kitokios laisvės nežinau kaip laisvę būti belaisviu kažkame, kieno vardo negaliu girdėti nedrebėdamas; kažkame, dėl kurio užmirštu šią nelemtą būtį, per kurį naktis ir diena man vienoda, ir mano kūnas ir dvasia plūduriuoja jo kūne ir dvasioje, kaip pasimetę stiebai, kuriuos jūra paneria ar iškelia, lengvai, su laisve meilia, vienintele mane jaudinančia laisve, vienintele laisve, dėl kurios mirštu.
Tu pateisini mano būtį. Jeigu tavęs nepažįstu, nesu gyvenęs; jeigu numirsiu tavęs nepažinęs, nenumirsiu, nes nebūsiu gyvenęs.
VINCENTE ALEIXANDRE
ŽODIS
Vieną dieną žodis buvo šilima: žmogiška lūpa. Šviesa kaip rytas buvo jauna; daugiau: žaibas šitoje nuogoje amžinybėje. Kažkas mylėjo. Be anksčiau ir paskui. Ir žodis rados. Vienas ir tyras žodis ant visados — Meilė — gražioje erdvėje!
JŪRA
Kas pasakė, kad jūra, kaip lūpos meilės, trokšta išsilieti į pakrantes? Leiskite jai, saulės supamai, ganytis. Garbė, garbė augštybėse, o jūroje — auksas! Ak, ją supanti, valdoviška šviesa dainuoja nevystantį, džiūgaujančios jūros amžių! Ten švitėdama, nepažįstanti laiko, jūra gyvena. Nemirštančio Dievo širdis plaka!
Tyras žydris taurina mano širdį. Vien tik tu, augštasis dangau, mano lūpoms nepasiekiamas, suteiki pilnutinę ramybę jau ilgas laikas nerimstančiai širdžiai. Nesena istorija mano jaunystės, dar linksmos, o jau skausmingos; mano kraujas nerimsta, apibėga kalėjimą ir, raudonas tamsiu grožiu, puola silpną krūtinės mūrą, verždamasis tave pamatyti, laimingas dangau, kuris rytais žėri, kuris visas iškyli ir didingas nušvieti mano tyrą kaktą, kurioje mano akys tave bučiuoja. Paskui leidies, o vaiskioji, o tyroji augštybių dovana, nepalytimas dangau, tolydžio reikalaująs mūsų pabučiavimų, kaip ir iš kiekvieno mirtingojo, nesuteptas, prašai. Vien tik tavo dėka aš atlaikau nešvarius kraujo antplūdžius. Iš vidaus puolamas skausmingos ir žiaurios būsenos, didelės meilės ir didelio grožio negailestingo atsiminimo. Ilgas ištiestas kardas, kaip kraujas, bėginėja mano gyslomis, ir vien tik tu, atšiaurus, nepaliestas dangau, nuramdai šį nepailstantį plieną, kuris mane laiko pasaulyje.
Nusileisk, meiliai nusileisk ir suteik ramybę mano širdžiai. Švelnus būki mano kaktai, kaip mano glostanti ranka, ir teišgirstu aš kaip griaustinio balsą, kuris, žydras, be debesų, ilgai šūkautų mano plaukuose. Paniręs tavyje, galingo ir motiniško žydrio bučiuojamas, mano lūpoms paskendus tavo tyroje, dangiškoje šviesoje, pajusčiau tavo vidudienišką prisilietimą, o mano akys, apsvaigusios nuo tavo žvaigždiškų minčių, tave pamiltų, ir kad taip, švelniai žvaigždžių dvelkimo šukuojamas, galėčiau klausytis vienintelės meilės, kuri nemiršta.
Išvertė P. Gaučys
|
|
|
|