| |
|
|
1976 m. 8 spalis
|
ŠV. PRANCIŠKAUS ASYŽIEČIO GARBEI |
 |
 |
 |
|
Parašė Red.
|
Šiuo Aidų numeriu norime pagerbti šv. Pranciškų Asyžietį, džiaugsmingai priėmusį mirtį prieš 750 metų.
Žvelgiant per tuos nubangavusius šimtmečius, atrodo, lyg šv. Pranciškus iš viso nebūtų miręs. Jis tebėra toks gyvas, didelis ir neaprėpiamas savo idėjomis, giliai paveikusiomis pasaulį. Asyžiečio įtaka žymi visur; religijoje, mene ir socialinėje tėkmėje. Jo įtaka gyva ir lietuvių tautoje per visus tuos šimtmečius po žemiškojo iškeliavimo Asyžiuje 1226 metais. Sveriant Pranciškaus vaidmenį žmonijoje, galima tarti, jog toji mirtis buvo gimimas naujam gyvenimui, apėmusiam visą žemės rutulį.
Šiais jubiliejiniais metais šv. Pranciškus ypatingai prisimenamas dėl savo palikto pilnutinės meilės idealo, kuris, deja, dar neįgyvendintas pasaulyje. Kas iš mirtingųjų labiau už jį yra mylėjęs Dievą, žmogų ir gamtą? Kas jautriau yra dėkojęs Viešpačiui už visas jo dovanas, įskaitant net mirtį?
Miela ir mums praverti nūn didžiojo Asyžiečio idėjas, plazdančias jo įkurtoje vienuolijoje, pasaulyje ir mūsų tautoje. Jos, išreikštos čia moksliniais straipsniais, literatūros ir dailės pavidalais, tegul skelbia šv. Pranciškaus garbę lietuviui tėvynėje ir svetur.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ŽMOGIŠKOSIOS NETIKRYBĖS ŠVENTASIS |
|
|
|
|
Parašė Antanas Maceina
|
Pranciškaus Asyžiečio užmojis ir jo prasmė
1. Klausimo pobūdis
Sąmoningai vadiname šv. Pranciškaus Asyžiečio darbą užmoju, ne veikla. Nes iš tikro jis veikalo nė nepaliko: jis paliko mums tik savo paties pastangų kryptį ir save patį kaip įkūnytą šios krypties regimybę, visu grožiu spindinčią jo asmenybėje, tačiau nesusiklosčiusią bendruomene ir todėl nevirtusią šiosios būsena istorijoje. Tai, kas buvoja po Pranciškaus mirties jau septynetą amžių su viršum pranciškonų vienuolijos atšakomis, yra istorinio vyksmo padaras — ne ta prasme, kad šis vyksmas išugdo bei išskleidžia kiekvieną pradmenį ligi pilnutinio pavidalo, bet ta, kad čia jis išskleidė bei išugdė ano pradmens priešingybę.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ŠV. PRANCIŠKAUS ASYŽIEČIO SESERS SAULĖS ARBA SUTVĖRIMŲ GIESMĖ |
|
|
|
|
Parašė ŠV. PRANCIŠKUS
|
Aukščiausias visagali, geras Viešpatie,
Tavo yr giesmės, garbė ir didybė
Ir kiekvienas palaiminimas.
Viskas iš Tavęs prasideda,
Ir žmonės nėr verti Tavęs minėti.
Tegarbina Tave, o Viešpatie, visi tavieji sutvėrimai,
Ypač puikioji sesė saulė,
Kuria dienas ir mus tu apšvieti;
Jinai graži ir, spindėdama didžiu spindėjimu,
Mums atneša, Aukščiausias, Tavo vaizdą.
Tegarbina Tave, o Viešpatie, brolis mėnuo ir žvaigždynai;
Danguj Tu jiems teiki puošnumą, grožį ir šviesumą.
Tegarbina Tave, o Viešpatie, brolis vėjas,
Erdvės, debesys, giedra ir oro atmainos,
Per kurias Tu savo kūriniams teiki gyvastingumą.
Tegarbina Tave, o Viešpatie, broliai vandens,
Kurie labai naudingi, ramūs ir gaiviną, ir skaistūs.
Tegarbina Tave, o Viešpatie, sesė ugnis,
Ja tu švieti nakties tamsybę,
Jinai graži, džiaugsminga, ir stipri, galinga.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
MAŽESNIEJI BROLIAI IR LIETUVA |
|
|
|
|
Parašė SIMAS SUŽIEDĖLIS
|
LIETUVIAI ir kitos baltų giminės, prieš XIII amžiaus pradžią retai istorijoje užsimenamos, viešumon iškilo tuo metu, kada Kristaus tikėjimo skleidimas tarp nekrikščionių buvo įgavęs politinį pobūdį. Ramus ir taikus pagonių krikštijimas, kuriuo pasižymi pirmieji viduramžių laikai, vėlesniu metu persisvėrė į prievartinį apaštalavimą. Karolis Didysis VIII amžiuje mirties grasa prispaudė krikštytis saksus. Vokietijos imperatoriai Otonai, trys iš eilės, X amžiuje jėga krikštą įdiegė Paelbio slavam. Kalavijų ašmenimis rėmėsi Kryžiaus karai, kai XI-XIII amžiuje Šventoji Žemė vaduota iš mahometonų rankų. Vienu ar kitu atveju Bažnyčiai vis dėlto labiau rūpėjo krikštas; tuo tarpu Romos imperijai, tada vadinamai Šventąja, krikštas tarnavo atrama savo teritorijai ir valdžiai plėsti.
Politinį krikšto bruožą atspindi ir pastangos įjungti Lietuvą į krikščioniškąją bendruomenę, už kurios ribų buvo likusi kaip vienintelis Europoje pagoniškas kraštas. Pradžioje, tiesa, baltų gentys buvo susilaukusios taikingų Dievo Žodžio apaštalų: šv. Adalberto-Vaitiekaus, šv. Brunono-Bonifaco, augustinų vienuolio Meinhardo ir cis-terso Kristijono. Pimuosius abu benediktinus mirtis ištiko prie Lietuvos durų: šv. Vaitiekus nužudytas Prūsijoje (997), šv. Bonifacas su 18 draugų — Lietuvos pasienyje (1009). Sakytume, tarsi, jų kraujas mūsų sentėvių ir jų giminaičių krikštą būtų sulaikęs ištisiem dviem amžiam. Mein-hardas pirmuoju Livonijos vyskupu buvo įšventintas tik 1186, o Kristijonas — Prūsijos vyskupu 1216. Jis buvo konsekruotas Romoje popiežiaus Inocento III, to paties, kuris Pranciškui Asyžiečiui leido kurti naują vienuoliją.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVA BR. ADOLFO REGĖJIMUOSE |
|
|
|
|
Parašė LEONARDAS ANDRIEKUS
|
K a r a l i a u s M i n d a u g o l a i k a i
Jei ateitų mūsų Tėvas,
Atplasnotų ir paukšteliai,
Žaidę prie Asyžiaus jo delnuos. —
Čia visų skrajūnų karalystė —
Žemė vieversio dainos.
Jam pragydus Saulės himną,
Į ekstazę pultų girios
Rytmetį be liūdesio žymės,
Ir jau niekados nebenutiltų
Dievo šlovei gimusi giesmė.
O pažvelgus jam į dangų,
Išsibudintų ugnelė
Prie Punios, Rambyno, Nadruvos,
Ir jau niekuomet nebeužpūstų
Vėjas amžinos liepsnos.
Jei pakeltų mūsų Tėvas
Laiminimui ranką,
Sutrupėtų kalavijai,
Amžiais susmeigti širdy. —
Čia ramybės neišmeldusių vaidilų
Motina graudi!
Bet, pamatę Asyžietį,
Dievo stigmom nužymėtą,
Meilėn šaukiantį vardais,
Kraujo žemėj taptų broliais
Žmonės, paukščiai ir žiedai . . .
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ŠV. AMBROZIEJUS PABRĖŽA — ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS SŪNUS |
|
|
|
|
Parašė VIKTORAS GIDŽIŪNAS
|
 Dar nėra išsamios Jurgio Ambroziejaus Pabrėžos biografijos, bet daug apie jį rašyta kaip liaudies gydytoją, pirmąjį Žemaitijos botaniką ir poetą. Iki šiol rašiusiųjų labai mažai tepaliestas jo gyvenimas ir veikla kaip kunigo pasauliečio ir vienuolio. Dar mažiau rašyta apie jį kaip švento gyvenimo vyrą ir iškilų šv. Pranciškaus dvasios sūnų. Dėl to 750 metų nuo šv. Pranciškaus mirties proga man, rašančiam Pabrėžos biografiją, suteikta galimybė šiuos dalykus atskleisti.
Jaunystė ir mokslas
Pabrėža gimė 1771 sausio 15 Večių kaime, Lenkimų parapijoje ir buvo pakrikštytas Jurgio vardu. Jo tėvai, Jonas Pabrėža ir Rožė Baužins-kaitė, turėjo 30 ha žemės ūkį ir, atrodo, buvo laisvi nuo baudžiavos. Jurgis Pabrėža bajorystę, tur būt, įsigijo stodamas į Vilniaus universitetą. Pabrėžų šeima buvo gausi, nes užaugino 7 vaikus: 3 sūnus ir 4 dukteris. Jurgis augo apsuptas laukų žalumos, tėvų, brolių ir seserų meilės; buvo linksmas, gabus ir kuklus. Gražūs tėvų pamokymai ir pavyzdžiai teigiamai veikė jo protą bei širdį ir padėjo formuoti jo kilnią asmenybę.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė NELĖ MAZALAITĖ-GABIENĖ
|
I
Iš erškėčių krūmo išskrido paukštis — atrodė, kad jis nori nusileisti ant rankų tam, kuris vaikštinėjo po sodą.
Bet iš tikrųjų tai nebuvo joks sodas: pelkės ir kimsynai, nevykę kalvos, nusišėrę medžiai ir sausa kieta dykumų žolė, tačiau tam, kuris ėjo pro čia, visų visa žemė buvo gėlynai ir palaimintos lankos. Jeigu paukštis temokėjo tiktai alkanai cypterėti, vis tiek, to keliautojo ausys buvo pripildytos dainų, ir jis klausėsi laimingas, o paskui iškėlė ranką ir paleido paukštį į kitų skraidančiųjų taką — aukštyn.
Ir tuo pačiu akimoju kažkas nukrito nuo erškėčiuoto krūmo, kažkas, ką vėjas vartinėjo po smėlį ir sausą dumblą, — ir tas, kuris, palaidęs paukštį, buvo jau pradėjęs pats žingsniuoti, atsisuko ir grįžo. Nes visais laikais jis buvo kėlęs daiktus ir gyvius.
Ne visada, ne visada! — jis buvo metęs pinigus, o auksas krenta žemyn ar į šonus, ir turtingo pirklio sūnus svaidė brangenybes, kad jos lietųsi vyno šnarėjimu, į kaulelių žaismą vertė sidabrą, į viliojantį juoką, triukšmingas dainas. Ir brangiai mokėjo už žirgą, kuriam tiktai sparnų tetrūko —jis buvo šaunus jaunuolis.
Gi prie žirgo tiko kardas, ir su kardu rišosi garbė, tolimi keliai, kovos, ir grįžimo, pergalės triumfas, ir tai buvo svaigiau už vyną ir meiles — jis buvo drąsus, jis buvo karys, jis buvo.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Šv. Pranciškaus Taikos malda |
|
|
|
|
Parašė ŠV. PRANCIŠKUS
|
Viešpatie,
Padaryk mane savo taikos įrankiu:
Kur neapykanta, leisk man skleisti meilę;
Kur nesutarimas — santaiką;
Kur skriauda — atleidimą;
Kur klaida — tiesą;
Kur abejonė — tikėjimą;
Kur nusiminimas — viltį;
Kur liūdesys — džiaugsmą.
O dieviškasis Mokytojau,
Leisk, kad ne tiek geisčiau būti guodžiamas,
Kiek pats kitus guosčiau;
Ne tiek suprantamas, kiek pats kitus suprasčiau;
Ne tiek mylimas, kiek pats kitus mylėčiau.
Nes duodami gauname,
Save užmiršdami, save surandame,
Atleisdami laimime atleidimą;
Mirdami gimstame amžinajam gyvenimui.
|
|
BAŽNYČIA IR VALSTYBĖ ŠIANDIEN LIETUVOJE IR LENKIJOJE |
|
|
|
|
Parašė J. Labutis
|
Istorinis katalikybės vaidmuo Lietuvoje ir Lenkijoje yra labai panašus. Abu kraštai dėl absoliutinės katalikų gyventojų daugumos vadinami katalikiškais. O betgi nūdienė ir visa pokarinė abiejų kraštų padėtis šiuo atžvilgiu tiesiog nepalyginama.
Lietuvai buvo primesta visiškai į vietos sąlygas neatsižvelgianti svetima Sov. Sąjungos santvarka, nuožmiai sprendžianti valstybės ir Bažnyčios santykius pagal aklai kopijuojamą Rusijos stačiatikiams pritaikytos politikos pavyzdį. Visai kitaip Lenkijoje, kur katalikams neteko pergyventi stalininio, chruščiovinio ir pochruščiovinio tikybos persekiojimo bangų, kaip Lietuvos katalikams. Net ir sunkiaisiais pokario metais Lenkijoje veikė katalikų universitetas Liubline, buvo leidžiama katalikų spauda. Lenkijos komunistinė vyriausybė ir partija ne tik toleravo, bet ir skaitėsi su katalikų dvasine vadovybe ir viešąja nuomone; nebuvo nutrauktas lenkų katalikų šviesuomenės tęstinumas. Su Gomulkos atėjimu į valdžią katalikų gyvenimo sąlygos toliau gerėjo. Nors šiandien Varšuvos santykiai su Vatikanu ir nėra tokie, kokių abi pusės pageidautų, jei nesikištų Maskva, visa tai Lietuvos katalikams atrodo kaip neįvykdoma svajonė. Jeigu kas nors iš dabartinių partijos viršūnių Vilniuje pamėgintų garsiai pasisakyti už tokį lenkiškojo socializmo modelį ir siūlytų juo pasekti, tai tokiam veikiausiai tektų pasinaudoti valdišku gydymu kurioje nors sovietinėje psichiatrinėje ligoninėje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PRANCIŠKONIŠKOSIOS SUKAKTYS |
|
|
|
|
Parašė L. A.
|
Lietuvių pranciškonų vadovybė, rugsėjo 9 išrinkta trejiem metam. Pirmoj eilėj iš kairės: Tėv. Jurgis Gailiušis — provincijolas, Tėv. Alcuin Coyle — vizitatorius, Tėv. Pranciškus Giedgaudas, vice-provincijolas. Antroj eilėj patarėjai Tėvai — Leonardas Andriekus, Paulius Baltakis, Augustinas Simanavičius, Bernardinas Grauslys (provincijos sekretorius), Placidas Barius
Šie metai yra žymūs ne tik šv. Pranciškaus Asyžiečio mirties jubiliejum, bet ir lietuvių pranciškonų keliomis sukaktimis.
Jau suėjo 35 metai, kai pirmasis lietuvis pranciškonas, Tėv. Justinas Vaškys, su didžiais planais pasiekė Ameriką. Tai buvo 1941 pavasarį. Emigracinė lietuvybė klestėjo. Sąlygos pranciškonų veiklai atrodė palankios. Bet pirmieji kūrimosi žingsniai buvo sunkūs.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PIRMĄ KARTĄ PIETŲ AMERIKOJE |
|
|
|
|
Parašė Antanas Saulaitis
|
III-jo Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongreso apybraižos
(Pabaiga)
Pačios studijų savaitės vadovai buvo Rimgaudas ir Emantė Jūraičiai (abu Londrinos universiteto profesoriai), kapelionai — kun. T- Margis, M.I.C., ir kun. V. Damijonaitis.
Vakarinės programos buvo šios: sausio 2 — A. Škėmos "Žvakidė", vaidinta Sao Paulo ateitininkų sendraugių; sausio 3 — Mildos Lenkauskienės vestas literatūros ir Čiurlionio vakaras. Po to buvo pamaldos. Sausio 4 — filmų ir skaidrių vakaras.
Studijų savaitės programa vyko gana sklandžiai, nors ir buvo perkrauta. Studijų savaitėje nuo sausio
I d. iki sausio 6 d. dalyvavo 152 asmenys.
Akademinę šių penkių parų programą galima padalinti į tris svarbesnes dalis: pokalbiai visiems, diskusinių būrelių ir darbo komisijos posėdžiai.
Paskaitos arba pašnekesiai visiems atstovams buvo po du per dieną šiom temom: "Brazilijos lietuviai" (A. Saulaitis), "Lietuvių veiklos dinamika: pasauliniai lietuviški centrai" (G. Juozapavičiūtė), "Lituanistikos svarba" (K. Jūra), "Lietuvių eg-zilės literatūra: Pietų Amerikos rašytojų įnašas" (M. Saulaitytė), simpoziumas "Lietuvių tautos egzistencija" (V. Nakas, L. Kojelis, J. Kisieliūtė), "PLJS: jaunimo veiklos praplėtimas (kraštų sąjungų pirmininkai) ir Jaunimo sąjungos uždaviniai" (R. Sakadolskis).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė A. Skrupskelienė
|
 Š.m. vasario 12 Bielefelde, Vakarų Vokietijoje, mirė to miesto teatro aktorė Aldona Eretaitė, turėjusi didelį pasisekimą scenoje ir palikusi savo vardą šio miesto teatro istorijoj. Teatro direktorius, apgailestaudamas jos mirtį, pripažino, kad tai yra skaudus smūgis teatrui, nes ji buvo viena iš pačių gerųjų aktorių. Ji brėžė standartus.
Aldona, literatūros profesoriaus ir visuomenės veikėjo Juozo Ereto ir svetimųjų kalbų mokytojos Onos Ja-kaitytės duktė, gimė Kaune 1928 kovo 13. Taigi mirtis nutraukė jos gyvenimą, nesulaukus nė 48 metų amžiaus. Mokytis pradėjo Kaune, vėliau lankė gimnaziją Šakiuose. Rusų armijai okupavus kraštą, su visa šeima pasitraukė į Vakarus ir apsigyveno savo tėvo gimtajame mieste, Šveicarijos Bazely.
Aktorė augo ir brendo labai turtingoj kultūrinėj atmosferoj, labai skirtinguose pasauliuose, iš kurių ji galėjo pasiimti visa, kas geriausia vienur ir kitur. Savo vaiko dienas ir paauglystę išgyveno Lietuvoj, atostogas dažnai praleisdavo motinos ūky, pramonės ir mašinų dar nepaliestoj gamtoj, arti paprasto kaimo žmogaus. Šį jaukų labiau dvasines vertybes branginantį kampelį jai teko vėliau pakeisti į vakarietiškąjį racionalų pasaulį. Visa šeima buvo jautri menui, muzikai, gražiam žodžiui. Seserys mėgo smuiką, fortepijoną, o tėvas profesorius tol taisęs savo straipsnių kalbą, kol žodis pasiekdavo skaitytoją išpuoselėtas, originalus ir skambus.
Vaidybiniai gabumai ir charakteris pasirodė jau labai anksti. Jos bendraklasės iš Bazelio laikų prisimena ją kaip mielą draugę, pasiruošusią visuomet padėti, ir kaip labai gabų žmogų, žavinčią asmenybę, dariusią joms įtakos, skirtingą nuo kitų. Rimtai vaidybą studijuoti aktorė pradėjo Zuericho vaidybos mokykloj. Baigusi ją su pažymėjimu, ji tuoj buvo teatro žmonių pastebėta ir pakviesta į Zuericho teatrą, kur ji debiutavo ir kurį laiką vaidino. Toliau jos scenos kelias ėjo per kelis žymius Vokietijos teatrus. Tai, ką jai davė jos įgimtas talentas ir Zuericho mokykla, gražiausiai išsiskleidė per tuos septynerius metus, kuriuos ji praleido Mannheime (Na-tionaltheater). Ji pati juos vadina geriausiais savo sceninio darbo metais. Vėliau ji trejetą metų vaidino Goettingene (Deutsches Theater), dvylikai metų persikėlė į Kielį, pagaliau į Bielefeldą, kur ankstyva mirtis suardė ateities planus, kuriuos ji drąsiai brėžė, pasitikėdama nugalėsianti ligą. Be teatrinės scenos darbo, aktorė buvo surengus Europos lietuviams porą poezijos rečitalių, o 1968 — Chicagoje ir Los Angeles. Ji buvo taip pat ir šokių šventės pranešėja tais metais.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
JURAŠO DEBIUTAS IR TEATRINĖS PERSPEKTYVOS |
|
|
|
|
Parašė S. M.
|
Pirmasis Jono Jurašo spektaklis Amerikoje nuskambėjo šventiškom gaidom ir išeivijoje, ir amerikiečių visuomenėje. Išeiviai, rugpiūčio mėnesį gausiai lankęsi Hartmano Konservatorijos teatre, ne tiek domėjosi pjese — Amalriko "Rytais -Vakarais", — kiek pačia Lietuvos meno drama, kurią simbolizavo Jurašo pergyvenimai, priverstinė tyla, ir pirmas sceninis prabilimas užsienyje. Amerikiečių vaizduotę, atrodo, irgi pagavo režisieriaus ypatingi nuotykiai, laikraščių antraštėse artimo, bet drauge nepaprastai tolimo sovietinio pasaulio egzotika. Po spektaklio prie viso to prisidėjo ir aukštas pastatymo meninis lygis. Stamfor-do miesto ir apylinkės laikraščiai vienbalsiai gyrė režisūrinį įnašą. Vaidybos studentų teatrėlis, prisišliejęs prie didžiojo Hartmano teatro, šoktelėjo visa galva aukščiau. "Daugiau tokių spektaklių", rašė vienas laikraštis, ir "Stamfordas bus įrašytas į kultūrinį žemėlapį".
Jurašo premjera įvyko labai liesais išeivijos teatro metais; neatrodo, kad jie riebėtų ir ateity. Beliko pora atkaklesnių sambūrių su menkėjančiomis išgalėmis ir siaurėjančiais akiračiais. Mirtis pavogė Dalią Juknevičiūtę ir Leoną Barauską, kurių talentas ir pasišventimas scenai anksčiau dar gaivino viltis, kad išeivijos teatras pakils ir išsities. Savaime kyla klausimas, ar Jurašo atvykimas paveiks išeivių sceną ir, kaip jis galėtų ją paveikti?
Teko girdėti balsų, kad Jurašo patriotinė pareiga būtų įsijungti į lietuviškosios scenos veiklą Amerikoje ir taip "gelbėti" vegetuojantį diasporos teatrą. Šio patarimo vertė abejotina. Išeivinė scena ir aplinka apkarpė jau ne vieno gabaus ir pasiryžusio režisieriaus sparnus. Keletas metų, ir Jurašas atsidurtų jų padėtyje. Chicagos, išeivijos centro, teatrinė tyla svariai argumentuoja prieš tokį žingsnį.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Red.
|
I š v i s u r. — Prez. G. Fordas spalio 2 Baltuosiuose Rūmuose priėmė 26 tautybių vadovaujančius asmenis. Lietuviams atstovavo JAV LB krašto valdybos pirm. Algimantas Gečys, vicepirm. dr. A. W. Novasitis ir Kazimieras Ok-sas. Pokalbį su prezidentu rodė televizija. Tą patį rytą Pittsburghe Hiltono viešbuty demokratų kandidatas Jimmy Carter priėmė gausią LB delegaciją, kuriai vadovavo R. Česonis.
— Marianapolio gimnazijos, vedamos tėvų marijonų, 50 m. sukaktis paminėta spalio 8-10 iškilminga programa ir gausiu buvusių mokinių dalyvavimu. Gimnazijos direktorius yra kun. Jonas Petrauskas, MIC.
— Pasaulio Lietuvių Katalikių Moterų Organizacijų Sąjunga rugsėjo 26 Put-name paminėjo savo gyvavimo 25 m. sukaktį. Su tuo minėjimu buvo sujungta ir jos garbės pirmininkės Magdalenos Galdikienės 85 m. amžiaus sukaktis.
Ta proga įvyko iškilmingos pamaldos, akademinė programa ir koncertas.
— Tėv. Jurgis Gailiušis, pranciškonų provincijolas, spalio 11 išvyko į Asyžių dalyvauti pranciškonų ordino generalinėj kapituloj. Grįš lapkričio pradžioj.
— Lietuvių Fondo kapitalas šiuo metu yra milijonas ir 294,141 dol. Tai pranešta rugsėjo 22 Chicagoje sušauktame valdybos posėdyje. LF tarybos pirmininkas yra dr. G. Balukas, valdybos pirm. — dr. A. Razma.
— Bostono LB kultūros klubui nuo šio rudens pirmininkauja Mykolas Drunga. Spalio 2 pirmajame šio sezono susirinkime prof. Rimvydas Šilbajoris iš Ohio valstybinio universiteto kalbėjo apie Balio Sruogos ryšį su simbolistais.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Antanas Kučas
|
VICTOR GIDŽIŪNAS, O.F.M.: De Fratribus Minoribus in Lituania usąue ad definitivam introductionem observan-tiae (1245-1517). Pars I. Romae 1950, I-XX 1-98. (Disertacija).
VICTOR GIDŽIŪNAS, O.F.M.: De initiis Fratrum Minorum de Observantia in Lituania (1468-1600). Extractum ex Archivum Franciscanum Historicum (1970) 63, fasc. 1-2, 44-103.
VICTOR GIDŽIŪNAS, O.F.M.: De vita et apostolatu Fratrum Minorum Ob-servantium in Lituania saec. XV et XVI. Tipografia Porziuncola, Assisi 1975. Ex-tractum ex Archivum Franciscanum Historicum 68 (1975) - 69 (1976), 1-134.
Su šiais lotyniškais veikalais, mokslo darbais, Tėvas Gidžiūnas išėjo į tarptautinę areną, iškeldamas Lietuvos ir lietuvių tautos vardą religinėje ir kultūrinėje misijoje, kurią per daugelį šimtmečių puoselėjo ir tebepuoselėja po visą katalikišką pasaulį pasklidęs Pranciškonų Ordinas.
Savo Mažesniųjų Brolių ordiną Pranciškus įsteigė 1209 absoliutaus neturto pagrindu: broliai gyveno išmaldomis ir savo darbu. Kitais metais (1210) jis gavo popiežiaus Inocento III patvirtinimą. Saulėtoje Italijoje jie galėjo prisiglausti bet kur. Visai kitokios sąlygos buvo kitapus Alpių kalnų, kuriuos pranciškonai perkopė gana greitai. Po 40 metų jie jau atsirado Lietuvos karaliaus Mindaugo dvare.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Administrator
|
Aplamai imant, kasmet beveik lygiomis pasirodo ir beletristinių, ir memuarinių knygų. Abiejose srityse neišvengiamai kiekybė dominuoja kokybę: vertingesnių dalykų mažiau negu, mandagiai sakykime, "kuklių". Tačiau tarp beletristinių ir memuarinių knygų šiuo atžvilgiu yra svarbus skirtumas, neliečiant klausimo, kad ir atsiminimai gali pasiekti meninio lygio, juos įrikiuojančio į grožinę kūrybą. Būtent: nenusisekęs beletristinis veikalas iš tiesų lieka niekalas, teliudijantis, kad jo autorius mažai teturi talento ar visai jo stokoja. Tuo tarpu atsiminimus beveik visais atvejais atperka tai, kad jie turi pažintinės vertės. Visai beverčiai yra tik tokie atsiminimai, kur neturima nieko daugiau atsiminti, kaip savo paties sėkmes ar nesėkmes. Nors ir daugely memuarinių knygų autobiografinės reminiscencijos sudaro balastą, paprastai vis vien pateikiama ir visuomeniškai daugiau ar mačiau reikšminga gyvenimo iškarpa. Todėl nėra ko daug rūpintis, kad ir kai kurie atsiminimai lieka gana ribotos vertės. Greičiau reikia apgailestauti, kad palieka mus be savo atsiminimų daugelis tų, kurie būtų turėję daug ko atsiminti.
Šį kartą turime prieš akis eilę dar neaptartų memuarinių knygų, kurios išėjo pastaraisiais metais. Informacinė apžvalga teatkreipia dėmesį, ar nereikia savo bibliotekos papildyti dar ta ar kita atsiminimų knyga.
1. Sibiro kalinės E. Juciūtės atsiminimai
ELENA JUCIŪTĖ: Pėdos mirties zonoje. Išleido New Yorko šaulių Simo Kudirkos komiteto sudarytas komitetas. Brooklyn, N.Y., 1974. 544 psl., 10 dol.
Tai knyga, kuriai visai nereikėjo reklamos. Pirmas jos leidimas (1500 egzempliorių — mūsų sąlygomis maksimalus tiražas!) buvo netrukus išsemtas, ir leidėjai turėjo parūpinti naujus leidimus. Autorė buvo apdovanota K. Bielinio testamentu palikta 3000 dolerių premija, skirta geriausiai knygai apie sovietų ar nacių terorą Lietuvoj. Pagrįstai knyga sulaukė tokio susidomėjimo skaitytojuose ir buvo pažymėta šia specialia premija.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Algirdas J. Kasulaitis: LITHUANIAN CHRISTIAN DEMOCRACY. Išleido Leono XIII fondas 1976. Viršelio emblema P A. Kulpos. 244 psl., kaina — 4 dol.
BOOKS ABROAD — An International Literaty Quarterly, Spring 1976. Leidžia Oklahomos universitetas. Įžanginiu straipsniu pagerbiama 1976 m. tarptautinę literatūros premiją gavusi amerikietė poetė Elizabeth Bishop (Ivar Ivask). Visas pagrindinis leidinio tekstas skirtas nagrinėti temai: Rašytojas tremty. Tą temą straipsniais įvairiais atžvilgiais nagrinėja 9 autoriai, tarp kurių ir "Aidų" bendradarbė Birutė Ciplijauskaitė. Jos tema — Nationalization of Arcadia in Exile Poetry. (Arcadia — simbolinė laimės šalis).
MŪSŲ ŽINIOS, lietuvių jėzuitų ir Jaunimo centro dvisavaitinis biuletenis, Nr. 3, 4 (Br. Naudžiūno kalba Vasario 16 minėjime), 5, 6, 7, 8 (kun. J. Raibužio nekrologinis paminėjimas). Apžvelgiama Jaunimo centre vykusios parodos (V. Petravičiaus, J. Mieliulio, V. Kriš-tolaitytės) ir kiti renginiai.
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
