|
|
1972 m. 9 gruodis
LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA |
|
|
|
Parašė STASYS YLA
|
50 metų sukakties proga
Paskaita skaityta LKMA 50 sukakties minėjime New Yorke 1972.IV.30. Minėjimą surengė vietinis LKMA židinys. Per šį minėjimą LKMA pirmoji žurnalistikos premija įteikta LKMA nariui mokslininkui prof. J. Brazaičiui.
Yra akademijų, kurios teikia diplomus ir dalija mokslo laipsnius. Vienos jų yra mokyklinės, kaip kitados jėzuitų akademija Vilniuje, kitos institucinės, kaip dabartinė Lietuvos mokslų akademija (įst. 1941.1.13, atkurta 1945), veikianti ministrų tarybos žinioje ir išlaikoma valdžios lėšomis. Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija yra visuomeninis sambūris, įkurtas ne diplomams ar laipsniams dalyti, bet kultūrinei ir mokslinei iniciatyvai ugdyti savame krašte. Atsidūrusi ne savo noru už Lietuvos ribų, ši akademija tęsia tą patį darbą tarp lietuvių laisvajame pasaulyje.
Panašūs privačios iniciatyvos sambūriai Europoje žinomi nuo renesanso laikų, o mūsų tautoje apčiuopiami nuo XVI a. vidurio, XVII ir ypač XIX amžiuje. Jie veikė įvairiais vardais bei formomis, arba be jokių vardų ir neformaliai. Iš jų išaugo ir mūsų literatūrinis - kultūrinis sąjūdis, stipriau pasireiškęs Žemaičiuose ir Prūsų Lietuvoje. Tokie sambūriai bei sąjūdžiai, šalia mokyklų bei universitetų, sudarė lyg antrąjį polį kultūros brendimo vyksme, gravituojantį ne į mokslo rezultatus bei jų perteikimą, kiek į mokslinę bei kultūrinę kūrybą.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė LEONARDAS ANDRIEKUS
|
POETAS
Palaukim, tuoj ateis Smailių kalnų keliu Poetas neramus Li Po Kalbėt su mėnuliu.
Jau kiemo vartai veriasi - Negirdi žingsnių jo giria. Ateina neramus Li Po Su vyno sklidina taure.
Klausykim, tuoj poetas Mėnulį gerti kvies Jo sopulį ir džiaugsmą Iš sklidinos taurės.
Žiūrėkim, tuoj šešėlis Jo tarp kalnų linguos, Lyg naktį loto žiedas Ant ežero bangos.
Bet mums nepasakys Poetas neramus, Ar jis apsvaigo sopuliu, Ar jis — džiaugsmu.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė ANTANAS PAŠKUS
|
Didysis dabarties klausimas ar atsakymas?
Mūsų filosofas Antanas Maceina į pasirinktųjų "Didžiųjų dabarties klausimų" trijulę įrikiavo ir "naujausią evoliucijos teoriją Teilhard de Char-din moksle."1 Jis ten nesiėmė evoliucijos ir religijos santykių "iš naujo permąstyti ir giliau suvokti",2 nepanoro parodyti, kokiu būdu Kristus ir krikščionybė įgyja naujos šviesos "išsivystančio pasaulio akivaizdoje",3 bet pasirinko dvasių ištyrimo uždavinį. Taip betyrinėdamas naujausią evoliucijos dvasią, Maceina kiek išplėsdamas pakartoja prieš keletą metų "Aiduose" paskelbtas mintis.4 Ten, "Aiduose", ir čia, "Didžiuosiuose dabarties klausimuose", autorius mato T-o mąstysenoj metodinį jaukinį, mokslinės, filosofinės ir teologinės plotmių mišinį, medžiagos ir dvasios sutapatinimą, žmogaus asmens ir religijos nuvertinimą. Kaip ankstyvesniuose straipsniuose, taip ir naujausioj savo knygoj mūsų filosofas neranda nei apreiškimo Kristaus, nei Dievo kūrėjo T-o sistemoje. "Krikščioniškosios kritikos šviesoje" T-o idėjiniai pagrindai virsta materialistiniu monizmu, kuris jau esą galima laikyti pakopa į ateizmą, o ne į tikėjimą. Pagaliau jau vien tik T-o nuostabus populiarumas verčias mąstantį krikščionį suabejoti jo teorijos pagrindais. Juk jeigu "kuriuo nors metu neįprastai susižavima viena ar kita religine teorija, tai dažniausiai dėl to, kad joje Kristus esti skelbiamas . . . kokiu Jis pats nenorėjo būti . . . Netikras Kristus paprastai ir esti tokio susižavėjimo pagrindu."5
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Ona Mikailaitė
|
OBELYS Oi obelys, jūs obelys, kam žydit? Kam kraunate naštas nežinomam rytojui?
Oi obelys, jūs obelys — jūs senos damos, dabinate kreivas šakas, vai, elegantiškom skarom —
nepaisote — gerai! — rūgštaus rytojaus . . .
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė DALIA KOLBAITĖ
|
Zenonas Kolba yra vienas iš pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos dailininkų, kuris specializavosi architektūrinio dekoravimo srity. Tiek mozaika, tiek freska jam buvo artimos, tačiau labiausiai pasireiškė kaip vitražistas. Didesnė prieš karą sukurtų monumentalios tapybos kompozicijų dalis yra likusi Lietuvoje. Gi vitražai buvo suprojektuoti bei atlikti Amerikoje. Architektūros dekoratoriaus priėjimas prie vitražo keičiasi pagal kiekvieno kultūrinio laikotarpio grožio sampratą. Jis keičiasi taip pat ir pagal vitražui duotą paskirtį architektūrinėj visumoj bei pagal techninių uždavinių sprendimą naujų statybinių medžiagų ir būdų stiklui dažyti dėka. Aplamai paėmus, galime rasti vitražiniuose sprendimuose dvi pagrindines kryptis, kurios išsivystė nuo priešromaninio laikotarpio iki dabartinių laikų. Seniausias vitražas, taip pat didele dalimi ir naujausias XX amžiaus, yra "mozaikinis" vitražas. Antra kryptis, renesansinės tapybos įtaigojama, vitražui suteikia šios tapybos plastinį sprendimą.
Būtent: renesansinis vitražas atmetė ankstyvąją sampratą, kurioje vitražas suprastas pirmoj eilėj kaip spalvotų stiklų dviplotmė mozaika. Šis vitražas, suprastas kaip langas ir kartu kaip ornamentas šalia kitų, pvz., statulų ar kryžiaus kelių, turi tikslą pirmoj eilėj ką nors vaizduoti. Daugiausia vaizduojamos mitologinės bei religinės scenos, kuriose įpinti architektūriniai motyvai, peizažai. Sukurti figūriniai ir pasakomieji elementai yra vaizduojami trijų plotmių erdvėj, kadangi, kaip minėta, priemonės yra artimos to laikotarpio tapybai, kuri naudojo perspektyvą. Spalvotos šviesos žaismas šio žanro vitraže yra arba tiek pat svarbus kaip kompozicija, arba turi antraeilę reikšmę.
|
Skaityti daugiau...
|
Novalis — Mėlynosios gėlės poetas |
|
|
|
Parašė ALF. ŠEŠPLAUKIS
|
1 Šįmet suėjo 200 metų nuo ankstyvojo romantizmo poeto Novalio gimimo. Šia proga dera kiek arčiau susipažinti su mėlynosios gėlės kūrėjo gyvenimu ir kūryba.1 Novalis — tikroji pavardė Friedrich von Har-denberg — gimė 1771 gegužės 2 Obenvieder-stedto pilyje, netoli Mansfeldo, Saksonijoje. Jo tėvas buvo baronas, VVeissenfelso druskos kasyklų viršininkas. Novalis gimė pirmuoju 11 vaikų šeimoje, kur buvo stipriai įsigalėjęs pietizmas. Motinai anksti mirus, pietistinis vaikų auklėjimas teko tėvui, kuris to režimo laikėsi kraštutiniškai griežtai. Iš prigimties 'Novalis buvęs silpnas, o būdamas devynerių metų vos nenumiręs dezinterija. Iš tiesų, visi Hardenbergų vaikai buvo palyginti trumpaamžiai, vidutiniškai teišgyvenę 28.5 metų.2
Kadangi Novalis nenorėjo lengvai pasiduoti tėvo pergriežtam pietistiniam auklėjimui, buvo išsiųstas pas dėdę į dvarą netoli Braunschweigo. Čia kaip tik pateko į aplinką, kurioj vyravo pasaulietiška dvasia. Dėdė norėjo Novalį paruošti valdinės tarnybos karjerai. Bet Novalį labiau traukė mokslas, literatūra. Būdamas 17 metų, ypač susidomėjo antikiniu pasauliu. Tas susidomėjimas dar labiau padidėjo, lankant Eislebeno gimnaziją. Pirmieji Novalio literatūriniai bandymai buvo vertimai iš Homero, Pindaro, Vergilijaus, Petrarkos. Tėvas ragino Novalį studijuoti teisę ir išsiuntė į Jeną. Bet čia Novalį ypaž sužavėjo istorijos profesorius Schilleris. Studijavo čia Fichtės ir Kanto filosofiją, nors pastaroji tapo jo vidinių konfliktų akstinu. Kas kita Schilleris — filosofas ir poetas, kuris Novalį ir nukreipė į kūrybos kelią. Lyg atsidėkodamas, Novalis gynė Schillerio "Graikų dievus" nuo kritikų puolimų (dėl tariamo ateizmo). |
Skaityti daugiau...
|
Parašė ALGIMANTAS BALTAKIS
|
SAULĖJE ANT ŽOLĖS
Aš jums noriu dabar papasakot Apie paprastą, primityvią laimę — Gulėti saulėje ant žolės ir snausti. Jokių minčių, Jokių jausmų, — Vien pojūtis, kad šilta, Kad niekas negresia, Kad galima gulėti.
Greta manęs, Ant letenų padėjęs snukį, Snaudžia didelis, kudlotas šuo.
|
Skaityti daugiau...
|
Žmogiškoji Mikelinsko giesmė |
|
|
|
Parašė K. Keblys
|
Pernai Vilniuje išėjo Jono Mikelinsko novelių rinktinė "Rugpiūčio naktį". Šioje netoli keturių šimtų (376) puslapių knygoje randame būdingiausias Mikelinsko noveles, parašytas 1946 - 1968 m. laikotarpyje. Nors J. Mikelinskas rašė ir romanus ("Vandens nešėja", 1964; "O laikrodis eina", 1966), bet savo ženklą lietuvių literatūros medyje išskaptavo daugiausia smulkiąja proza. Todėl novelių rinktinė "Rugpiūčio naktį" suteikia puikią progą susipažinti su rašytojo kūryba.
Vienas iš šešių Mikelinsko novelių rinkinių vadinosi "Lakštingala — pilkas paukštis". Tasai pavadinimas puikiai apibūdina ir visą rašytojo kūrybą. Bendras jo beletristikos įspūdis — pilkas. Jo sakiniai neblizga išsiskiriančiu žodingumu, šauniais palyginimais. Jo veikėjai dažniausiai kalba paprasta, kasdienine kalba, be spalvingų gudravimų, be kvapą užimančio sąmojo. Jo stilius neturi kokio nors asmeninio štampo, kuris slaptame konkurse lengvai išduotų autoriaus tapatybę, kaip kad Barono ar Vilimaitės, Lankausko ar Gliaudos proza. Mikelinskas taip pat nėra koks nors ypatingas naujovių gaudytojas, eksperimentininkas, ar literatūrinis maištautojas. Jo proza rami, nebauginanti.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė JONAS MIKELINSKAS
|
Mes tada turėjome iš eilės dvi lietuvių kalbos pamokas ir rašėme kontrolinį darbą. Nelabai man patikdavo tokie darbai: žinodamas, kad turiu nemaža laiko, aš visuomet ilgai žiūrėdavau pro langą, o paskui labai skubėdavau, nebaigdavau ir pridarydavau aibes, anot mokytojų, "žiopliškų" klaidų. Kartu su skambučiu atėjo ir mokytojas. Jis buvo linksmas, be priekaišto išlygintomis kelnėmis, pasitempęs. Ir žvalus. Kaip visada. Klasė ij karto pamiršo kiemo ir koridorių triukšmą ir nekantriai laukė, ką mokytojas parašys lentoje. Jis paskubomis, bet linksmai mus peržvelgė ir paėmė gabalėlį kreidos. Pakrapštė jį nagu ir didelėmis, labai ryškiomis raidėmis parašė:
Musų mokykla
Paskui trumpai paaiškino temą ir atsistojo prie lango, savo įprastoje vietoje. Visa klasė palinko prie sąsiuvinių ir švarių lapelių (tikrus sąsiuvinius tik retas kuris iš mūsų tada turėjo). Visi dar galvojo. Netrukus vienur kitur pasigirdo drovus plunksnų šnarėjimas: stropiausi mokiniai jau pradėjo savo darbą.
|
Skaityti daugiau...
|
MOMENTAS JĖGOMS SUGLAUDINTI |
|
|
|
Parašė Juozas Kojelis
|
Praėjusiuose JAV-bių prezidento rinkimuose Amerikos lietuviams nebuvo kito pasirinkimo, kaip balsuoti už prezidento Nixono perrinkimą, nes opozicijos kandidatas sen. McGovern ne tik bet kokia akcija, bet net ir žodžiais nepasisakė nei prieš komunizmą, nei prieš rusų imperializmą. Prezidento Nixono nusistatymas Baltijos valstybių klausimu, ne tiek pareiškimais, kiek pačios užsienio politikos linijos vedimu, yra jau išryškėjęs per pastaruosius jo prezidentavimo metus. Ir reikia pripažinti, kad tas nusistatymas nėra nei viltingas, nei šviesus, bet labiau gan stiprų rūpestį ir nerimą keliantis. Tais rūpestį keliančiais ženklais reikia laikyti 1. Valstybės departamento Vasario 16 proga pastaraisiais dviem metais duotus oficialius pareiškimus, kuriuose akcentuojamas ne nepripažinimo, bet lietuvių tautai "teisės apsispręsti" principas (tarsi Amerika galėtų šitokią teisę tautai paneigti) ir 2. JAV Leningradan paskirto gen. konsulo Culer Gleysteen pusiau oficialų Vilniuje atsilankymą (rugpiūčio 22 - 24) ir Valstybės departamento pareiškimą, kad okupuota Lietuva įeisianti į JAV Leningrado konsulato jurisdikciją. Ir šitas vizitas Vilniuje, kaip ir "nusmailinti" Vasario 16 proga išleisti Valstybės departamento pareiškimai būtų buvę praleisti tylomis, jei ne greita ir taikli JAV LB centro valdybos akcija, bent išgavusi Valstybės departamento Baltijos valstybių okupacijos nepripažinimo politikos užtikrinimą.
|
Skaityti daugiau...
|
ŠIMTAS METŲ LINDEI DOBILUI |
|
|
|
Parašė Juozas Masilionis
|
Julijonas Lindė, literatūroje žinomas J. Dobilo slapyvardžiu, gimė 1872 lapkričio 17 Dovydų kaime, Joniškėlio vis., Biržų aps., pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Mokėsi Joniškėlio pradžios mokykloje, Kuldin-gos (Latvijoje) vokiečių gimnazijoje ir Kauno kunigų seminarijoje (1893-1898). Trumpą laiką pabuvęs Raseiniuose vikaru, ilgesnį laiką vikaravo ir kapelionavo įvairiose Latvijos vietose. 1910 - 1914 m. vikaravo Varniuose pas savo draugą kun. A. Juozapavičių. Čia būdamas, pabaigė rašyti ir išleido 1912 m. pirmąjį lietuvišką romaną "Blūdą". 1914 m. buvo paskirtas Alukstos (vėl Latvijoje) vikaru ir progimnazijos kapelionu. Kilus I pasauliniam karui, nusikėlė į Jekaterinoslavą (dabar Dniepro-petrovskas) Rusijoje, kur buvo gimnazijos kapelionu. Po karo iki 1922 m. klebonavo Latvijoje. 1922 m. atvyko į Panevėžį ir nuo rudens pradėjo lietuvių k. ir literatūros mokytojo darbą. Nuo 1925 m. buvo Panevėžio berniukų gimnazijos inspektorius, nuo 1927 m. direktorius. Mirė 1934 gruodžio 2. Palaidotas Panevėžio katedros kapinėse.
|
Skaityti daugiau...
|
NOBELIO LAUREATAS — HEINRICH BOELL |
|
|
|
Parašė Rimvydas Šliažas
|
1972 metų Nobelio literatūros premija pripažinta vokiečių rašytojui Heinrich Theodor Boll. Po ilgų metų ši premija vėl (ją gavo 1929 Tho-mas Mann ir 1946 Šveicarijos pilietis Herman Hesse) teko vokiečiui. Premijos skyrimo aktas iškelia, kad Boll prisidėjo prie vokiečių literatūros atsinaujinimo, su plačia perspektyva žvelgdamas į savo laiką ir jautriu talentu sukurdamas savo charakterius. Jo gausi kūryba sudomino daugybę komentatorių; tik keli jo bendraamžininkai rašytojai buvo nagrinėjami iš tiek daug įvairių perspektyvų ir taip metodiškai. Kiekvieną kartą, baigęs vieną ar du veikalus, Boll visiškai pakeitė savo metodą ir žvilgsnį. Nuolatinė jo kūrybos tėkmė yra pilna netikėtumų. Jam būdingas realistinis stilius, mažiau domėjimosi eksperimentais, forma, negu pas kitus rašytojus, o tačiau jis sako: "Ich brauche wenig VVirklichkeit" (man mažai reikia tikrovės). Tikrai nuostabu, kad po tiek metų nauja vokiečių rašytojų, mąstytojų ir mokslininkų karta taip greitai pasiruošė nešti ant savo pečių krašto ir jų pačių pagrindinį uždavinį mūsų laikų dvasiniame gyvenime.
|
Skaityti daugiau...
|
Tarptautinę The Books Abroad |
|
|
|
Tarptautinę The Books Abroad /Neustadt 10,000 dol. premiją šiemet laimėjo Gabriel Marčia Marąuez. Nėra reikalo apie šį laureatą rašyti, nes kaip tik pereitame numery buvo prof. B. Ciplijauskaitės išsamus straipsnis apie šį ko-lumbiečių rašytoją. Šįkart galime tik kelis žodžius pridurti apie pačią šią premiją. Ji įsteigta neseniai: pirmasis 1970 m. ją gavo italų poetas G. Ungaretti (mūsų žurnale apie jį rašyta 1971 birželio numery). Premiją įsteigė The Books Abroad judrusis redaktorius Oklahomos un-to prof. Ivar Ivask. Pirmąkart premijai 10,000 dol. jis suorganizavo iš privatinių šaltinių. Dabar ji turi pastovų pagrindą, Oklahomos Neustadt šeimai sudarius tam reikalui 200,000 dol. fundaciją. Kadangi premija yra tarptautinė, tai ir jos jury komisija sudaroma iš įvairių tautybių rašytojų. Šiemet jury komisija sudarė šveicarų kritikas F. Bondy, Izraelio poetas T. Carmi, graikų poetas O. Elytis, jugoslavų dramaturgas J. Hristič, suomių kritikas K. Laitinen, Gvinėjos romanistas C. Laye, čekoslo-vakų rašytoja V. Linhartova, amerikiečių poetas K.Rexroth, portugalų-brazilų poetas J. de Sena, belgų poetas F. Verhesen, islandiečių rašytojas Th. Vilhjalmsson. Jų kandidatai buvo (ta pačia eile): lenkų poetas Z. Herbert, jugoslavų poetas V. Popa, prancūzų rašytojas C. Simon, anglų dramaturgas H. Pinter, suomių poetas P. Haavikko, Senegalo rašytojas B. Diop, prancūzų rašytoja N. Sarraute, lenkų poetas Cz. Milosz, brazilų poetas C. Drummond de Andrade, meksikiečių poetas O. Paz ir pagaliau G. Garcia Marquez. Aišku, jury komisijai priklausė ir prof. I. Ivask, tik jis neišstatė savo kandidato. Pateikėme ir jury komisijos, ir premijos kandidatų sąrašą, kad matytume, kokie vardai šiuo metu iškilę į literatūros tarptautinę areną. Beje, pirmojoj The Books Abroad, jury komisijoj buvo ir šiemetinis Nobelio premijos laureatas Heinrich Boell. |
MIRĖ KONVERTITO ERNEST PSICHARI SESUO, RENANO ANŪKĖ |
|
|
|
Parašė Vytas V. Gaigalas
|
Šių metų rugpiūčio 15 mirė žymaus prancūzų filologo Jean Psichari duktė ir Renano anūkė Henriette Psichari, sulaukusi 88 m. amžiaus. Ji buvo Ernest Psichari (1883 - 1914) sesuo, kuris I pasaulinio karo metu atsivertė į katalikybę. Renano anūko atsivertimas sukėlė žymaus atgarsio intelektualiniuose ir literatūriniuose sluoksniuose. (Ir mūsų spaudoje apie jį rašė Pr. Dovydaitis, J. Ke-liuotis ir kt. — Red.). Išauklėtas racionalistinėje ir antireliginėje dvasioje, Emest Psichari neapsistojo ribotuose racionalizmo rėmuose, bet ieškojo kilnesnių idealų, kurie labiau įprasmina žmogų. Po ilgų metų ieškojimo jis tai atrado katalikybėje. Liberalams jo atsivertimas į katalikybę buvo skaudus smūgis. Renano šeimai tai buvo savotiškas Renano principų sugriovimas, o Bažnyčiai savotiškas laimėjimas kovoje prieš Renano racionalizmą. Ernest Psichari aprašė savo atsivertimo istoriją dviejuose veikaluose: Voix qui crient dans le dėsert ir Voyage du Centurion (abu išspausdinti 1920).
|
Skaityti daugiau...
|
— VLIKO seimas posėdžiavo Cleve-lande X1.25 - 26. Išklausytos paskaitos dr. S. A. Bačkio apie tarptautinius įvykius ir Lietuvą, prof. J. Genio - apie VLIKą ir visuomenę, St. Dziko — apie didžiuosius įvykius Lietuvoje ir mūsų uždavinius. Bankete kalbėjo neseniai iš Lietuvos atvykęs adv. Z. Butkus. Vienbalsiai VLIKo pirmininku perrinktas dr. J. K. Valiūnas. Kiti valdybos nariai: J. Audėnas, St. Dzikas, V. Radzivanas, A. Razgaitis, A. Vakselis (vietoj prof. J. Pu-zino) ir J. Valaitis. Reforminio persiorganizavimo klausimai buvo atmesti: "Naujienų" (X1.28) žodžiais, "niekais nuėjo ir vaikų įsileidimo klausimas". 14 grupių atstovavo 39 atstovai. — VLIKas, Pasaulio Laisvųjų Latvių Federacija ir Pasaulio Estų Taryba, kaip šių tautų globalinės organizacijos, New Yorke XI.18 sutarė įsteigti Pasaulinę Baltų Santalką — Baltic VVorld Conference vykdyti tų tautų išsilaisvinimui. Pirmininku vienerių metų kadencijai išrinktas dr. J. K. Valiūnas, sekr. A. Razgaitis ir ižd. J. Valaitis. — ALTos 32-sis metinis suvažiavimas vyko Čikagoj XI.11 - 12. Dalyvavo 42 delegatai, 9 skyrių atstovai ir apie 50 svečių. Adv. Z. Butkus kalbėjo apie dabartinę Lietuvos padėtį. M. Mackevičiaus žodžiu paminėtos Lietuvos konstitucijos ir JAV de jure Lietuvos pripažinimo 50 metų sukaktys. Nuo 1971.XI.1 ligi 1972. X.31 ALTa turėjo 38,851 dol. pajamų, iš kurių 9000 dol. paskirta VLIKui. ALTos pirmininku perrinktas dr. K. Bobelis.
|
Skaityti daugiau...
|
JUOZO KRALIKAUSKO "VAIŠVILKAS" |
|
|
|
Parašė A. Vaičiulaitis
|
Juozas Kralikauskas: VAIŠVILKAS, romanas, Čikaga 1971, Lietuviškos Knygos Klubas, 234 psl. Sukurdamas "Vaišvilką", Juozas Kralikauskas uždėjo vainiką savo trilogijai iš karaliaus Mindaugo laikų. Pirmos dvi jo knygos šioje serijoje buvo "Titnago ugnis" ir "Mindaugo nužudymas". Iš visų Lietuvos istorijos laikotarpių mūsų rašytojai daugiausia palinko j mindauginius amžius. Sau medžiagos ir įkvėpimo juose ieškojo dramaturgai ir poetai, gal apžavėti ne tik anų lemtingų gadynių, kuriose kirtosi tiek konfliktų ir plačių užsimojimų, bet ir paties karaliaus Mindaugo komplikuotos asmenybės. J. Kralikauskas į anas dienas žvelgia kaip beletristas, stengdamasis atkurti senovinę buitį, problemas ir žmones.
|
Skaityti daugiau...
|
JUOZO KRALIKAUSKO "VAIŠVILKAS" |
|
|
|
Parašė Jonas Grinius
|
Po "Titnago ugnies", pasirodžius "Mindaugo nužudymui" (1964), buvo pagrindo matyti, kad J. Kralikauskas yra tiek įsigilinęs į Mindaugo laikų Lietuvą, kad šitais dviem kūriniais negalėtų pasitenkinti. Tik nebuvo visai aišku, apie ką jis rašys vėliau. Buvo pagrindo spėti, kad jis gali vaizduoti Mindaugo krikštą ir vainikavimą, nes tai svarbūs momentai ne tik pirmojo Lietuvos karaliaus, bet ir visos lietuvių tautos gyvenime. Tačiau pasirodė, kad tada buvo apsirikta dėl temos: 1971 metų pabaigoje išėjęs "Vaišvilko" romanas paliudijo, kad savo mindauginę trilogiją J. Kralikauskas baigia, pasakodamas apie Lietuvos pirmojo karaliaus vyriausio sūnaus dalią. Tiesa, kad ji gana glaudžiai susijusi su Mindaugu. Bet vis dėlto romanas apie vyriausią Mindaugo sūnų galutinai įtikina, kad rašytojui buvo įdomesni kai kurie mindauginės epochos reiškiniai, negu pats vienas Lietuvos karalius. Kai pirmasis trilogijos romanas "Titnago ugnis", pasakojęs apie Mindaugo įsigalėjimą, dvelkė pagonišku primityvizmu, tai paskutinioji trilogijos dalis nuveda beveik į pirmojo kūrinio antitezę, nes praskleidžia Mindaugo vyriausio sūnaus egzistencines problemas ir jo krikščioniškos sąžinės svyravimus. Šitokiu būdu "Vaišvilkas" lyg labiau priartėja prie mūsų, įgydamas gilesnį ir platesnį skambesį negu du pirmieji trilogijos romanai, kurie įdomavo lietuvį skaitytoją, pirmiausia branginantį savo tautos praeitį.
|
Skaityti daugiau...
|
ŽODINGA P. ORINTAITĖS ROMANTIKA |
|
|
|
Parašė Pr. Visvydas
|
Reta mūsų prozos knyga pasižymi žodžių vartojimo santūrumu. Kai kurie išeivijos rašytojai lyg ir mėgina palenktyniauti su didžiuoju Lietuvių kalbos žodynu. 1969 metais leksikos lobiais ypač išsiskyrė Jono Žmuidzi-no tomelis "Runcė ir Dandierinas". O praėjusiais metais pasirodęs Petronėlės Orintaitės apybraižų rinkinys "Liepalotų medynuose" (Londonas, 1971, 216 psl.) nurungia ir patį Dandieriną.
Suprantama, žodingumas nėra yda, jei prisideda prie grožinės prozos estetikos. Apsipratus su P. Orintaitės stiliumi, jos aistra neįprastiems žodžiams kai kur pavirsta jos kūrybiniu pliusu. Skaitytojas pajunta, kad autorė nuoširdžiai, su tam tikru moky-tojišku orumu lieja zanavyki.škos kalbos žinojimą, apgaubia siužetą valstietiška atmosfera, duoda progos atsigavėti lietuvių kalbos gardumynais.
|
Skaityti daugiau...
|
ALGIMANTO BALTAKIO "AKIMIRKOS" |
|
|
|
Parašė Mirga Girniuvienė
|
Algimantas Baltakis, gimęs 1930 m. ir savo pirmąjį eilėraščių rinkinį išleidęs 1955 m., priklauso Lietuvos dabartinių poetų viduriniajai kartai. Vienas ryškesnių šios kartos atstovų, už eilėraščių rinkinį "Požeminės upės" jis buvo apdovanotas 1966 metų vadinamąja respublikine premija. Nuo 1964 m. jis yra literatūros žurnalo "Pergalės" vyr. redaktorius. Šįkart žvilgtersime į jo paskutinį eilėraščių rinkinį "Akimirkos", išleistą Vilniuje 1970 m.
"Akimirkose" Baltakis yra įvairus savo stiliumi bei tematika. Čia jis tradiciškas, čia naujoviškas; čia jis abstraktus, čia konkretus. Todėl, užuot ieškojus, kas apskritai yra jo stiliui būdingiausia, galima iškelti įdomesnius jo stiliaus bruožus ir juos panagrinėti pasisekusių ar nepasisekusių bandymų kontekste.
|
Skaityti daugiau...
|
R. MIRONO KALBOS MOKSLO VADOVĖLIS |
|
|
|
Parašė Pranas Skardžius
|
R. Mironas. KALBOS MOKSLO PAGRINDAI; mokymo priemonė studentams neakivaizdininkams. Vilnius, 1971 (Pratarmė: 1970). 119 psl. 1969 m. yra pasirodęs autoriaus Kalbotyros įvadas, o pernai buvo išleisti jo Kalbos mokslo pagrindai, kurie sudaro to įvado tęsinį. Į abi šias knygeles sudėta viskas, kas, autoriaus nuomone, yra reikalinga "įsisavinti pradedančiam kalbininkui". Šiuose Pagrinduose, kurie skiriami pirmojo kurso studentams filologams, jis, neieškodamas ko nors originalaus, nori duoti tai, kas "yra laiko išmėginta, turi išliekamąją vertę", ir todėl juose duodami tik "daugiausia jau nusistovėję teiginiai, daug sykių išdėstyti kitose knygose".
|
Skaityti daugiau...
|
Kazys Ališauskas: KOVOS DĖL LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS 1918-1920. I tomas. Red. Pr. Čepėnas. Lietuvių Veteranų Sąjunga "Ramovė", Čikaga, 1972. Kieti viršeliai, 490 psl., kaina 12 dol.
AŠTUNTOJI PRADALGĖ. Literatūros metraštis. Red. K. Barėnas. Nidos Knygų Klubas, Londonas, 1972. 415 psl., kaina 4.50 dol., kietais viršeliais 5 dol. Faustas Kirša: PALIKIMAS. Spaudai parengė St. Santvaras. Išleido J. Kapočius Bostone 1972. 318 psl. Kaina nepažymėta.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Red.
|
GROŽINĖ LITERATŪRA
Andriekus L. — Eilėraščiai ....................................... 182,414 Baltakis A. — Eilėraščiai ........................................ 432 Baronas Al. — Piūvis (beletristika) .............................. 98 Gricius Alf. Eilėraščiai ......................................... 270 Grigaitytė K. — Jazminai (novelė) ................................ 248 Grigaitytė K. — Eilėraščiai ...................................... 377 Jankus J. — Istorija iš pirmųjų šaltinių (beletristika) .......... 277,340 Katiliškis M. — Berželis ir sėtuvė (beletristika)................. 15 Landsbergis A. — Šventoji pieva migloje ("Pas- kutinio pikniko" ištrauka) ....................................... 184 Marąuez Garcia G. — Fragmentai iš "Šimtas metų vienatvės" (vertė B. Ciplijauskaitė ......................... 389 Mikailaitė O. — Eilėraščiai ...................................... 421 Mikelinskas J. — Mūsų mokykla (novelė) ........................... 434 Nagys H. — Eilėraščiai ........................................... 144 Obcarskas C. V. — Mano šermukšnis (eil.) ......................... 84 Pečiūraitė A. — Eilėraščiai ...................................... 277 Putinas - Mykolaitis V. — Birželio 15 (eil.) ..................... 234 Sadūnaitė D. — Eilėraščiai ....................................... 227 Sutema L. — Badmetis (eil.) ...................................... 78 Šlaitas VI. — Eilėraščiai ........................................ 23 Tenisonaitė Z. — Eilėraščiai ..................................... 247
|
Skaityti daugiau...
|
LEIDĖJŲ ŽODIS "AIDŲ" BIČIULIAMS |
|
|
|
Parašė Red.
|
Šiuo numeriu užbaigę "Aidų" leidimo Amerikoje dvidešimt trečiuosius metus, sveikiname redaktorių, bendradarbius, prenumeratorius, rėmėjus ir visus žurnalo bičiulius, dėkodami už pagalbą. Jos dėka mes galėjome tiek ilgai ištesėti spausdinto kultūrinio žodžio tarnyboje. Kiekvieną sykį, užbaigdami metus, esame įpratę išreikšti džiaugsmą savo pasiektu laimėjimu. Esame įsitikinę, jog kiekvieni mūsų žurnalo gyvasties metai yra nauja pakopa į dvasinę sritį. Ar tai ne tvirtas džiaugsmui pagrindas, kai spaudos misija mūsų emigracinėse aplinkybėse tampa vis sunkesnė?
Beje, ne vien mūsų aplinkybėse, bet ir pačios Amerikos, kuri laikoma galingiausiu verslo kraštu pasaulyje. Šiuo metu, kai mes sveikiname savo žurnalo artimuosius, reikšdami viltį jo laiminga ateitim, žymiausio amerikiečių žurnalo Life leidėjai su liūdesiu atsisveikina savo prenumeratorius, apgailestaudami, jog jų žurnalas turi užsidaryti. Priežastis, aišku, finansinės problemos.
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|