Aidai.eu Apžvalga

1960 m. 4 balandis

Turinys

Skaityti daugiau...

DIDŽIOSIOS XVI AMŽIAUS STATYBOS VILNIUJE

Parašė A. ŠAPOKA
Miesto sienos XVI amžiaus pradžioje Vilniaus miesto gyvenime reikšmingiausias įvykis buvo pastatymas miesto ginamųjų sienų, kurių iki tol jis jokių neturėjo, buvo atviras, be jokių sustiprinimų miestas. Iki pat XVI a. Vilnius tebebuvo daugiausia medinis miestas. Namai buvo palyginus nedideli su plačiais kiemais bei sklypais. Tuo būdu miestas buvo gerokai išsiplėtęs, nors gyventojų turėjo ne per daugiausia. Aiškus dalykas, kad tokio plačiai išsistačiusio miesto apsupimas sutvirtinimais bei mūro siena turėjo brangiai kainuoti. Palyginus negausiems miestiečiams tai turėjo būti sunkiai pakeliama. Sutvirtinimai, be to, nebuvo nė reikalingi. Vilnius buvo toli nuo pavojingų valstybės pasienių. Iš netolimų Prūsų ir Livonijos pavojai jau seniai buvo praėję. Tad kariško saugumo reikalo sienas statyti nebuvo. Visai kita padėtis Lietuvoje buvo XVI a. pradžioje, kada vyko karai su Maskva ir tuo pat metu prasidėjo aršūs Krymo totorių puolimai.1 Totoriai įsiverždavo toli į valstybės gilumą. Taip 1500 m. jie pasiekė Brastą, 1502 m. Ovručą ir Bobruiską, o 1503 m. pasiekė Nesvyžių, Klecką, Slucką ir Naugarduką. Buvo pradėta būgštauti, kad totoriai netrukus galį pasiekti dar artimesnes Vilniaus apylinkes, o gal ir jį patį. Pavojus buvo juo didesnis, kad tuo pat metu buvo labai įtempti santykiai su Maskva.
Skaityti daugiau...

Eilėraščiai

Parašė LEONARDAS ANDRIEKUS
VARPAI Sakyk varpams, Į ežerus nugrimzdusiems, Kad jie tuojau skambėtų Ir skelbtų gelmėje Prisikėlimo Aleliuja Linksmu balsu Visoms vandens lelijoms, Dar nesuspėjusioms pražysti. Šitie varpai Daug sykių atsiliepdavo Prieš dideles nelaimes. Žiloj senovėje, prieš marą ir prieš badą, Girdėjom jų aidėjimą Pačiam vidudieny, Ir šiurpas kaulais ėjo.
Skaityti daugiau...

LIETUVIŠKOSIOS KULTŪROS KILIMAS IR SMUKIMAS IŠEIVIJOS GYVENIMO SĄLYGOSE

Parašė ANDRIUS BALTINIS
(Pabaiga) 3. Tauta—augštosios kultūros -pagrindas išeivijos sąlygose. Iki šiol esame išaiškinę augštosios kultūros bendrąsias žymes ir reikalavimus. Pirmoji išvada, sekanti iš šios sampratos, bus tokia, kad šios žymės ir reikalavimai konkrečioje kultūros kūryboje nebus visada tie patys įvairiais laikais ir įvairiose vietose. Kultūra yra gyvo žmogaus kūryba ir dažnai ji prilyginama augalui. Ir kaip tą patį augalą negalima visuose kraštuose, visose klimato sąlygose ir metų laikuose prižiūrėti ir auginti vienodu būdu, bet visada atsižvelgiant į tai, ko reikalauja ypatingos sąlygos, kuriose augalas būna, taip ir kultūros, o ypač augštosios kultūros, kūrybos ir išsilaikymo reikalavimai ir jos išraiška bus įvairi įvairiuose kraštuose ir įvairiais laikais. Todėl mūsų svarbiausias klausimas yra ne tik žinoti augštosios kultūros žymes ir reikalavimus apskritai, bet žinoti jos reikalavimus mūsų tautoje ir mūsų išeivijos sąlygose. Iš anksto jau aišku, kad augštosios ir apskritai kultūros išraiškos būdai ir jos reikalavimai negali būti pas mus visai tokie pat, kaip didelėse tautose. Mūsų ligšiolinė klaida, nors sunkiai išvengiama, buvo toji, kad mes savo kultūros idealus be ypatingos kritikos esame pasiėmę iš didžiųjų tautų. Tai darydami, esame pamiršę, kad gyvenimas didelėse tautose vyksta pagal kitus reikalavimus, negu mažose. Didelėse tautose išvidinė tvirtybė ir tautinis sąmoningumas yra toks didelis, kad jose atskiriems asmenims ar net jų grupėms galima leisti didesnius žingsnius į šalį, nes didžiųjų tautos masių negalima taip lengvai išjudinti, ir jų žingsniai į šalį nėra pavojingi. Čia galima leisti atskiriems asmenims išsiskirti ir nukrypti nuo bendrojo darbo arba net priešingai dirbti, čia tai nėra labai pavojinga. Mažosios tautos negali sau leisti tokios prabangos. Jų stiprybė menkesnė, ir čia gali atsitikti, kad atskiri asmenys ar jų grupės gali lengvai suardyti tautos išvidine pusiausvyrą. Todėl mažosioms tautoms, jei jos nori išsilaikyti, reikalinga daug didesnė drausmė ir išvidine vienybė, negu didelėms tautoms. Svarbu ir tai, kad mažosios tautos yra daugiau grasomos ne tik iš vidaus, bet ypač iš oro, net ir normaliomis sąlygomis.
Skaityti daugiau...

Eilėraščiai

Parašė Julija Švabaitė
DVYLIKTOJI STOTIS. Raudonį debesys ugnimi laša. Viešpatie, pasigailėk! Štai, mirštantysis rankas grąžo Maldaudamas nakties ilgos Priglausti sąnariams . .. Tai mano brolis, Kurį nešiojau pievomis ir prie upelio Neužmirštuolėmis galvelę jo barsčiau . . . Dabar jo rankų nepaglosto nė vienas artimasis, Tik tamsios medžių šakos lenkiasi arčiau, Tiktai vijokliai apkabina jį tvirčiau . . .
Skaityti daugiau...

VILNELES ISTORIJA

Parašė PAULIUS JURKUS
IŠ PASAKŲ CIKLO APIE VILNIŲ Tai atsitiko seniai seniai, kada galingi pavasariai suskrido į Lietuvą žaisti. Šokinėjo kalnais, braidė girias ir daužė ledinius ežerų langus, tirpino sniegą. Pavasariai juokėsi griaustiniais, vėdavosi debesim ir nubėgo į laukus, kulnimis ardami žemę, padarydami plačias vagas. Išraitė jas tarp kalnelių, nugriovė skardžius, išraustė miškus ir, grįžę į augštumas, paleido susitvenkusį vandenį. Jis liejosi pro jų dideles gauruotas kojas ir ūžė sriautais į pakalnes. —Skubėkite mūsų vagomis ir būkite Lietuvos upės! Apdovanojame jus garsiais vardais, versmių gausybe, pakrančių pušynais, sieliais, laivais ir nesibaigiančiomis dainomis. Tada uždusę pavasariai susėdo kalnuose, atrėmė kojas į lygumas ir linksmi alsavo kvapiais vėjais. Bet štai vieno delne užsilikęs lašas vandens! Ir kur jį dėtį? Nulaužęs karklą, įbrėžė vagą ir supylė. —Keliauk ir tu! — tarė pavasaris garbiniuotais plaukais. — Ir ką duosiu tau, kai viskas išdalinta? Būk greitas ir linksmink visus! Naujasis upelis nedrąsiai nutekėjo tolyn, sprūdo pro akmenėlius ir už vingio apsidairė. Aplinkui žolės, barzdoti žilvičiai. Paglostė vieno nukarusias šakas, suvilgė lapelius. —Tu draugiškas, — mieguistai sušlamėjo karklas. — Tu mane gaivini, tai mūsų būriai įsikurs tavo krantuose.
Skaityti daugiau...

NAUJOJI ISPANŲ POEZIJA

Parašė P. GAUČYS
Žinomas ispanų literatūros istorikas An-gel del Rio tvirtina, kad ispanų literatūra XX Šimtmetyje pasiekė didžiojo klasinio laikotarpio augštybes. Kitas ispanų literatūros istorikas ir kritikas, Pedro Salinąs, nevisai pritardamas pirmojo nuomonei visumoj, sutinka su juo, kiek tai liečia pastarųjų laikų lyriką. Jo manymu, per pastaruosius 50 metų viešpataująs literatūros žanras esąs poezija. Ir pagaliau Žinomas poetas ir kritikas Damaso Alonso teigia, kad norint rasti kitą tokį dviejų poetinių generacijų susibėgimą, kaip dvi pirmosios generacijos XX šmt., reikia kreiptis į Aukso amžių, maždaug į 1580 metus, kai dar tebegyveno Fray Luis de Leon ir šv. Jonas nuo Kryžiaus, o Lope de Vega ir Gongora tebebuvo jauni. Jau yra pripažinta poetinė pirmosios generacijos didybė: Unamuno, Antonio Machado ir Juan Ra-mon Jimenez statomi lygiai su didžiausiais klasiniais poetais. Antrosios lyrikų kartos įnašas į ispanų poeziją laikomas nepaprastai reikšmingu ir vertingu, o į tą grupę priskiriami: Jorge Guil-len, Pedro Salinąs, Gerardo Diego, Federico Gar-cia Lorca, Rafael Alberti ir truputį jaunesnis Emilio Prados, Luis Cernuda ir Vicente Aleix-andre. Panašią nuomonę reiškia ir jauniausias ispanų literatūros istorikas Torrente Ballester sakydamas, kad 1920-35 m. yra nepaprasti ispanų poezijos istorijoje, prilygsta XVII šmt. pradžią. Tačiau jeigu generacijos egzistuoja ir turi savo reikšmę kultūros istorijai, tai literatūros istorijai tėra tik individualus poetas arba, teisingiau, jo kūrinys. Tuo būdu generacijos vertę sudaro ne jungtinis, nedalomas kūnas, bet paprastas individualinių vertybių sutelkimas. Šioje poetų generacijoje mus labiausiai stebina jų dalyvių labai ryški meninė asmenybė, įvairūs ir skirtingi jų balsai, sudarą puikų chorą, kuriame kiekvienas turi savo atspalvį, bet visumoje taip darniai skamba, kaip Kad niekad neskambėjo ispanų literatūroje.
Skaityti daugiau...

IŠ ISPANŲ POEZIJOS

Parašė Išvertė P. Gaučys
MIGUEL DE UNAMUNO MĄSTYMAI Vargšas mirtingasis, savo beprotybėje norįs jieškoti laimės, žiūrėk, kaip savo ranka gyvenimas veda tave! . . . Netekęs proto, svajoji laisvę ir vaizduojies, kad ji tave padarys vyru, bet vargas tau tą dieną, kai į jos rankas pakliūsi, o tavo krūtinėje, tau įkliuvus, atsivers mįslė! Tu bėgi paskui kelrodį, bet tavyje gyvena Dievas, kuris veda tave, kuris tavo likimą kreipia, ir tasai tavo Dievas į kitą taikinį smeigia savo žvilgsnį, ir kai tu tiki bekyląs į savo žvaigždes, į savąsias Jis veda tave. Matai aną minią, niršulingai bespurdančią? Visi šaukia vienu balsu, vienu riksmu, jų vėliava ta pati, tačiau nors ir vienas skundas, žaizdos vis kitokios; kiekvienas su sava, kurią slepia savyje ir kitais nepasitiki.
Skaityti daugiau...

"EGLUTĖS" DEŠIMTMETIS

Parašė V. Benjaminas
Šių metų pradžioje vaikų laikraštėlis "Eglutė" pradėjo savo gyvenimo vienuoliktuosius metus. Per dešimtį metų susidėstė 10 didelių knygų (jei įrišime į vieną, knygą 10 sąsiuvinių, išeinančių kiekvienais metais), turinčių po 320 psl. O jei kas prenumeruoja nuo pat pirmųjų metų ir neįriša į metines knygas, tai iš viso turės 100 knygelių, kurių sudėtas puslapių skaičius bus 3200. Vienoje vietoje sutelkti "Eglutės" komplektai sudaro jau visai apčiuopiamą lietuviškos kultūros turtą. "Eglutė" pradėjo eiti 1950 metų pradžioje. Jos pirmasis redaktorius buvo poetas Bernardas Brazdžionis. Per pirmuosius metus "Eglutė" įgavo ryškų veidą savo turiniu, kryptimi ir išvaizda. Nuo pirmųjų metų linijos nedaug tebuvo nukrypta per ištisus sekančius aštuonerius metus. "Eglutę" leisti pasiėmė Lietuvių Kultūros Institutas, vadovaujamas prel. P. Juro. Pirmųjų metų piniginė našta daugiausia ir teko pačiam Instituto pirmininkui. O B. Brazdžioniui reikėjo ne tik redaguoti, sutelkti bendradarbius, bet taip pat ir administratoriaus pareigas eiti.
Skaityti daugiau...

PEDAGOGINIO LITUANISTIKOS INSTITUTO GLOBOS KOMITETO ATSIŠAUKMAS

Mums, žemiau pasirašiusiems, tenka didi garbė, o taip pat ir didi pareiga rūpintis Čikagos Pedagoginio Lituanistikos Instituto moraliniu ir medžiaginiu išlaikymu.

Kad Pedagoginis Lituanistikos Institutas, kuris išaugo iš Augštųjų Pedagoginių Lituanistikos Kursu, galėtų ir toliau sėkmingai augti ir atlikti užsibrėžtus lituanistinio švietimo uždavinius, jis reikalingas visų lietuvių dėmesio ir sutelktinės paramos.

Ką duos Pedagoginis Lituanistikos Institutas ?
Svetur atsidūrusi lietuviškoji šviesuomenė, nūdien kultūrinį gyvenimą kurianti ar jam vadovaujanti, metas iš meto natūraliu būdu mažėja ir nyksta, o tuo tarpu jau antras tremties dešimtmetis eina, kai retėjančios šviesuomenės eilės maža bepa-pildomos, O kas bus dar po dešimties metų ir tolimesnėje išeivijos ateityje ?

Gyvajai lietuvybei ugdyti, tautinei mūsų kultūrai kurti, kultūriniam gyvenimui vadovauti reikia šviesuomenės prieauglio; lituanistinėms mokykloms mokytojų, organizacijoms vadovų su gilesniu lituanistiniu pasiruošimu, kokį ir teiks Pedagoginis Lituanistikos Institutas.

Skaityti daugiau...

JAUNIMO LITERATŪROS KONKURSAS

Vladas Šlaitas, laimėjęs Liet. Rašytoju Draugijos premiją už poezijos rinkinį "Ant saulėgrąžos vamzdžio". Autorius gyvena Anglijoje. Premijos mscenatss—Hamiltono Lietuvių Bendruormnė. Ten balandžio 10 dieną įvyko ir premijos įteikimo iškilmės. Autorius anksčiau yra išleidęs eilių rinkinį "žmogiškosios psalmės".

Akademinis Skautų Sąjūdis,
norėdamas paskatinti jaunimą domėtis lietuvių literatūra, ugdyti ir jieškoti naujų literatūros talentų, skelbia
jaunimo literatūros konkursą.
Laimėtojams skiriamos šios premijos:
1. Už geriausią grožinės prozos kūrinį — 150 dol.
2. Už geriausią poezijos kūrinį — 150 dol.
3. Už geriausią prozinį rašinį -150 dol.
Prozos kūrinys gali būti apysaka, feljetonas, novelė ar kitas prozos veikalas, savo esme priklausąs grožinei literatūrai. Netrumpesnis kaip 2000, bet neilgesnis kaip 8000 žodžių.

Skaityti daugiau...

ADOMO GALDIKO ALIEJINĖS TAPYBOS PARODA

Parašė R. Viesulas
Tai jau ketvirtoji Adomo Galdiko dailės paroda New Yorke, iš kurių trys Feigl galerijoje. Kaip ankstyvesnėse dailininko parodose, taip ir čia padvelkia ta pati asmeniška dailininko tapybos nuotaika su dominuojančiu peizažu. Taip darbai ir pre-zentuoti—beveik visi jie nevardinti: "peisažai." Rašant kelis ne tiek kritikos, kiek daugiau bendro aptarimo žodžius, prisimena viena prieš keletą metų čia pat matyta Adomo Galdiko paroda. Įdomu, kad anąsyk buvo jaučiamas kažkoks duslus, vietomis juodas nuotaikos, o taip pat ir spalvos tonas. Kas tai bebuvo — ar šio krašto, kasdienos ar šių priemiesčių slogutis — šiandien to nėra, ši paroda eina nemažos spalvinės šviesos, beveik optimizmo ženkle. Su dailininku Adomu Galdiku —kaip su kokiu piligrimu gamtoje. Gamtos piligrimu. Ties kai kuriais jo darbais jautiesi kaip šalia meditacijoj ar beveik fanatiškame užmiršime paskendusių maldininkų. Stovėdamas šalia gali pats tikėti, gali netikėti, bet negali netikėti jo dideliam tikėjimui.
Skaityti daugiau...

APIE LIETUVĮ MENININKĄ KŪRĖJĄ

Parašė V.
Š. m. sausio m. 30 d. Tarptautinio Instituto patalpose Bostono Lietuvių Kultūros Klubo susirinkime, dail. V. K. Jonynas kalbėjo apie mūsų dienų lietuvį menininką kūrėją, plačiau paliesdamas jo paskirtį dabarties moderninio meno aplinkoje. Didelis susirinkusių narių skaičius rodė susidomėjimą šia aktualia tema. Dail. V.K. Jonynas dideliu įsijautimu į pasirinktą temą aptarė moderniojo meno sroves ir jų atsiradimo priežastis. Apibūdino tai kaip labai sunkią problemą, nes menas yra žmogaus sielos ir dvasinio gyvenimo aspektas. Atskirti žmogų nuo meno negalima. V.K. Jonyno teigimu, dabarties meno bazė yra laisvė galvoti ir laisvė kurti, čia ypatingai yra svarbus išradimo arba atradimo procesas. Meno kūryboje svarbu ne kas padaryta, bet kaip padaryta, ne turinys, o kūrinio išpildymas nulemia jo vertę. Betgi naudojimasis laisve kūryboje mus pastato į tam tikrą padėtį, galinčią nuvesti į suirutę. Spaudoje pateikiami receptai kartais gali būti klaidingi ir kelti klausimą, kas turi teisę būti gydytoju. Turima labai daug tokių gydytojų, o nedaug ligonių. Paliečiant lietuvį dailininką-kūrėją, reik a išsiaiškinti kūrybos esmę, o taip pat dabarties meną. čia V.K. Jonynas vaizdžiai apibūdino jo pateikt) plano tris padalinius: A — Kūryba. B. — šių dienų menas. C. — Lietuvis dailininkas kūrėjas. Kūrybai pagrindu yra nekartoji-mas ir nepasikartojimas. Šiuo bruožu pasižymi visų didžiųjų meno epochų kūryba, kaip renesanso laikotarpio ir kit. Dabarties menas, kuris yra daugiau jau intelektualinis, gimė, kai mokslas atėjo jam į pagelbą. Buvo analizuojami praeities laikų meno kūriniai, kurie visuotinai pripažinti, pvz. Leonardo da Vinci "Paskutinė vakarienė". Buvo analizuojama kūrinių kompozicija, perspektyva, forma, spalva, šviesos-šešėlių žaidimas ir k. Kilo klausimas, kurie elementai svarbesni. Kadangi buvo pabrėžta spalva, tai daugelyje dabarties meno srovių ir yra vienoks ar kitoks spalvinių problemų sprendimas. Nauja filosofija, be to, įtaigojo dailininką paišyti ne vien tik tai, ką jis mato. Dailininkas privalo ir suprasti tai, ką jis mato. čia iškilo individas, kaip pagrindinis pradas kūrybai. Šių dienų moderninis menas, naudodamasis laisvės teise, priėjo prie individo kulto. Individo išsaugojimas tapo moderninio meno misija. Tuo tarpu totalitarinio valdymo kraštuose, kaip Sovietų Sąjungoje, kur asmens laisvė yra suvaržyta, individas, o taip pat ir meno kūryba yra suniveliuoti.
Skaityti daugiau...

AIDŲ ŽURNALO FILOSOFIJOS, PSICHOLOGIJOS, IR DOROS REIKALAIS STRAIPSNIAI

Parašė Aleksandras Ružaniec - Ružancovas
(1944-1958 metų bibliografija) FILOSOFIJA Balčiūnas, V. kun.: Gyvoji dvasia 48/ 16-17, 289-293. Br., St.: Neohumanizmas. 53/1,44. Celiešius, P. dr.: Egzistencijos laikas. 54/4, 157-160. " Egzistencijos sąvoka A. Maceinos "Jobo dramoje", 52%3, 115-119. Gaidamavičius, P.: Tikrasis didvyrio veidas. 53/6, 268-273. Girnius, Juozas: Amžinybes perspektyva ir laiko horizontas. 48/22, 6 -12, 14. " Gamtos praradimas. 48/16-17. 295 -300. " Ieškojimas šviesos gyvenimui. 51/1, 1-11. Jm., A.: Egzistencializmas ir krikščionybe. 49/23, 90-91. Kaupas, Julius: Kryžkelėje tarp Romos ir Kremliaus. Laiškas dr. A. Maceinai. 48/19, 418-425. Liaugminas, A.: Tikrosios būties beieškant. 51/10, 433-435. Maceina, A.: Dievo mirtis ir jo atsigavimas (religinis Europos posūkis 20 a. pradžioje). 46/10,159-162. " Egzistencializmas ir krikščionybė. 52/4,187-190. " Liberalizmo teisinimas. Atsakymas Juliui Kaupui. 48/20,478-481. "Kultūros tragizmas. 47/1, 1-6; 47/2, 57-61; 47/3,104-109. "Tiesa ir teisė. 52/7,289-292. " Tiesos ir gyvenimo priešgynybė (tiesos problema H. Ibseno "Laukinėje antyje" ir J. Grušo "Tėve"). 46/12, 215-219. Mc: Smūgis vertybių filosofijai 50/ 2. 91. Musteikis, Antanas: Komunistinio imperializmo šaknys. 52/2, 49-57. Petrėnas, Jonas: Atgimimo pavasaris ir sunykimo ruduo. 58/2, 64-69. Pikūnas, S.: X filosofijos kongresas. 48/21, 526. Vaitiekūnas, V.: Antikristo šėlimas okup. Lietuvoje. Dialektinio materializmo kova su Dievu. 55/5, 211 -219. Vydūnas: Ypatingas vieno vaiko sąmoningumas. 50/7, 298-300. Z. U.: Didžiojoje kryžkelėje. 47/5, 193-196.
Skaityti daugiau...

PASTABOS PRIE KUN. K. SENKAUS STR. "MELODIJOS PRIMATAS IR LIETUVIŲ MUZIKA: GIESMĖS IR DAINOS"

Parašė J. Matusas
(Aidų š. m. nr. 2) Nors aš niekuomet nei sapnuoti nesapnavau, žinoma, dabar nesapnuoju ir niekuomet nesapnuosiu ką ners išmanąs apie muziką, kaip tokią, vis dėlto pastebėsiu kai ką, kaip istorikas. Mat, kaip kultūros ir meno visos sritys, taigi ir muzika, šiuo atveju lietuviška muzika, turi savo istoriją. O ji tik dabar pradedama tyrinėti. Lietuvos muzikos istorija (visai nekalbant apie specifiškai lietuvišką muziką), drįstu spėti, kaip atskiras dalykas, niekuomet nebuvo ir nėra dėstoma jokioje Lietuvos muzikos mokykloje. O apie užsienių tos rūšies įstaigas netenka nei kalbėti. Nors tai paradoksas, bet tokių paradoksų esama ir daugiau. Aš žinau bent vieną — Vilkaviškio Kunigų Seminarijoje nebuvo dėstoma Lietuves Bažnyčios istorija, net į ją neatsižvelgta nei Bažnyčios bendroje istorijoje. Na, bet paradoksai paradoksais, o dalykai dalykais. Pagirtina ir pačiai muzikai be galo vertinga, jog kun. Kaz. Senkus dirba ir gilinasi į Lietuvos muzikos istoriją. Iš visos širdies linkėtume, kad jis tokią parašytų. Jis pats yra kvalifikuotas muzikologas, o medžiagos rastų pakankamai, tik reikėtų užsispyrimo ir pasiaukojimo.
Skaityti daugiau...

JAUNIMO STOVYKLA "DAINAVA"

Parašė Al. Gimantas
1955 m. Kalėdų antroji diena. Saulėtas, bet šaltokas vidudienis. Automašinoje šešetas keleivių veda įdomias diskusijas lietuviškaisiais reikalais. Proga tam puiki — ALRKF ką tik įsigijo didelį plotą žemės jaunimo stovyklavimo reikalams. Dabar pirmą kartą apžiūrėti naujo pirkinio vyksta mūsų spaudos atstovai. Vyks-tančiųjų nuotaika įvairi: daug optimizmo, bet netrūksta ir skeptiškų pasisakymų. Kaip toji vietovė atrodo? Ar tiks lietuviškiesiems reikalams? Ar ne per toli nuo stambiųjų lietuviškųjų centrų? Iš kur bus gautos lėšos stovyklavietei įrengti ir pan. Netrukus laikraštininkai pasiekė būsimąją jaunimo stovyklą. Metus vieną kitą žvilgsnį aplink, net ir pesimistų nuotaikos pradėjo keistis. Kur šiame žemyne rasi gamtovaizdį, taip labai primenantį Lietuvą? O šis momentas, žinant stovyklavietės paskirtį, yra labai svarbus. Mūsų išeivių jaunimui reikalinga sudaryti ne tik vidinę, bet ir išviršinę lietuvišką nuotaiką, tad aplinkos vaizdas turi tikrai didelės įtakos. Kalvos ir kloniai, slėniai ir lygumos, klevai, ąžuolai ir riešutai, gražus tyro vandens ežeras,—juk toks mielas ir savas vaizdas lietuviui.
Skaityti daugiau...

ĮVYKIAI

• Lietuvos pasiuntinybės pranešimu, Lietuvos atstovas Juozas Kajec-kas, Estijos—Johannes Kaiv, Latvijos —Arnolds Spekke, dalyvaujant Latvijos pasiuntinybės patarėjui Anatol Dinbergs, turėjo pasitarimą Latvijos pasiuntinybėje, balandžio 18 d. minėtas valstybes liečiančiais reikalais.

Balandžio 19 d. trys Baltijos valstybių atstovai buvo priimti valstybės sekretoriaus Christiano A. Herterlo. Ta proga Baltijos valstybių atstovų spaudai duotas tokio turinio komunikatas:
"Ryšyje su artėjančia viršūnių konferencija Estija, Latvija ir Lietuva seka su viltimi ir susirūpinimu didžiųjų valstybių pastangas ir laukia taikos, pagrįstos teisingumu bei respektuojama kiekvienos tautos teise gyventojų daugumos valia apspręsti savo valdymosi formą.
"Su šia viltimi Estijos, Latvijos ir Lietuvos diplomatiniai atstovai kreipėsi į Valstybės Sekretorių asmeniškai ir pateikė atitinkamą notą. Ta proga jie padėkojo per Valstybės Sekretorių Jungtinių Valstybių vyriausybei už smurtu įvykdytos trijų Baltijos valstybių inkorporacijos į Sovietų Sąjungą tebetrunkantį nepripažinimą, o taip pat pavergtų tautų vardu jie pareiškė dėkingumą Jungtinių Valstybių visuomenei už moralinę paramą Baltijos reikalu."

• Eltos Informacija pranešimu, balandžio 13 d. Valstybės Departamente, lydimas Lietuvos atstovo J. Kajecko, lankėsi Vliko pirmininkas dr. A. Trimakas ir įteikė memorandumą ryšyje su viršūnių konferencija. Departamento pareigūnai buvo painformuoti apie Sovietų reikalavimą užpildyti sovietinės pilietybės atsisakymo anketą, norint vizą buvu-siem pabėgėliam gauti. Departamentas pažadėjo reikalą ištirti ir padaryti atitinkamas išvadas.

Ar pavergtųjų klausimas bus viršūnių konferencijoje keliamas, iš pasikalbėjimo nepaaiškėjo. Buvo leista suprasti, kad toji problema savaime gali kilti diskusijų metu. Tuo atveju JAV laikytųsi savo tradicinio nusista-tymo remti pavergtųjų laisvės bylą.

Skaityti daugiau...

TEVŲ IR MOKSLEIVIŲ DĖMESIUI

Pranciškonų gimnazijoje Kennebunkport, Maine, jau prasidėjo registracija ateinantiems mokslo metams. Mokiniai, baigę pradžios mokyklą arba atitinkamą žemesniąją klasę, priimami į visas keturias klases. Gimnazijoje yra išeinamas kolegijoms bei universitetams paruošiamasis kursas su sustiprinta lituanistika. Informacijos ir Įstojimo reikalais rašyti: Rev. Father Rector, St. Anthony's High School, Kennebunkport, Maine.

Metrika

Redaguoja — Antanas Vaičiulaitis
Administracijos adresas — Aidai, 680 Bushwick Ave., Brooklyn 21, N. Y.
Redakcijos nariai — Leonardas Andriekus O.F.M., Juozas Girnius, Alfonsas Nyka-Niliūnas
Dailininko adresas — Telesforas Valius 84 Pine Crest Rd., Toronto, Ont. Canada
Menine priežiūra — Telesforas Valius
Leidžia — Tėvai Pranciškonai
Redakcijos adresas — Antanas Vaičiulaitis, 4757 East Ave., S. E., Washington 28, D. C.

Viršeliai

Sukurta: Kretingos pranciškonai