Prel. J. Balkūnas, JAV LB Laikinojo organizacinio komiteto pirmininkas 1951 -1953

St. Barzdukas JAV LB centro valdybos pirmininkas 1955 - 1961 Nuotrauka K. Čikoto

Dabartinė JAV LB centro valdyba: (pirmoje eilėje, iš kairės) J. Gaila, S. Jurskytė, V. Volertas,
A. Zerr (Mačiulaitytė), A. Gečys; (antroje eilėje) P. Mitalas, A. Vaškelis, V. Gruzdys. (Trūksta
dr. A. Novasaičio ir V. Maciūno). Nuotrauka K. Čikoto

Pastaruoju metu gana daug buvo rašoma apie Lietuvių Bendruomenę. Tačiau gal būt dėl to, kad daugumos tų straipsnių autoriai buvo aktyvūs bendruomenininkai, labai retai juose pasitaikydavo nors ir mažiausia rimtos kritikos kibirkštėlė. Negalima kritika vadinti kai kurių grynai demagogiškų straipsnių, nukreiptų tik prieš kai kuriuos bendruomenės veikėjus ir ypač prieš vieną jų grupę. O bendruomenė, jau atšventusi savo dvidešimtmetį, verta rimtos konstruktyvios kritikos. Toli gražu čia nėra viskas tvarkoje. Bet, svarbiausia, reikia iš pagrindų pajudinti bendruomenės tikslus.

ESU PAŽENKLINTAS

Kadangi trisdešimt nesimatymo metų tavęs nepakeitė,

kadangi kiekvieną naktį,

prieš miegą,

tave prisimenu,

kadangi ne vieną naktį tave sapnuoju

(aš kalbu apie Lietuvą,

gi ypatingai kalbu apie Ukmergę ir Žemaitkiemį),

už tai aš esu paženklintas

Lietuvos dangumi;

už tai ir prieš mirtį, kur aš bebūčiau,

aš nematysiu nieko, išskyrus šviesų

ir iki ašarų graudų ir mielą lietuvišką dangų,

kuris miega ramiai ir taikingai mano vaikystėje.

IV. Žydų vaidmuo nepriklausomoje Lietuvoje

(Tęsinys iš praeito numerio)

Iš pat pradžios reikia pastebėti: žydų įnašas Lietuvos atstatymui ir jų įvairių sluoksnių elgsena tautinės lietuvių valstybės atžvilgiu buvo taip įvairūs, jog bendrus teigimus ar kokius nors apibūdinimus vis reikia patikslinti atskiromis konkrečiomis lietuvių - žydų santykių apraiškomis ar daryti stambių išimčių.
Neginčijamas yra faktas, kad absoliuti žydų dauguma ilgą laiką visai nuošaliai stovėjo nuo tautinio lietuvių judėjimo. Gal kaip tik dėl to žydų nematyti 1917 - 18 m. Vilniaus reikšminguose įvykiuose. Tai buvo Lietuvių konferencija, kuri 1917 rugsėjo 22 išrinko Lietuvos Tarybą, paskelbusią Vasario 16 aktą. Visur čia Lietuvos žydų nebuvo.

Netrūko ir veiklos, ir "peklos"

Tą pačią pereitų metų pabaigos dieną, kai buvo sėdama rašyti jų apžvalgos, amerikiečių spauda pranešė žinią, kad Simas Kudirka su kitais 8 draugais kaliniais kreipėsi į Tarptautinį Raudonąjį Kryžių, prašydami ištirti nežmoniškas kalinimo sąlygas.

Filosofija pralaimėjo, politika laimėjo

Dr. L. Bistras, grįžęs iš Sibiro tremtfilosofiją ir visuomeninius mokslus".

Kaune spalio 18 mirė dr. Leonas Bistras, nepriklausomos Lietuvos buvęs ministras pirmininkas, krikščionių demokratų pagrindinis šalia prel. M. Krupavičiaus lyderis, vienas pirmųjų ateitininkų.
Buvo gimęs 1890 spalio 20, tad mirė pora dienų prieš sulaukdamas 81 metų amžiaus. Gimė už Lietuvos, Latvijoje, kur į Liepoją buvo emigravęs jo tėvas, paprastas bežemis Šeduvos parapijos darbininkas. Liepojoj ėjo ir mokslą, 1911 baigdamas gimnaziją. Aukštajam mokslui išvyko Šveicarijon: 1911 stojo į Ženevos un-tą studijuoti medicinai, bet 1912 persikėlė į Fribourgo un-tą filosofijos studijoms. Vėl apsisprendęs už mediciną, po atostogų Lietuvoje nebegrįžo Šveicarijon, o stojo į Estijos Tartu un-tą.

Karui prasidėjus, tuoj buvo mobilizuotas į rusų kariuomenę. 1915 pavasarį, kaip buvęs medicinos studentas, buvo leistas eiti felčerio pareigas, o vėliau Bobruisko karo ligoninėj išlaikė reikalingus egzaminus, formaliai gavo felčerio laipsnį ir buvo paskirtas į 226-ją karo lauko ligoninę Galicijon. Su ta ligonine po pirmyn-atgal stūmimosi atsidūrė Ukrainoj Sinčos miestely. Ten sulaukė ir bolševikų revoliucijos.

Paprastai taip jau yra, kad švenčiant bet kokią sukaktį, kartu mėginama susumuoti ir ne vienas balansas, išryškinant įžymesnius laimėjimus bei pasiekimus ir nežymiai prisimenant vieną kitą didesnį ar mažesnį nepasisekimėlį. Metame žvilgsnį į mūsų lituanistinio švietimo balansą. Prieš du metu su skaudančia širdimi uždarėme Šv. Antano gimnaziją. Šiemet, po 15 metų veiklos, padedame tašką ir akademinio pobūdžio lituanistinėms studijoms Ford-hamo universitete. Dažnai tenka girdėti, kad egzis yra pralaimėjimas; reikia sutikti su šiuo dėsniu. Bet, iš kitos pusės, vėl gi neturime pasiduoti šiam fatalizmui. Yra būdų ne tik išlikti tuo, kas buvome ir esame, bet ir sukurti išliekamų vertybių.

Lietuvių Meno "Dainavos" Ansamblis su solistais. Pirmoj eilėj (iš kairės): A. Grigas, J. Šalnienė, akompanuotoja M. Monde ikaitė-Kutz, J. Savrimas, režisierė Z. Kevalaitytė-Visockienė, dirigentas Petras Armonas, R. Mastienė, chormeisteris A. Gečas, D. Kučėnienė, M. Momkienė ir V. Radys.

Nuotrauka Z. Degučio

"DAINAVOS" DVIDEŠIMTPENKMETIS

1945 - 1970

"Dainavos" ansamblis susikūrė Vokietijos "išvietintųjų" stovyklose. Stovyklų gyvenimas su varginga, bet užtikrinta pastoge ir kukliu kalorijų kiekiu gyvybei palaikyti, dažniausiai be aiškios darbo prievolės, sudarė akstinų kultūrinei veiklai. Klestėjo švietimas, koncertavo solis-susikūrė įvairių meninių kolektyvų. Išvykus pastoviam apsigyvenimui į įvairius kraštus, dauguma tų vienetų išsisklaidė. Tik du žymiausi sambūriai išliko iki dabar: Čiurlionio ansamblis Clevelande ir "Dainava", įsikūrusi Čikagoj. Dainavos ansamblis čia atsirado ir suklestėjo būdamas susietas su Stepo Sodeikos laidu.

1971 gruodžio 11-12 Filadelfijoje JAV LB centro valdybos suruoštos studijų dienos savo tikslu pabrėžė norą LB laisvinimo akcijai surasti "sėkmingiausius darbo metodus ir nustatyti politinės srities veiklai gaires, kurios kuo mažiau kryžiuotųsi su kitų veiksnių veikla". Ar studijų dienos šias rengėjų viltis pateisino, sunku atsakyti, nes svarstybos buvo tik patariamojo, o ne nutariamojo pobūdžio. Teigiamai tačiau tenka vertinti rengėjų sugebėjimą į studijų dienų darbotvarkę įtraukti 14 referentų pranešimus (iš jų 3 amerikiečiai) ir susilaukti apie 90 dalyvių.

LAIŠKAS REDAKCIJAI

Didžiai Gerbiamas Redaktoriau!
Juozo Girniaus straipsnyje "Patriotinio ekstremizmo reikalu", Aidai, 1971 Nr. 3, rašoma, jog, pagal 1967 metais Veiksnių Konferencijos paskelbtus nutarimus, susirinkusieji "apgailestavo patriotinio ekstremizmo apraiškas".

Reiškia, šitoks "nutarimas" buvo padarytas (net sunku patikėti!) konferencijoje Lietuvos nepriklausomybės 50 metų sukakčiai atžymėti. Tenka manyti, kad nevienas veikėjų, vėliau paskaitęs šį savo "nutarimą", tikėjosi, jog niekas kitas jo neskaitys, jeigu skaitys — neįsigilins, jeigu įsigilins — neatkreips rimto dėmesio. Maždaug taip ir buvo. Tad šis J. Girniaus straipsnis dabar, jau 1971 metais, minint mūsų tautos patriotinių ekstremistų sėkmingai įvykdyto sukilimo prieš Sovietus 30 metų sukaktį, verčia stebėtis.

Kai po II Vatikano susirinkimo pasirodė filosofų Jacąues Maritaino ir Dietrich von Hildebrando veikalai (savo laiku šie veikalai "Aidų" žurnale buvo pristatyti), pasišovę kiek giliau ir platėliau nušviesti dabartinį subruzdimą Bažnyčioje, lietuviškoji visuomenė laukė ir tikėjosi, kad šiuo kaitriu ir sudėtingu klausimu prabils ir lietuvis mąstytojas. Šios visuomenės budresnieji ir įžvalgesnieji taip pat žinojo, kas mūsuose Bažnyčios sujudimui skiria ypatingą dėmesį ir kas šios painios apraiškos nušvietimui tinkamiausiai sukirptas. Todėl prof. A. Maceinos knygos Bažnyčia ir pasaulis (Čikaga 1970, 157 psl.) pasirodymas nebuvo nei didelė naujiena, nei tikras netikėtumas, bet greičiau maloni patirtis, kad, štai, mūsų visų lūkesčiai pasitvirtino! Žinoma, kartu su tokiu džiugiu jausmu turėjo ateiti ir susidomėjimas pačiu knygos turiniu, kurios autorius net tituliniame puslapyje užsikrauna sau gan sunkoką "kritinio skerspiūvio" naštą.