Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
REIKŠMINGI BRONIAUS KVIKLIO DARBAI PDF Spausdinti El. paštas
altDeltuvos (Ukmergės raj.) kapų koplyčia.
Iš J. Gimbuto rinkinio. Fot. 1979 m.

Prie išeivijos kultūrinių apraiškų priklauso ir Broniaus Kviklio leidiniai, kurių pagrindą sudaro "Mūsų Lietuva" — stambus keturtomis, iš kurio vėliau kilo "Lietuvos Bažnyčios" knygų serija.

Pradėdamas šį reikšmingą darbą 1964 metais, autorius savo knygos "Mūsų Lietuva" pratarmėje rašo: "Didžiulė mūsų išeivių meilė savo ar savo tėvų gimtajai žemei Lietuvai paskatino mane paruošti knygą, kurioje kiekvienas rastų pasiskaityti apie vietovę, iš kurios jis ar jo tėvai kilę. Stengiausi pateikti būdingiausius istorinius, geografinius ir etnografinius bruožus. Atrinkdamas medžiagą, stengiausi laikytis mokslinių reikalavimų, mokslinės tiesos. Tačiau veikalą rašiau ne mokslo žmonėms, o eiliniam Lietuvos mylėtojui - mylėtojai". ("Mūsų Lietuva", 11., 5 psl.) "Lietuvos Bažnyčios" knygų serijoje įžangos mintis jis dar daugiau paryškina: "Vienas iš pagrindinių šios knygos tikslų yra uždokumentuoti ir palikti ateities kartoms galimai tikslesnį ir neiškreiptą mūsų bažnyčių ir kitų religinių pastatų vaizdą, kad ateities lietuvių kartos matytų, kiek daug meniškų religinių ir architektūrinių vertybių Lietuvos žmonės amžių bėgyje savo Viešpaties garbei yra sukūrę. ("Lietuvos Bažnyčios", I t., 6 psl.)

Šių abiejų, tarp 1964 ir 1987 metų išleistų, "Mūsų Lietuva" ir "Lietuvos Bažnyčios" knygų apimtis bei visas šio darbo užsimojimas, ištesėjimas bei vykdymas yra stebinantis. Jau vien istorinės medžiagos surinkimas, kurios ištekliai yra labai riboti, pareikalavo daug laiko, pastangų, ištvermės ir net nemažai išlaidų. Daug komplikuotesnis buvo iliustracijų gavimas, nes dalis aprašomųjų objektų nebeegzistavo, o kiti buvo sunkiai arba visai neprieinami.

altŠiaudinės (Šiaulių apskr.) bažnyčia. Nuotr. B. Buračo

Pažvelgę į "Mūsų Lietuva" ir "Lietuvos Bažnyčios" leidinių panaudotos literatūros sąrašus, pastebime, kad visa informacinė medžiaga daugiausia remiasi tik XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios negausiais spausdiniais vokiečių, lenkų, rusų kalbomis ir vėliau išleistais lietuviškais mažais leidinėliais bei periodinės spaudos straipsniais, spausdintais Lietuvoje arba išeivijoje. Jokių išsamių leidinių, nagrinėjančių visos Lietuvos vietovių istorine, etnografinę bei kultūrinę praeitį, iki šiol neturėjome, neturime (Lietuvoje) ir dabar. Tokių duomenų nebuvimas bei visiškas trūkumas kultūrinių informacijų apie Lietuvą, ypač svetimomis kalbomis, apsunkina bet kokį rimtesnį darbą. Todėl nereikia stebėtis, kad mūsų istorija, menas, architektūra, net ir liaudies menas bei visos kitos kultūrinės praeities apraiškos visada būna suplakamos bei skiriamos kitoms tautoms, dažniausiai kaimyninėms, arba — visai nutylimos.

Cambridge University Press leidykla 1981 metais išleido didelio formato gausiai iliustruotą 400 psl. leidinį — "The Wooden Churches of Eastern Europe" — an introductory survey — Davis Buxton. Siame leidinyje yra aprašytos visos Rytų Europos medinės bažnyčios, pradedant šiaurėje Suomija ir baigiant pietuose Jugoslavija. Lietuva irgi trumpai paminėta — nebeegzistuojančių sinagogų skyrelyje knygos gale įdėti du sinagogų piešiniai su prierašais: Olkienniki ir Jurborg (Yurbarkas) Lithuania. Ir nieko daugiau. Tai yra apgailėtinos pasekmės, kurios pasireiškia tik dėl trūkumo kultūrinės literatūros apie Lietuvą, ypač vakariečių kalbomis!

Susidomėjimas sava praeitim Lietuvoje pradėjo reikštis, kaip ir visur kitur Europoje, XIX amžiaus pabaigoje kartu su tautiniu atgimimu. Vienas pirmųjų lietuvybės tyrinėtojų buvo mūsų patriarchas dr. J. Basanavičius. Domėjosi lietuviškąja praeitimi ir kiti, kaip M. Brenštein, sudaręs didelius lietuvių liaudies meno rinkinius ir daug apie tai rašęs lenkų spaudoje.

Dvidešimtojo amžiaus pradžioje lietuvių tautotyros tyrinėjimui pagrindą davė menininkų P. Galaunės, A. Jaroševičiaus, K. Šimonio ir kitų susidomėjimas senosios architektūros bei liaudies meno vertybėmis. Jų padaryti piešiniai iki šių dienų yra branginami kaip venintelės kultūrinės relikvijos, nes kitų neturime, o vaizduojamų objektų seniai nebėra. Paminėtini yra taip pat skatinę domėtis liaudies menu, daug fotografavę architektūrinius paminklus bei rinkę senienas dailininkai A. Varnas, B. Buračas, A. Tamošaitis ir kiti.

Apie 1930-uosius metus Lietuvoje buvo išleistas vienos kitos vietovės aprašymas, bet apie Lietuvos sakralinių pastatų istoriją neturėjome jokio leidinio tada, neturime ir dabar. (Išskiriant vysk. K. Paltaroko pageidavimu 1940 metais paruoštą Panevėžio vyskupijos bažnyčių aprašymo rankraštį, kurį žada išleisti LKA (Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija.) Tokio leidinio arba platesnės apimties rankraštinės medžiagos trūkumas padėtį dar labiau pablogina. Daugelis bažnytinių pastatų, ypač medinių, patys sunyko arba buvo sistemingai sunaikinti, sudegė, buvo nugriauti, pakeičiant juos mūriniais ir 1.1. Kai kurių mūrinių bažnyčių pastatų padėtis, ypač karo metu nukentėjusių, nebuvo geresnė. Jų pavertimas dirbtuvėmis, sandėliais bei įmonėmis suniokojo daug meniškų ir kultūrinių vertybių.

Gal daugiausia pokario metais nukentėjo kapinių ir dvarų koplyčios. Apie jas beveik nėra (su mažomis išimtimis) jokių istorinių duomenų, tik pavadinimas ir spėjamas statybos amžius (apie 1940 metus buvo 320 naudojamų koplyčių, pokario metais uždaryta 296). Taip nyko jos su išdaužytais langais, įgriuvusiais stogais, plėšomos ir draskomos. O jose buvo ir labai vertingų liaudies meno dirbinių: altorių, medžio drožinių, tapybos, ornamentikos ir 1.1. Kai kurios tokios griūvančios koplyčios minimos net ir Lietuvoje išleistose liaudies architektūros knygose bei periodinės spaudos straipsniuose kaip vertingi liaudies kūrybos pavyzdžiai.

Nykimas praeities palikimo padarė žalingą spragą mūsų kultūros istorijoje. Iš to kilo trūkumas dokumentiniai pagrįstos archyvinės medžiagos, kuri tikrai daugiausia sunyko neištirta, o gal dar kur nors pelėja neatrasta palėpėse? Daug vilčių neduoda ir mokslininkų pasisakymai Lietuvoje apie valstybės saugomus architektūrinius paminklus, kurių įrašymas sąraše dar nereiškia, kad apie juos būtų surinkta kokia nors archyvinė medžiaga. Neprižiūrimi (lentelės prikalimas prie sienos neapsaugo pastato nuo sunykimo), pradėję griūti, tokie "valstybės saugomi paminklai" iš sąrašo tampa tylomis nurašomi...

Apie didelį susirūpinimą mūsų "kultūros griuvėsiais" galima dažnai pasiskaityti dabartinėje Lietuvos periodinėje spaudoje. Dažniausiai visos negerovės yra suverčiamos "biurokratizmui", kuris, deja, iki šiol dar nepasikeitė. Gaila, kad ir iš pačių kultūrininkų tarpo vadinamais "stagnacijos laikais" neatsirado tokių, kurie bent atostogų metu, privačiai pasiėmę foto aparatus.būtų įamžinę nykstančias koplyčias, kryžius ir kitas vertybes. Čia galėtų susimąstyti ne vienas mokslininkas, kuris ramiai praeidavo pro šalį paikinamų paminklų. Taipgi negalima nieko norėti iš eilinio žmogelio, kuriam prireikė lentos gabalo arba kokios kitos medžiagos. Tik pažvelkime į Vilniaus Bernardinų bažnyčios vidų (Sąjunginės reikšmės architektūros paminklas — globojamas valstybės!), kuris prieš keliolika metų buvo pilname savo grožyje, tik padengtas storu dulkių sluoksniu. Pradėjo jį niokoti patys didieji kultūros puoselėtojai — menininkai, nes jiems irgi prireikė lentos gabalo...

altBijutiškio (Kaišiadorių vysk.) bažnyčia

Nereikėtų pamiršti ir kito niokiojamo bei naikinamojo laikotarpio, kuris vyko visai laisvu noru, neįsakytas iš viršaus ir su dideliu pasididžiavimu -"modernizmo" bei "mūro" pažangos vardu. Stipriai įsišaknijusio miesčionizmo, fabrikinių gaminių bei kitokių pigių naujovių banga šlavė liaudies kūrybą, architektūrą bei kitas meno vertybes, pakeisdama jas plytomis, betonu, plastika ir gipsu. Taip pranyko nuo žemės paviršiaus net apie trisdešimtuosius ir vėlesnius metus vertingos medinės bažnyčios Papilyje, Andrioniškyje, Perlojoje, Kernavėje, Plungėje ir kitur. Kai kurių jų nėra net geresnių nuotraukų. Laimė, dailininkas K. Šimonis nupiešė Papilio bažnyčios vidaus fragmentus. "Modernėjo" ir kitose vietovėse ornamentika, tapyba, skulptūra; pakeitė jas blizgučiai, elektrinės lemputės, "drukavoti" paveikslai ir ypač — menkos kokybės gipsinės statulos, kurios neaplenkė ir didžiųjų epochų sakralinių pastatų, išsikovodamos sau garbingą vietą riet tarp garsiųjų meno šedevrų.

*

Broniaus Kviklio "Lietuvos Bažnyčios" knygų serijos išleidimu buvo atliktas labai naudingas darbas, bent dalinai užpildęs trūkumą literatūros apie Lietuvos bažnyčių, parapijų bei visų sakralinių pastatų istorinę praeitį. Taip pat tais leidiniais buvo įamžinti kultūriniai paminklai, kurie dėl įvairių priežasčių, net ir atmosferinių, nuolat trūnyja ir nyksta. (Šios temos apimtyje pasigendame aprašymų ir apie kitų religijų bažnyčias ir maldos namus, kurie irgi paliko tam tikrą charakteringą įnašą mūsų kultūros istorijoje.)

Prie viso šio didelių pastangų darbo norėtųsi pridėti keletą pastabų. Leidiniuose pastebėtų tiesioginių klaidų, netikslumų, prieštaravimų bei paprasčiausių neapsižiūrėjimų (kurių galima buvo išvengti), paremtų netiksliai atpasakotais arba su tikrove prasilenkiančiais prisiminimais, čia nebandysiu nagrinėti, nes ne tame glūdi šių leidinių esmė.

Pagal vyskupijas suskirstytose vietovėse, bažnyčios yra aprašomos, laikantis tam tikros eigos: trumpos geografinės žinios, apylinkių istorija, bažnyčių įkūrimas, architektūra, parapijų istorija, bažnytiniai meno turtai — altoriai, paveikslai, skulptūros, kryžiai, net ir varpai su įrašais, bylojančiais apie vokiškų ar kitokių meistrų bei dirbtuvių buvimą ir t.t.

Autorius žurnalistiniu, beveik reportažiniu, tikslumu pateikia visą pagal galimybę surinktą medžiagą. Apie vienas vietoves — daugiau, apie kitas — mažiau arba vos kelis sakinius, o kartais pamini tik pavadinimą, dažniausiai koplyčios. Jei autoriui pavyksta surinkti daugiau medžiagos, jis ją dar praplečia, paįvairindamas smulkmenomis, nors ir nebūtinai svarbiomis, bet reikšmingai įdomiomis, sudarydamas skaitytojui aiškesnį vaizdą apie visus praeities įvykius. Labai išsamiai yra aprašytos visų vyskupijų istorijos su archyviniais senųjų vyskupų atvaizdais, dokumentais ir t.t. Ypač detaliai yra paruošta mūsų sostinės Vilniaus vyskupija, kuriai skiriami net du tomai: pirmasis — Vilniaus miestui, antrasis — Vilniaus kraštui; čia smulkiai išnagrinėta ir gausiai iliustruota ne tik vietovių istorija, bet ir su ja susiję politiniai įvykiai, lietuvių persekiojimo, nutautinimo problemos ir kova su jomis. Labai plačiai yra paminėtos ir visos, dabar už Lietuvos ribų atsidūrusios anksčiau Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai priklaususios sritys, jų praeitis, istorinis ir architektūrinis palikimas, jų nykimas arba sąmoningas naikinimas.

Prie tų visų svarbių ir detalių istorinių aprašymų, reikia apgailestauti, labai pasigendama smulkesnio tiesiogiai panaudotos literatūrinės medžiagos sąrašo. Bent pagrindiniai šaltiniai turėjo būti sužymėti prie reikšmingesnių vietovių bei įvykių aprašymo. "Lietuvos Bažnyčios" yra vienintelis tokios tematikos ir apimties leidinys, kur surinkta istorinė ir informacinė medžiaga yra labai paranki plačiai naudoti, ją cituoja net autoriai Lietuvoje. Todėl bendro bibliografinio sąrašo tik knygos gale tam nepakanka.

Kaip jau buvo minėta, Lietuvoje išsamių architektūrą bei meną aptariančių knygų iki šiol nebuvo, tik dabar pradėta leisti "Lietuvos architektūros istorija", I d., 1987 m. Tais pačiais metais pasirodė ir "Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija", I d. (autoriai T. Adamonis ir K. Cerbulėnas abu mirę). Šios knygos pratarmėje (5 psl.) paaiškinama: "Kadangi leidžiama akademinė Lietuvos architektūros istorija, tai šiame leidinyje architektūrą stengiamasi aptarti trumpai tik etapinius reiškinius...", o tekste (221 psl.) dar patvirtinama: "...XVII ir XVIII a. baroko bažnyčių Lietuvoje buvo pastatyta kur kas daugiau. .." Gaila, kad minėtame leidinyje beveik paviršutiniškai paminima taip reikšminga Lietuvoje baroko architektūra bei menas; dauguma to laiko sakralinių pastatų ir jų puošyba papuola į tų nepaminėtųjų kategoriją. Atrodo, kad dar ilgai reikės laukti išsamių Lietuvos meno istorijos knygų.

Tokių veikalų ir prieinamos archyvinės medžiagos trūkumas apsunkina bet kur, o taip pat ir "Lietuvos Bažnyčios" leidiniuose, klasifikaciją bei sakralinių pastatų priskyrimą prie stiliaus. Neturint tikrų duomenų, apibūdinimas gali būti labai slidus, o kartais ir sunkiai įmanomas. Per griežtas stiliaus nustatymas, vien tik iš priekinio fasado arba vidaus nuotraukos, negali būti visai tikslus, nes tam sudaro kliūčių dažni pastatų perstatinėjimai, pristatinėjimai bei vidaus dekoravimo keitimai įvairių stilių ornamentikos kopijomis. Tiksliai apibūdinti vieno ar kito stiliaus pradžią bei pabaigą taip pat yra neįmanoma. Visiškai grynų stilistinių normų pastatų yra labai mažai. Gyvenamosios epochos aplinkoje vyksta nuolatiniai pasikeitimai, susikryžiuoja keli praeinami stiliai, vienas — besibaigiantis, kitas — beprasidedantis, o taip pat prisideda ir jų variantai. Viso to negalima apibūdinti tik vienu žodžiu, kaip ir stiliaus kin-tamumą neįmanoma įstatyti į tikslius vietovės ar amžiaus rėmus. Lietuvos architektūros bei meno vienų ar kitų epochų stilistinės apraiškos dar yra reikalingos gilesnių studijų. Todėl, apibūdinant nereikšmingus ir mažiau žinomus sakralinius pastatus "Lietuvos Bažnyčios" leidiniuose, geriau reikėjo pažymėti, kad jie buvo statyti tik vienokio ar kitokio stiliaus įtakoje.

*

Kaip jau įprasta, mūsų visuomenėje visada daugiau dėmesio skiriama sensacingus pavadinimus turintiems romanams, ypač abejotino literatūrinio lygio, negu kultūrinėms knygoms. Gal dėlto, kad spausdintas žodis į Lietuvą vėlai atėjo, o gal dėl nuolatinio ujimo bei priespaudų mes vis dar nesugebame įvertinti savo praeities svarbos. Todėl ir šis reikšmingas darbas — "Lietuvos Bažnyčios" nesulaukė prideramo dėmesio ir įvertinimo, kaip B. Nainys ("Pasaulio Lietuvis", 1988, 8 nr.) pastebėjo: "... mūsų visos išeivijos pasididžiavimas, tačiau visuomenėj tokios stygos tas visas darbas lyg ir neužkabina..."

alt
Barstyčių (Skuodo raj.) bažnyčia — Aidų redaktoriaus tėviškėje. Šio straipsnio visos nuotraukos — iš Br. Kviklio veikalo "Lietuvos bažnyčios", išskyrus Barstyčių bažnyčios nuotrauką, darytą 1973 m.

O kaip "Mūsų Lietuva"? Ar to vienintelio ir labai vertingo, tikriausiai išsibaigusio, leidinio reikšmę visi jau baigiame pamiršti? Ar nereikėtų pasirūpinti jo nauja laida? Tokios knygos ateityje bus labai branginamos net ir Lietuvoje.

Autoriaus Broniaus Kviklio pastangas, paruošiant spaudai tokios plačios apimties leidinius kaip "Mūsų Lietuva" ir "Lietuvos Bažnyčios", reikėtų labai gerai įvertinti. Jį reikėtų pasveikinti dar ir todėl, kad, gyvendamas toli nuo savo krašto, vargdamas išeiviškus vargus, turėdamas ribotus išteklius, sulaukęs gerokų dešimtmečių, pagal profesiją — diplomuotas ekonomistas, 1964 metais ėmėsi tokio neapsakomai komplikuoto ir beveik neįmanomo darbo, kurį 1987 metais pilnai įvykdė ir užbaigė, tuo papildydamas mūsų kultūrinės istorijos lapus.

*

"Lietuvos Bažnyčios" leidinių pagrindiniu bendradarbiu buvo Jurgis Gimbutas, daktaras inžinierius — liaudies statybos tyrinėtojas, dažnai rašantis tais klausimais, bendradarbiaujantis profesinėje ir periodinėje spaudoje. Jis paruošė, kiek leido archyvinė ir fotografinė medžiaga, visus architektūrinius apibūdinimus labai detaliai, kruopščiai ir vaizdžiai.

"Lietuvos Bažnyčios" knygų seriją išleido Amerikos Lietuvių Bibliotekos Leidykla, pasižyminti aukštos kokybės apdaila; visas knygas spaudai tinkamai apipavidalino dailininkas Petras Aleksa.

*

Šių reikšmingų darbų aptarimą galima baigti paties autoriaus Broniaus Kviklio žodžiais: ("Lietuvos Bažnyčios", 6 t., 603 psl.) "Lietuvos Bažnyčių knygos gal ir nėra tobulos, bet tikiuosi, kad ir tokios galės būti naudingos visiem, kurie domisi mūsų praeitim. Visą šį darbą skiriu Viešpaties garbei ir tėvynės Lietuvos bei jos žmonių labui".
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai