Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
3 nr.
TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
Vytautas Volertas — Lietuvos gyvenimo painiavos ............................................................................ 153
L. A. — Prel. Jonas Balkūnas — Iškilusis išeivijos lietuvių veikėjas ................................................ 159
Feliksas Jucevičius — Idėjos, problemos ir klausimai dvidešimtojo amžiaus filosofijoje .................. 161
Alfredas Kulpavičius — Reikšmingi Broniaus Kviklio darbai ............................................................ 177
Julija Švabaitė — Artojo krikštas, Austėja (eil.) ................................................................................. 182
Kun. Pranas Gaida — Naujo stiliaus kunigas ...................................................................................... 182
Vytautas Bagdonavičius, M.I.C. — Europos religija prieš čia atsikeliant indoeuropiečiams, arba Megalitas ................................................................................................................................................ 192
Vincentas Liulevičius — Kai "Rūtos" žaliavo ir dygo "Tulpės" ........................................................ 198
Elena Urbaitytė — Išeivijos lietuvių dailininkų pasirinkimai, galimybės, galvosūkiai ....................... 212

IŠ MINTIES IR GYVENIMO
M. J. Adomaitis — Per gyvenimą nešė valia — Mykolo Krupavičiaus valstybinio darbo 70 m. sukaktis .................................................................................................................................................. 217
J. Žygas — Devintoji premijų šventė .................................................................................................... 219
Aleksandras Šidlauskas — Žodis apie Brazdžionį Lietuvoje ............................................................... 221
J. Žygas — "Varpo" dūžiui tebeaidint (šimtmečiui paminėti) ............................................................. 224
Henrikas Nagys — Tepasilieka draugystė (apie Joną Sereikį) .......................................................... 225
J. Laikūnas — Pietų Amerikos menas Londono galerijoje .................................................................. 226
Ramona Steponavičiūtė — Lietuvių fondas laukia jaunesniosios kartos ........................................... 227
Mūsų buityje ir tėvynėje ........................................................................................................................ 228

KNYGOS
J. Žemkalnis — Šaltenio "Lituanica" — mito grumtynės ................................................................... 232
J. Žemkalnis — Kazio Sajos pjesė apie Motiejų Valančių .................................................................. 234
Jurgis Gimbutas — Žemaitytės biografija apie Galaunę ..................................................................... 234
Pranas Visvydas — Antano Gailiušio "Savanorio duktė" .................................................................. 235
Skaityti daugiau...
 
LIETUVOS GYVENIMO PAINIAVOS PDF Spausdinti El. paštas
alt

Visuomenė


Anksti rytą, vos išaušus, Vilnius tyli, net kvėpuoti užmiršęs. Jokių neono šviesų, pusryčius siūlančių. Jokių garsų. Anksti rytą Vilnius sudaro miestelio vaizdą. Didmiestis yra ne mūrai, bet žmonės. Nors didelių miestų vartai yra atidari gėriui ir blogiui, juose žmonės auga kūryboje, šviesėja, tampa įdomesni.

Vilniaus atkalnėse sulipę daugiaaukščiai butai iš tolo atrodo įspūdingi. Centre Operos rūmai reprezentuoja naujus laikus. Salia jų masyvūs pastatai veda pora ar kiek šimtmečių į praeitį. Kitoje Neries pusėje į žemę įsikasęs senas stačiatikių vienuolynas, laukiąs restauracijos, siekia Gediminaičių dinastiją. Amžiumi ir architektūra patrauklių pastatų gausybė. O gyventojai? Ankstų rytą valandos kelionė pėsčiomis Neries pakrante jų parodė vos šešis.

Dienos metu Vilnius yra įspūdingas. Gatvės užpiltos žmonėmis, užkimštos automašinomis, užtvindytos ekskursijomis. Vokiečiai, prancūzai, amerikiečiai (ne lietuviai), azijatai, lenkai (ne vilniečiai) landžioja po beveik jau visą atremontuotą senamiestį, kuriame dauguma pastatų savo istorija yra muziejiniai eksponatai. Bet vos pusė gyventojų kalba lietuviškai. Ir ne dėl ekskursantų. Rusai, lenkai, baltarusiai čia arba jau seniai įsitvirtinę, arba tik prieš kelerius metus įsibrovę. Vilnius dienos metu įvykiais yra tikras okupuoto ir besilaisvinančio krašto centras. Sakoma, kad sostinės suburia tūkstančius kūrėjų, mokslininkų, verslininkų. Ta prasme Vilnius yra Lietuvos sostinė. Ir visomis kitomis prasmėmis.

Šios mintys rišasi su 1989 m. vėlyvo pavasario įspūdžiais. Kol jos bus paskelbtos, spartus okupuotos Lietuvos gyvenimas gali jų dalį paneigti, kitas susendinti.
Skaityti daugiau...
 
Prel. Jonas Balkūnas — iškilusis išeivijos lietuvių veikėjas PDF Spausdinti El. paštas
altV. Kašubos bareljefas

Gegužės 31 d. šį pasaulį paliko, galima sakyti, didžiausias išeivijos lietuvių visuomenininkas prel. Jonas Balkūnas. Mirė jis, sulaukęs ilgo amžius Nekalto Prasidėjimo seserų globojamoje senelių prieglaudoje Putname, Conn. Palaidotas buvo birželio 5 d. Maspethe, kur jis, klebonaudamas lietuvių parapijoje, išvystė nuostabiai plačią ir įvairią religinę bei tautinę veiklą.

Jungtinėse Amerikos valstijose yra buvę daug lietuvių kunigų ir pasauliečių veikėjų, pasižymėjusių didžiais visuomeniniais žygiais, bet vargu rastume tokį, kuris prilygtų prel. Jonui Balkūnui. Jis visa savo prigimtim buvo visuomenininkas. Jo apsiėjimas su žmonėmis, sąmojus, iškalba, orientacija, įtikinimo jėga, įžvalga, naujų idėjų iškėlimas, kantrybė ilguose bei dažnuose posėdžiuose, nuolatinės kelionės po suvažiavimus bei kongresus beveik pralenkia žmogaus vaizduotę. Ir visa tai apima daugiau kaip 50 metų barą. Pridėjus dar uolų pastoracinį 39 metų darbą Viešpaties Jėzaus Atsimainymo parapijoje Maspethe su pagrindinėmis statybomis (klebonija, seserų vienuolių namai, bažnyčia), prel. J. Balkūno visuomeninė veikla tampa dar nuostabesnė, nes ilgos bei dažnos kelionės ir veikla už parapijos ribų paprastai nustelbia kasdienę kunigo pastoraciją. Prel. Balkūnas, talkinamas uolių bendradarbių, mokėjo sėkmingai derinti abi sritis.

Jo pastoracinio bei patriotinio darbo sėkmei daug padėjo tai, kad buvo gimęs Amerikoje ir kurį laiką ankstyvame amžiuje gyvenęs Lietuvoje. Velionis gerai pažino abi šalis — Ameriką ir Lietuvą — tiksliai mokėjo abi kalbas, aiškiai orientavosi religinėje bei politinėje abiejų šalių veikloje ir buvo giliai įaugęs į jų gyvenimą.
Skaityti daugiau...
 
IDĖJOS, PROBLEMOS IR KLAUSIMAI DVIDEŠIMTOJO AMŽIAUS FILOSOFIJOJE PDF Spausdinti El. paštas
ĮVADINĖS PASTABOS 1.
Dvidešimtajam amžiui prasidedant, filosofijos padėtis skyrėsi radikaliai nuo tos, kuria ji džiaugėsi šimtą metų anksčiau. XIX amžiaus pradžioje ji spinduliavo didybe ir garbe, ypač Vokietijoje. Jaunimas veržėsi į auditorijas klausytis Fichtės, Schelingo ir Hėgelio paskaitų. O už universiteto ribų, kiekvienas mokslo srityje besidarbuojantis specialistas, kiekvienas išsilavinęs žmogus domėjosi iškilusiais naujais filosofiniais klusimais. Valstybė skaitėsi su filosofija kaip jėga. Prūsija sudarė paktą su Hegeliu, ir šis skelbė vokiečių jaunimui, kad protestantiškoji Prūsija įkūnija laisvę ir teisingumą, kad ji yra žmonijos vystymosi pabaiga ir atbaiga. Jo autoritetas nediskutuotinas: visi kalbėjo apie hėgeliškąją filosofiją, hėgeliškąją teisę, hėgeliškąją estetiką, hėgeliškąją dialektiką. Nuo jo netsiliko ir kiti filosofai: jie sakė išdidžias kalbas, mažai kreipdami dėmesio į kitas mokslo šakas. Jei kas pasiskųsdavo filosofų kalbos nesuprantamumu, tai jie išdidžiai atkirsdavo, jog už tai ne juos reikia kaltinti, o savo nepajėgų protą.

Iš spaudai parengtos knygos "XX amžius

Kaip sirtingai dalykai atrodė šio amžiaus pradžioje! Filosofija ne tik nebesukėlė jokio entuziazmo, o buvo net aštriai kritikuojama. Apskritai, susidomėjimas filosofiniais klausimais buvo gerokai atslūgęs. Kas to priežastis? Aišku, sparti mokslų pažanga, ypač stebinantys laimėjimai fizikoje. Ne filosofija, o mokslai atkreipė į save visų dėmesį. Vis labiau ir labiau ryškėjo tarp jų skirtumas; iš vienos pusės, mokslinių problemų nuolatinė kaita su mokslų pažanga, o, iš kitos pusės, filosofinių problemų pastovumas. Klausimai, kurie buvo diskutuojami vos prieš keliolika metų, šiandien nebėra jau dėmesio centre. Problemą tiksliau suformulavus, iš jos kylą klausimai susilaukia savaime kitų atsakymų. Kitaip su filosofija: klausimai, kuriuos svarstė antikinės Graikijos mąstytojai, tebesvarstomi dar ir mūsų laikais. Kaip anuomet, taip ir šiandien žmogiškosios egzistencijos tikslas ir prasmė, imanentinis ir trans cendentinis dievybės principas, visatos stebuklas tebėra filosofinių diskusijų tema. Logikos ir dialektikos plotmėse revoliucinės naujovės tebėra išimtis. Aišku, laikas nuo laiko pasirodo įvairios filosofinės sistemos kaip nauji bandymai spręsti šias "amžinąsias problemas". Bet tai tik liudija žmogaus optimistinį nusiteikimą, jo stebėtiną užsispyrimą grumtis su būties paslaptimis. Kartu tai patvirtina pesimistinį konstatavimą apie "amžinųjų klausimų" neatsakomumą.
Skaityti daugiau...
 
REIKŠMINGI BRONIAUS KVIKLIO DARBAI PDF Spausdinti El. paštas
altDeltuvos (Ukmergės raj.) kapų koplyčia.
Iš J. Gimbuto rinkinio. Fot. 1979 m.

Prie išeivijos kultūrinių apraiškų priklauso ir Broniaus Kviklio leidiniai, kurių pagrindą sudaro "Mūsų Lietuva" — stambus keturtomis, iš kurio vėliau kilo "Lietuvos Bažnyčios" knygų serija.

Pradėdamas šį reikšmingą darbą 1964 metais, autorius savo knygos "Mūsų Lietuva" pratarmėje rašo: "Didžiulė mūsų išeivių meilė savo ar savo tėvų gimtajai žemei Lietuvai paskatino mane paruošti knygą, kurioje kiekvienas rastų pasiskaityti apie vietovę, iš kurios jis ar jo tėvai kilę. Stengiausi pateikti būdingiausius istorinius, geografinius ir etnografinius bruožus. Atrinkdamas medžiagą, stengiausi laikytis mokslinių reikalavimų, mokslinės tiesos. Tačiau veikalą rašiau ne mokslo žmonėms, o eiliniam Lietuvos mylėtojui - mylėtojai". ("Mūsų Lietuva", 11., 5 psl.) "Lietuvos Bažnyčios" knygų serijoje įžangos mintis jis dar daugiau paryškina: "Vienas iš pagrindinių šios knygos tikslų yra uždokumentuoti ir palikti ateities kartoms galimai tikslesnį ir neiškreiptą mūsų bažnyčių ir kitų religinių pastatų vaizdą, kad ateities lietuvių kartos matytų, kiek daug meniškų religinių ir architektūrinių vertybių Lietuvos žmonės amžių bėgyje savo Viešpaties garbei yra sukūrę. ("Lietuvos Bažnyčios", I t., 6 psl.)
Skaityti daugiau...
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
alt
A. Kezio nuotrauka

Artojo Krikštas

Naujas Dievuli, ar iš tikro duosi
man gerą metą, rudens derlių dosnų,
kad išmaitinčiau būrį savo našlaičių,
be motinos,
kurią pribaigė šalčiai,
kai vienintele šiurkštaus milo sermėga
užklojau šeštą naujagimį
ir jis ramiai užmigo,
o ji, nabagė, jau daugiau neatsikėlė,
dievo Perkūno gojuose jos dabar vėlė,
medeliais ošia,
lakštingėle gieda,

gi man Valdovas užkrovė naują bėdą,
apkrikštijo,
kvapniais aliejais tepė,
naujo tikėjimo maldas išmokti liepė,
marškinius užtai vilnonius
padovanojo,
man vargdieniui žadėjo žemės rojų

O aš galbūt tą rojų kaip savo ausis matysiu,
todėl dievą Perkūną
iš molio nusilipdysiu,
ir atsiklaupęs šitaip jį prašysiu: —
saugok, kaip saugojęs, mano vaikelius,
laukus, namus mano,
pievas ir gyvulėlius ...
Kur man ten brangius marškinius nešioti,
kad nors žagrelę naują man padovanotų ...
Skaityti daugiau...
 
NAUJO STILIAUS KUNIGAS PDF Spausdinti El. paštas
Prisimenant  užmarštin  slenkantį  neužmirštamą kunigą profesorių Stasį Ylą, mirusį Čikagoje 1983.IU.24.

Tarp daugelio kunigo Stasio Ylos parašytų knygų įvairiomis temomis yra viena, kuri vadinasi "Ateina naujas kunigas". Tai labai būdinga antraštė pačiam autoriui. Tasai naujas kunigas yra pats Stasys Yla, išreiškęs visos kartos posūkį.

Ir kuo gi jis buvo naujas?

Senojo tipo Lietuvos kunigas buvo auklėjamas Vilniaus, Seinų, Kauno seminarijose ir Petrapilio akademijoje. Ten cariniais laikais vyravo lenkiška ir iš dalies rusiška dvasia. Tų institucijų dėstytojai buvo išaugę ano meto caro valdomoje Lietuvoje ir už jos ribų, kaip ir visa tuometinė inteligentija.

Slaviška dvasia per ilgą laiką nejučiomis buvo įsigavusi ir į kunigų seminarijas. Be kitko, buvo pabrėžiamas vadovybės bei profesūros autoritetas, stengiamasi laikyti didelę distanciją tarp dėstytojų ir klierikų. Pvz., Kauno kunigų seminarijoje kambarių duryse buvo įrengti langeliai, kad prefektas galėtų matyti ką veikia auklėtiniai. Taigi auklėjimas buvo beveik kareiviškas, o lietuvių kalba buvo antraeilė, palikta privačiam gyvenimui.

Atėjus rektoriauti Kauno seminarijon 1909 m. kun. prof. J. Mačiuliui - Maironiui, viskas pradėjo keistis dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. 1918 m. atgavus Lietuvai nepriklausomybę, auklėjimo sistema seminarijose sparčiai lietuvėjo. Iš kaimų suvažiavo lietuviškas jaunimas, kuris pakeitė vidinę atmosferą, tačiau dėstytojai dar buvo carinių laikų žmonės, išaugę senojoje dvasioje.
Skaityti daugiau...
 
EUROPOS RELIGIJA PRIEŠ ČIA ATSIKELIANT INDOEUROPIEČIAMS arba MEGALITAS PDF Spausdinti El. paštas
II. MEGALITO MIRUSIŲJŲ KULTAS

1. Pomirtinis gyvenimas
Susipažinę su statybiniais Megalito kultūros palaikais, dabar, sekdami prof. Woelfel'iu, galime pradėti apie juos mąstyti. Pasinaudodami sveikomis žmogaus galvojimo galiomis, galime kelti klausimus, ką šie ilgaamžiai paminklai mums sako apie prieša-rijinio Europos žmogaus galvoseną, jo religiją, jo požiūrį į pomirtinį gyvenimą. Kad šis mąstymas duotų teisingesnių rezultatų, mes niekada neprivalome išleisti iš akių, kad čia turime ne plokščią, bet didelės istorinės gilumos reginį. Šios kultūros išlikusius paminklus mes negalime imti taip, kaip jie šiandien stovi vienas prie kito įvairiuose kraštuose arba, dar labiau, kaip jie šalia vienas kito yra sustatyti juos aprašančiose knygose. Iš tos plokštumos vaizdo mes juos turime grąžinti į istorinę gilumą, juos vieną nuo kito atitolinant šimtmečiais ir tūkstantmečiais. Galbūt, kad suklysime išdėstydami jų eilę istorinėje gilumoje, tačiau neklaidinga yra pati mūsų pastanga juos spręsti istorinėm gelmėm. Blogiausia klaida būtų, jei mes juos, vietoj vieną nuo kito atitraukę istorinėn gilumon, imtume sisteminti, neatsižvelgdami į istorinę perspektyvą.

Po šios pastabos galime tiesiog leistis į turimą medžiagą. Pirmasis pareiškimas, kurį šios medžiagos atžvilgiu daro prof. Woelfel'is yra tas, kad visi šie mūsų apžvelgti statiniai niekad nėra buvę skirti profaniniams tikslams.
Skaityti daugiau...
 
KAI "RŪTOS" ŽALIAVO IR DYGO "TULPĖS" PDF Spausdinti El. paštas
Mokslus einančio lietuvių katalikiškojo jaunimo organizacijos XIX — XX amžių sandūroje ir ateitininkų sąjūdžio pradžia

Įžanga

Ateitininkų sąjūdžio pradžios istorijai pažinti reikia šaltinių, kaip ir kiekvienai istorijai. Anų laikų veiklos rusų valdomuose kraštuose neliko dokumentų, pirminių šaltinių. Mokyklose ateitininkų organizacijos buvo draudžiamos ir policijos.ir mokyklų vadovybių. Susekti moksleiviai už tokias organizacijas abiejų organų buvo baudžiami (MK2:70). Atsižvelgiant į at-kų veiklos sąlygas, kiekvienam suprantama tuščios pastangos ieškoti pirmųjų šaltinių — dokumentų (protokolų ir pan.). Teisingai prel. M. Krupavičius sako: "Kas iš tų laikų pasiliko, pasiliko tik anų laikų (...) ateitininkų atmintyse ir tose labai kukliose atsiminimų nuotrupose, kurios susirado vietos prisiglausti nepriklausomybės ar išeivijos spaudos skiltyse" (MK3:100). Pagal tą patį prelatą, nepavyks surasti platesnių šaltinių, nes jie buvo sukrauti žmonių galvose. Miršta tie žmonės, dingsta ir šaltinai. Netolima Degučių steigiamosios konferencijos ir Kauno pirmosios konferencijos praeitis, o jau nedaug tų jvykių gyvų liudininkų beliko (MK3:112). Ir teisingai priduria pastaba: "Jų palikti duomenys taip pat reikalingi patikrinimo, nes 50 metelių (tiek buvo praėję laiko, kai jis rašė čia cituojamą straipsnį. V. L.) savo padaro: ir ne visa pasakoma ir, kartais ne taip pasakoma, be blogos valios, atmintis apdyla" (t. p.). Ir tėviškai įspėja, kad at-kų istorijoje "Aistroms, nervams ir ambicijoms bei tendencijoms čia vietos negali būti" (MK3:112).
Skaityti daugiau...
 
IŠEIVIJOS LIETUVIŲ DAILININKŲ PASIRINKIMAI GALIMYBĖS GALVOSŪKIAI PDF Spausdinti El. paštas
Jei dailininko kūrybos tikslą apibūdinsime kaip galimybę reikšti savo prigimtį per aplinką bei gyvenamo laikotarpio prizmę, tai pastebėsime, kad dauguma išeivijos dailininkų augo ir kūrybiniai brendo įvairių kraštų kultūrinėse aplinkose — Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, JAV, Kanadoje ir 1.1. Jie pajuto ir pažino svarbiausias tuolaikinio meno sroves pasaulyje ir dalyvavo adoptuoto krašto kultūros raidoje, šiame fone ieškodami ir bandydami savo kūrybinę individualybę.

Čia bandysiu galimai daugiau apibūdinti Niujorko aplinką ir joje tarpstantį meno pasaulį. Taip pat paminėsiu keletą lietuvių dailininkų, kurie, atsidūrę Vakaruose (visi jie gimė Lietuvoje), ieškojo naujų meno išraiškų.

Dalis mūsiškių, išvykusių iš Lietuvos, pradėjome ir tęsėme meno studijas įvairiose vokiečių meno mokyklose, o kiek vėliau — V. K. Jonyno įsteigtoje mokykloje École des Arts at Métiers Freiburge. Gavę iš tos mokyklos stipendijas, Paryžiuje studijavome tapybą bei skulptūrą, ir muziejuose gėrėjomės naujausiais to meto Prancūzijos avangardinio meno milžinais, kaip Picasso, Matisse, Braque ir kitais.

Tada mes visi svajojome pasilikti pasauliniame meno centre Paryžiuje, tačiau pokarinės sąlygos buvo labai sunkios. Nors keletas mūsų dailininkų pasiliko Paryžiuje (Vytautas Kasiulis, Antanas Mončys, Žibuntas Mikšys), kiti gi emigravo į Ameriką, neturėdami nė mažiausio supratimo, kad Niujorke būsime liudininkais bei dalyviais drastiškų pasikeitimų meno arenoje. Atvykę į Ameriką po 1950-ųjų metų, čia radome triumfuojantį abstraktų ekspresionizmą. Mat apie 1948 metus meno kritikas Clément Greenberg, sukūręs formalistinę meno teoriją, teigė, kad Niujorkas jau yra tapęs meno kultūros centru, pakeisdamas Paryžių. Paryžius gi, po karo pavargęs, tylėjo ir nesigynė. Jo mūza užmigo ir atsibudo tik 1960 - 1970 metais.
Skaityti daugiau...
 
PER GYVENIMĄ NEŠĖ VALIA Mykolo Krupavičiaus (1885 - 1970) valstybinio darbo 70 mėtų sukakčiai PDF Spausdinti El. paštas
alt

Visu pločiu Krupavičiaus gyvenimas išsiskleidė nepriklausomybės metais. 1918 m. vasarą Seinų vyskupo A. Karoso jis buvo pasiųstas dirbti prie valstybės Tarybos. Įdomiai tai aprašyta pabaigoje jo "Atsiminimų" (p. 319 - 351). Dar plačiau jis pasireiškė demokratinių seimų laikais.

Steigiamojo seimo rinkimai 1920 m. balandyje nustebino ir užsienį, ir Lietuvą.

Užsienis stebėjosi labai gausiu dalyvavimu rinkimuose. Daugiau kaip 90% rinkikų. Reiškia, tauta politiškai subrendus.

Lietuva stebėjosi, kad Tautos Pažangos partija ir Žemdirbių sąjunga (vėlesnieji tautininkai), kuriems priklausė prez. Antanas Smetona ir dauguma ministrų, neišrinko į seimą nė vieno atstovo. Tokia nepopuliari buvo jų programa.

Prie valstybės vairo atėjo rinkimų laimėtojai: krikščionys demokratai ir valstiečiai liaudininkai. Jų ekonominės programos buvo maždaug vienodos, o ideologiniais  klausimais tikėjosi rasti modus vivendi (sugyvenimo būdą).

Seimo pirmininku, einančiu ir prezidento pareigas, tapo A. Stulginskis (k. d.), ministru pirmininku dr. Kazys Grinius (v. L), seimo daugumos vadu — Mykolas Krupavičius (k.d.).
Skaityti daugiau...
 
DEVINTOJI PREMIJŲ ŠVENTĖ PDF Spausdinti El. paštas
Esame maža tauta tarp didelių kaimynų, tad norint išsilaikyti, turime apsiginkluoti kultūriniais ginklais. Tik stovėdami kultūriniai aukščiau mus supančios aplinkos, tegalime tikėtis išlikimo. Jeigu pažvelgsime į dabarties Lietuvą, tai matysime, kad rašytojai, menininkai ir kultūrininkai eina tautinio atgimimo ir Sąjūdžio pirmutinėse eilėse. Pagaliau sakoma, kad Lietuvos nepriklausomybė buvo plunksna iškovota. Bent tai yra tikra, kad plunksna atvedė iki Nepriklausomybės paskelbimo. Tad turime savo žvilgsnį bei mintis kreipti kultūrine linkme.

Premijų šventė nėra eilinis įvykis, tad turime jai pasirengti bei tinkamoje aukštumoje ją atlikti. Premijų šventė buvo surengta gegužės mėn. 20 d. Čikagoje, Jaunimo centre. Šventei rengti buvo komitetas, kurį sudarė: Birutė Jasaitienė, Matilda Marcinkienė, Halina Moliejienė, Vida Monkutė, Irena Polikaitienė, Živilė Šilgalienė ir JAV LB Kultūros taryba.

Prieš prasidedant šventei, mažojoje salėje buvo pasižmonėjimas: susipažinimas, susitikimas su toliau gyvenančiais ar rečiau matomais svečiais. Norintiems veikė bufetas, viduryje salės buvo stalai su skoningai (ir skaniai)  parengtais  užkandžiais  (hors d'oeuveres). Tokiais atvejais visuomet yra progos susitikti senus pažįstamus, kurių ir veidai dažnai jau pamiršti. Taip besišnekučiuojant, pradėta raginti užimti vietas salėje.
Skaityti daugiau...
 
ŽODIS APIE BRAZDŽIONĮ LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Poetinio žodžio magija — tai minčių, jausmų ir vaizdinių visuma. Poetinis žodis užburia savo'netikėtumu, įtaiga, savaimingumu, įvairiais spektakliais. Žodis eilėraštyje suskamba kitoniškais garsais, nešdamas naują prasme. Poezija — tai skausminga tyla, tai dvasios balsas, tai žmogaus išpažintis. Lyriškai suvokti pasaulį tegali tas, kas į jį žvelgia sielos akimis, regėdamas ne kasdienos pilkumą, o matydamas gelmes, akiračius, vizijas, provaizdžius. Poetinis žodis — tai filosofinis žodis. Poetas mąsto vaizdais, kalba metaforomis, bendrauja emocijomis. Vargas skaitytojui, kuris nemoka pakelti akių į dangų, regi tik vienspalvius daiktus, neįžvelgia reiškinių priežastingumo. Kiek skaitytojų, tiek nuomonių, — pasakytų skeptikas. Kiek poetų tiek meninių pasaulių, — atitartų jam estetas. Abu po truputį teisūs. Lietuvių lyrika turi tvirtas šaknis, grynuolį pagrindą, ant kurio jau suręstas didokas rūmas. Atimkime iš tautos poeziją, — tauta liks bespalvė, varginga, apkarpytomis šakomis. Poeziją maitina tautos istorija, žmonių žygiai, visuotinumo prasmė.

Lyg gaivus pavasarinis potvynis į Lietuvą įsiveržė Bernardas Brazdžionis, poetas pranašas, poetas tribūnas, poetas žmogus. Ir veidas, rodosi, kančių neišvargintas, ir eigastis, rodosi, gyvastinga, ir rankos mostas, rodosi, palaimingas. Šio poeto gyvenimas — tai mūsų mažo krašto istorijos atspindys, o jo kūryba — tautos kančių, siekių ir rūpesčių simbolis. Jis į Lietuvą atvyko pačiu laiku: ji budo, keliasi, mąsto, ruošiasi naujiems skrydžiams. Visuotinio atgimimo bangos plūsta, istorine atmintimi sualsavo kiekvienas šventos žemės lopinėlis, kiekviena lietuvio pėda. Ir Poetas pradžiugo, regėdamas viltį, jausdamas atgaivą.
Skaityti daugiau...
 
IŠEIVIJOS MUZIKOS SUGRĮŽIMAS TĖVYNĖN PDF Spausdinti El. paštas
Išėjau į kelią
pažiūrėt, ar žmonės
nesugrįžta iš kelionės.
Jonas Mekas


Dar visai neseniai išeivijos kūrybinės apraiškos, ar tai literatūroje, pozijoje, dailėje, muzikoje ar kitose meno srityse, buvo maskvinės propagandos totališkai ignoruojamos, priskiriant išeivijos meno kūrėjų derlių prie "užgintų pažinimui klodų".

Pastaraisiais metais tačiau, papūtus atvirumo bei persitvarkymo vėjams, prasidėjo atolydis ir išeivijos kultūrinių laimėjimų traktavime. Pamažu pradėta išleisti vieną - kitą išeivijos rašytojų ar poetų knygą, pradėta leisti pasirodyti scenoje kai kuriems išeivių dainininkams, instrumentalistams ar dirigentams. Šį pavasarį tokio "bendradarbiavimo" durys pravertos jau žymiai plačiau. Gal iškiliausias pavyzdys — tai triumfališkas Bernardo Brazdžionio priėmimas Lietuvoje. Ir muzikos srityje pradėta, jų pačių žodžiais: betarpiškai susitikti su lietuviška gaida iš "naujojo pasaulio". Šių metų kovo 30 - balandžio 1 d. Klaipėdoje suorganizuota trijų dienų mokslinė — praktinė konferencija Mažosios Lietuvos ir lietuvių išeivių chorinės kultūros temomis, kurioje net penkiolika muzikologų bei menotyrininkų pateikė septynis pranešimus - studijas apie lietuviškus chorus Klaipėdos krašte, pradedant nuo 16-ojo šimtmečio iki Stasio Šimkaus 1923 m. įsteigtos muzikos mokyklos ir vėliau jos auklėtinių įtakų bei veiklos.
Skaityti daugiau...
 
"VARPO" DŪŽIAMS TEBEAIDINT PDF Spausdinti El. paštas
"Varpo" šimtmečiui paminėti

Prieš šimtą metų buvo išleistas "Varpas", kurio aidais dr. Vincas Kudirka kėlė miegančią tautą, garsiai skelbdamas: "Kelkite! Kelkite! Kelkite!" Praėjus šimtui metų, tauta ir vėl iš miego keliasi. Ji buvo migdoma baisiu miegu. Ne tik varpų skambėjimo neleido, bet ir Kudirkos vardo nevalia buvo minėti. Kai kalbėta apie lietuvius rašytojus, tai parsidavėliai ir jų prižiūrėtojai sakydavo, kad Kudirkos raštų spausdinti negalima—tauta prie jų dar nepriaugusi. Koks paradoksas! Po jų tariamos "milžiniškos pažangos", beveik po šimto metų, tauta dar "nepriaugusi".

Šiais metais minime "Varpo" šimtmečio jubiliejų. Dabar jau ir okupuotoje Lietuvoje šis jubiliejus buvo plačiai paminėtas. Išeivijoje taip pat pagal išgales rengiami įvairūs paminėjimai. 1989 metai yra paskelbti jubiliejiniais "Varpo" metais. Gražus minėjimas buvo surengtas birželio 25 d. Jaunimo centre Čikagoje. Jį rengė Varpininkų sąjūdis. Į garbės komitetą buvo pakviesti dr. St. Bačkis, Lietuvos atstovas Vašingtone, Paulius Baltakis, OFM, vyskupas lietuviams katalikams išeivijoje, dr. Vyt. Bieliauskas, PLB valdybos pirm., dr. K. Bobelis, Vliko valdybos pirm., Gr. Lazauskas, Alto tarybos pirm., ir visa eilė centrinių organiacijų pirmininkų. Rengimo komitetui pirmininkavo M. Mackevičius, vicepirmininku buvo J. Daugėla. Br. Kviklys Čiurlionio galerijos patalpose surengė "Varpo", spaudos draudimo laikotarpio ir dabar Lietuvoje leidžiamos atgimimo spaudos parodą.
Skaityti daugiau...
 
TEPASILIEKA DRAUGYSTĖ PDF Spausdinti El. paštas
Paskutinį kartą paspaudžiau Jono Sereikio ranką 1944-ųjų metų vasarą. Atsisveikinova tada, gal ir nujausdami, visiems amžiams. Neilga buvo mudviejų draugystė: nuo 1939-ųjų pavasario, iki Hitlerio tankai mano tėvą geležinkelininką su šeima privertė palikti Šilutę (o mane ir Pagėgių Donelaičio gimnazijos VIII klasę), iki anos atminties ir baisios 1944-ųjų metų vasaros liepos mėnesio, kai raudonųjų tankai riedėjo Lietuvos keliais ir vėl...

Skaudžiai įrėžta atmintin išliko ir 1940 metų birželio 15-oji diena, kai, tik kelias valandas po atestatų įteikimo iškilmių Kėdainių valstybinės gimnazijos salėje, stovėjova su Jonu tylūs dulkančioj gatvėj, kurios grindiniu riedėjo ir riedėjo Lietuvon pirmosios sovietų okupacijos tankai. Tą pačią dieną Jonas padavė man savo nuotrauką ant kurios buvo užrašyti šio rašinio antraštiniai du žodžiai. Draugystė liko, nors nebeteko pasikeisti nė vienu — nei pasakytu, nei parašytu — žodžiu. Toks paprastas ir nepaprastas mudviejų paskutinės laisvos Lietuvos abiturientų laidos mokinių susitikimo finalas...

Nedaug kas žino, kad būta tokio poeto, žemininkų kartos bendraamžio, (jis buvo gimęs 1921 m. birželio mėnesio 24 d.), nes savo eilių viešumoje buvo paskelbęs tiktai kelias. Tačiau jo draugai buvo girdėję daug Jono eilėraščių ir žinojo, kad jis talentingas ir savitas poetas. Reikia tikėtis, kad jo kūrybinis palikimas yra išsaugotas ir dabar, Lietuvos atgimimo metais, išvys dienos šviesą. O tos šviesos ir skaitytojų dėmesio jis tikrai vertas.
Skaityti daugiau...
 
PIETŲ AMERIKOS MENAS LONDONO GALERIJOJE PDF Spausdinti El. paštas
Įėjus į Hayvvood'o galeriją prie Temzės, Londone, žiūrovą pasitinka Mictlantecuntlis, actekų   požemio    dievas, lietuviško velnio pusbrolis, ir    Gvadalupės Mergelė Marija. Įžengiame į užsienyje dar labai mažai žinomą Pietų Amerikos meno pasaulį, pirmąją Europos suruoštą jo parodą. 400 paveikslų, grafikos ir skulptūros darbų, nuotraukų apima tiktai 160 metų, nuo ankstyvojo devyniolikto šimtmečio nepriklausomybės kovų iki dabarties, bet vaizdinės ir emocinės šio meno šaknys siekia daug toliau ir giliau, į indėniškos kultūros podirvį dar prieš kontinento kolonizavimą.

Tartum tropišku mišku, parodos lankytojo akys keliauja vešlia formų, stilių ir kultūrų — indėniškosios, ispaniškosios, afrikietiškosios — įvairybe. Nuolat išnyra indėno figūra, simbolizuojanti skurdą, priespaudą, ištverme, o vėlesniame laikotarpyje — laisve nuo svetimųjų kontrolės. Atmintin sugrįžta estų poeto Jann'o Kaplinskio žodžiai: "Leiskit mums būti indėnais". Indianizmo vardu pavadinta viena svarbiųjų srovių Pietų Amerikos mene. Tai gilių kontrastų menas, be atvangos galynėjęsis su istorija. Jo kūrėjus šiame šimtmetyje traukė Europos ir archaiškas menas, avangardas ir geismas sugrįžti į praeitį — lietuvių menininkams gerai pažįstami magnetai. Visa tai suteikia Pietų Amerikos menui jo nepaprastą įtampą.
Skaityti daugiau...
 
Lietuvių Fondas laukia jaunesniosios kartos PDF Spausdinti El. paštas
Tarybos pirmininko Stasio Baro ir valdybos pirmininkės Marijos Reinienės vadovaujamas, Lietuvių fondas džiaugiasi gausiais praėjusių metų laimėjimais. Per finansiškai nepastovų laikotarpį Fondo kapitalas 1988 metais visgi paaugo daugiau kaip 324 000 dol. ir pasiekė 4 227 000 dol. Narių skaičius padidėjo 137 nariais — iki 6069. Parodydami pasitenkinimą jų pasišventusio darbo rezultatais, LF tarybos nariai perrinko S. Barą ir M. Reinienę dar vieneriems metams.

Deja, net ir šviesiausioje padangėje prasikiša pilkas debesėlis. Iš 324 000 dol. praėjusiais metais Fondui paaukotų, daugiau kaip 140 000 dol. gauta iš palikimų. Likusiųjų 184 000 dol. pagrindinis aukotojas — vyresnioji lietuvių išeivių karta. Kurgi mūsų jaunimas?

Kasmet Fondo stipendijų sulaukusių studentų ratelis plečiasi. Kasmet didėja paramos, paskirtos aukštesnių mokslų siekiantiems. Per 26 metus Lietuvių fondo remiamas atžalynas yra virtęs dangų raižančiu mišku; tačiau gaila, kad aukso lašeliai, supilti ant jo išsivysiančių šaknų, retai kada grąžinami į nebedugnį Fondo šaltinį.
Skaityti daugiau...
 
MŪSŲ BUITYJE PDF Spausdinti El. paštas
—    JAV prezidentas George Bush specialia proklamacija paskelbė Pavergtų Tautų Savaitę (liepos 16 - 23). Proklamacijoje smerkiamas Molotovo Ribbentropo paktas, Pabaltijo valstybių okupacija ir visokios priespaudos. Ta proga liepos 21 d. Baltųjų Rūmų Rožių sodelyje buvo sukviesta apie 250 asmenų, tarp kurių ir Sąjūdžio pirmininkas dr. Vyt. Landsbergis. Ten prezidentas savo kalboje vėl minėjo Pabaltijo tautas ir džiaugėsi, kad jos atgimė, atgavo savo istoriją ir žengia į ekonominę bei politinę nepriklausomybę... Pavergtų tautų atžvilgiu prezidentas parodė daug nuoširdumo. Jis sakė: "Mes mylime šias tautas, mes su jomis, mes niekada nesusvyruosime ir jų neišduosime".

—    Prof. dr. Vytautas Landsbergis, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pirmininkas, šį pavasarį lankėsi Jungtinėse Amerikos valstijose. Kiek ilgiau jis buvo sustojęs Vašingtone, Niujorke ir Čikagoje, padarydamas pranešimus apie padėtį Lietuvoje lietuviams ir kitataučiams. Svečias turėjo kontaktų su aukštais Amerikos valdžios pareigūnais, spaudos bei televizijos atstovais ir su kitų sričių žymiais asmenimis. Jo ramus dabartinės Lietuvos padėties apibūdinimas klausytojuose paliko gerą įspūdį.
Skaityti daugiau...
 
TĖVYNĖJE PDF Spausdinti El. paštas
—    Gedulo ir vilties diena pavadinta birželio 14-oji, kuria pradėti masiniai žmonių išvežimai iš Lietuvos.  Lietuvoje ta diena paminėta didelėm iškilmėm. Kultūros ministerija, "Tremtinio" klubas ir Vilniaus arkikatedra parengė specialią programą, Minėjimas pradėtas gana anksti: gegužės 30 d. Kauno sporto salėje —  tremtinių ir išeivių poezijos vakaras; birželio 4 d. — Vilniaus arkikatedroje — Bernardo Brazdžionio poezijos rečitalis; o birželio 6 d. — taip pat ir operos teatre; birželio 14 d. pašventinta Tremtinių koplyčia arkikatedroje, atidengta Trijų Kryžių skulptūra ir atlaikytos gedulingos mišios prie arkikatedros. Iškilmingi minėjimai vyko ir Kaune. Ypač jaudinanti valanda buvo Dainų slėnyje susitelkimo apeigose, kai išvežimo vagonuose gimusieji uždegė šviesas ant gedulo ir vilties aukuro.

alt
Demonstracija Vingio parke Vilniuje 1988 m. rugpjūčio 23 d.

—    Telšių kunigų seminarija vėl pradės veikti nuo šio rudens. Pradedama nuo pirmojo kurso, į kurį numatoma 30 studentų. Atkurti seminariją privertė didelis Telšių vyskupijoje kunigų trūkumas. Beveik pusė parapijų (70) yra be kunigo. Dalis vyskupijos klierikų jau studijuoja Kauno kunigų seminarijoje. Nusavintus seminarijos pastatus valdžia grąžino.
Skaityti daugiau...
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI PDF Spausdinti El. paštas
Bernardas Brazdžionis: PO AUKŠTAISIAIS SKLIAUTAIS. Eilėraščiai. Viršelis ir skyrių iliustracijos — Pauliaus Jurkaus, 192 p. Išleido "Lietuvių dienų" leidykla. Los Angeles, 1989. Kaina 12 dol. Šis rinkinys laimėjo Lietuvių Bendruomenės 1988 m. literatūros premiją.

V. Trumpa: LIETUVA XIX AMŽIUJE. Straipsniai, paskelbti išeivijos kultūriniuose žurnaluose ir moksliniuose leidiniuose. Redaktorius — Liūtas Mockūnas. Aplankas Henrietos Vepštienės. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas. Čikaga. 1989. 280 p. Kaina 12 dol.

Bronius Daunoras: ČEKISTO NAGUOSE. Išleido "Nida". Londonas. 1987 m. 111 p.

Bronys Raila: KRYŽKELĖS. Radijo prakalbos į Lietuvą. 1986 - 1988 metai. Ketvirtas rinkinys. Aplankas Vytauto O. Virkau. Išleido Lietuviškos knygos klubas. Čikaga. 1989 m. 480 p. Kaina nenurodyta.

ITALIJOS BALSAI. Italų poezijos antologija. Sudarė ir išvertė Povilas Gaučys. Redagavo Stasys Santvaras. Viršelis V. K. Jonyno. Išleido "Rūta". Čikaga, 1989. 200 p.
Skaityti daugiau...
 
ŠALTENIO "LITUANIKA" — MITŲ GRUMTYNĖS PDF Spausdinti El. paštas
alt

Aukštai, aukštai Lietuvon skrenda 'Lituanika". Žemai, žemai, pačiame pažeminimo dugne, kenčia nacių okupuota Lietuva. "Lituanika" nukrenta ir vėl pakyla, miršta ir be pertraukos atgimsta, kol tik ją prisimena ir jos dvasia gyventi tebesistengia Dariaus ir Girėno tautiečiai.

Šį vaizdą, vieną iš daugelio, pažadina nauja Sauliaus Šaltenio pjesė "Lituanika", kurią autorius vadina "karo laiko vaikystės prisiminimais" Lietuvos provincijoje, dr. Žvirblio namuose. Tačiau pjesės sudėtinga perspektyva jau nebe vaiko, o dramaturgo, kuriuo tas vaikas užaugo.

Dr. Žvirblis mirė dar neužbaigęs pastatyti savo planuojamo "Lituanikos" vaidinimo. Pjesei prasidedant, jo projektą, improvizuodami ir nuolat pertraukdami, mėgina tęsti jo sūnus Vladas ir kiti provincijos miestuko gyventojai — gimnazijos direktoriai, gydytojai, dantistai. Jiems trukdo ir jų "Lituanikai" pakilti neleidžia ne tik karo meto ir okupacijos aplinkybės pavojai, cenzūra, bet ir jų pačių silpnybės, žmogiška menkystė. Vis nauji veikėjai perima Dariaus ir Girėno vaidmenis ir vis suklumpa, savaip išduoda transatlantinius didvyrius. Jie atkuria tikroviškus, beveik vadovėliškus Dariaus ir Girėno gyvenimų fragmentus. Iš jų netobulų lapų išgirstame Atlanto nugalėtojų testamentą.
Skaityti daugiau...
 
KAZIO SAJOS PJESĖ APIE MOTIEJŲ VALANČIŲ PDF Spausdinti El. paštas
Praėjusiais metais Kazys Saja dramatiškai paskelbė, jog, cenzorių ir biurokratų ujamas, jis atsidūręs medžio viršūnėje, ir atsisveikino su "daugiaveidžiu teatru". Bet 1988 m. gegužės mėnesį dramaturgas sugrįžo į "Pergalės" žurnalą su nauja pjese, pavadinta "Žemaičių piemuo". Tai gera naujiena visiems Lietuvos dramos ir teatro mylėtojams, kurie nenustojo tikėjęsi, kad jis nulips nuo to medžio. Šią pjesę P. Gaidys žada pastatyti Klaipėdos teatre.

Savo pjesėje Saja padalina vyskupo Motiejaus Valančiaus laikų Lietuvą į tris dalis. Tai tautos gynėjai ir žadintojai; caro viršininkams tarnaujantys tautos išdavikai; ir engiama, tamson gramzdinama liaudis, kurią reikia vesti į šviesą. Pjesę dominuoja Valančiaus figūra. Jis lietuvybės puoselėtojas, Varnių Akademijos kūrėjas; jis kovoja su girtavimu ir baudžiava; atlaidus, humaniškas, pragmatiškas, demokratiškas; jis guodžia, globia, mokina, vaduoja. Valančius prilygsta Prometėjui, šviesos nešėjui, nes ir jo kepenis lesa caro erelis. Žemaičių vyskupas idealizuotas, bet autorius neslepia ir jo silpnybių, vaizduoja jį save plakantį už sušaudytųjų sukilėlių "apšmeižimą" ir nepriklausomybės atsisakymą — už kompromisus su tiesa ir sąžine.
Skaityti daugiau...
 
ŽEMAITYTĖS MONOGRAFIJA APIE GALAUNĘ PDF Spausdinti El. paštas
"Ką žmogus sugeba, ką pajėgia padaryti, tas ir lieka žmonijai ar savo kraštui. Ką aš pats laikau vertingiausia savo gyvenime padaryta — tai mano darbas muziejuje, darbas su liaudies menu..." Šitaip pasisako Lietuvos menotyros ir muziejininkystės veteranas universiteto profesorius Paulius Galaunė Zitos Žemaitytės parašytosios monografijos priešlapyje. Autorė gyvena Vilniuje, parašiusi kelis veikalus ir daugelį straipsnių. Jos naujausios knygos metrika tokia PAULIUS GALAUNĖ. Zita Žemaitytė. Vilnius 1988. "Vagos" leidykla, 1988. Recenzavo Irena Kostkevičiūtė ir Viktoras Liutkus. Dailininkas Saulius Chlebinskas. 248 psl.; 52 psl. iliustracijų tarp teksto psl. 96 - 97. Tiražas 6,000, kaina 2.80 rb.

Knyga tematiškai suskaldyta į daugelį skyrelių maždaug chronologine seka. Tie biografijos skyreliai apibendrinti antraštėmis, kurios apibūdina plačiašakį, derlingą Galaunės gyvenimą: Ilgo kelio pradžia, Didelių darbų priešaušriuose, Kultūros turtais besirūpinant, Platėjantys veiklos barai, Muziejininkystės puoselėtojas, Pedagoginis darbas, Bibliofilas, kolekcionierius, XXVII knygos mėgėjų draugija, Dailėtyrininkas - muzeologas, "Daug ką nusinešiau su savimi..." Priede bibliografija, santraukos rusų ir anglų kalbomis, pavardžių rodyklė. Sis Žemaitytės veikalas yra ne tik pasižymėjusio lietuvių kultūros veikėjo biografija, bet ir gilus, platokas žvilgsnis j profesorių Galaune supusius žmones, įstaigas, organizacijas. Tai yra Nepriklausomosios Lietuvos, jos prologo ir epilogo kultūrinio gyvenimo panorama.
Skaityti daugiau...
 
ANTANO GAILIUŠIO "SAVANORIO DUKTĖ" PDF Spausdinti El. paštas
Stebiuosi išeivijos kai kurių raštingų pensininkų ištverme. Ankstesniuose metuose neturėję laiko, o gal ir noro knygoms parašyti, žiūrėk, brandžios senatvės sąlygomis išsijuosę rašo ir spausdina veikalus. O tam gi reikia ne vien ištvermingumo, bet ir sugebėjimo. Sakykite, o kas iš mūsų intelektualių senjorų nesugeba rašyti romanų? Tikriausiai nė vienas neprisipažintų.

Taigi rašo žmonės. Neeikvoja brangaus laiko prie televizoriaus. Proto ir valios padedami, raštu išsako tai, kas per ilgą, neretai sunkų gyvenimą susitelkė patirties aruoduose. Rašo ir Antanas Gailiušis. Neseniai Aidų paprašytas parecenzuoti, perskaičiau jo intriguojančiai pavadintą romaną Savanorio duktė. Prisiminė A. Puškino romano pavadinimas Kapitono duktė. Pasirodo, kad ir Gailiušio savanoris yra pasiekęs kapitono laipsnį. Taip pat Antano Gailiušio rašyme, kaip ir Puškino, nėra bereikalingo puošnumo: pasikliaunama tikslia bendrine kalba. O tai jau didelis pliusas, kai pagalvoji apie mūsų profesionalių prozininkų per dailų žodingumą.

Knygos aplanke nurodoma, kad autorius "kilęs iš Panevėžio apskrities, Troškūnų valsčiaus. Gimnaziją baigė Ukmergėje, Vytauto Didžiojo Universitete baigė teise. Buvo Kretingos ir Plungės apylinkių teisėju. 1949 atvyko į JAV, gyvena Philadelphijoje, Pa." Darbavosi PLB valdyboje. Visuomeniniais ir teisiniais klausimais straipsnius rašė Lietuvoje ir JAV.
Skaityti daugiau...
 
Aidų reikalai PDF Spausdinti El. paštas
Šiame Aidų numeryje prenumeratoriai ras laišką, kuriuo jie prašomi pratęsti savo prenumeratą 1990 metams. Tai reikalinga dviem atžvilgiais. Pirma, administracijai būtina turėti pajamų Aidams leisti, o antra, Niujorko valstijoje metų pradžioje iš pašto atsiųstas žmogus tikrina prenumeratorių kartoteką. Pagal pašto taisykles, kas nėra atsilyginęs, tam neleidžiama siuntinėti žurnalo. Paaiškinimai, kad vėliau bus atsilyginta, paštui negalioja. Jei daug neatsilyginusių, gali atimti laikraščio išsiuntinėjimo leidimą.

Miela suminėti šį pusmetį gautas aukas. Aidų prenumeratorius A. A. Antanas Kareiva (Čikaga) testamentu užrašė mūsų žurnalui 331S dol. Palikimas jau gautas per Balfą. Tai pavyzdys ir kitiems Aidų prenumeratoriams, ypač pensininkams, atsiminti žurnalą testamentuose. Lietuvių Fondas šį pavasarį Aidams paskyrė 1000 dol. Po 100 dol. aukojo: Kredito unija Kasa, Juozas ir Dana Mitkai (Los Angeles), J. Lukošius (Vokietija), Zigmas Raulinaitis (Manahatvkin, N J.), o A. Plėnys (Mississauga, Ont.) — 50 dol., kun. Alf. Svarinskas — 25 dol. Visiems aukotojams mūsų giliausia padėka.

Jau patyrėme, kad Aidai tikrai nueina į Lietuvą. Daug kas žurnalą užsako savo giminėms ir bičiuliams, nes Aidai tėvynėje labai laukiami ir vertinanti. Tai itin malonu leidėjams ir redakcijai. Nuo šiol Aidų prenumerata Lietuvai bus 30 dol.

Administracija

alt
 
VIRŠELIAI PDF Spausdinti El. paštas
altalt
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai