| |
|
|
1977 m. 8 spalis
|
OKUPUOTĄJĄ LIETUVĄ DAUGIAUSIA MAITINA SKLYPININKAI |
 |
 |
 |
|
Parašė LEONARDAS DARGIS
|
Lisenkiškos ūkinės teorijos keistumai
Jau net ir amerikiečių liberalinei žinių tarnybai paaiškėjo, kad jei Sov. Sąjungoje sklypininkai gamina 30% viso maisto, tedisponuodami mažiau nei 5% naudojamosios žemės, o valstybiniai ūkiai su kolūkiais, turėdami jos 95%, te-pagamina 70%, tai turi būti kokia nors netvarka pačioj sistemoj, ūkiniame galvojime. Sklypininkai, pagal Kaiserį, 8 mil. gyv. Maskvą aprūpina visu trečdaliu maisto.1
Kremliaus vadų sprendimu, ekonominė sovietų teorija yra negirdėtai lisenkiška. Statistika ir toliau tik iš dalies patikima, skaitytina labai atidžiai. Ūkinė jų teorija tai ne ekonomistų ūkinių reiškinių objektyvūs nagrinėjimai, o politikų "sukurtų dėsnių,, — iš tikrųjų įsakymų — aiškinimas. Vakaruose ekonomistai yra politikų patarėjai, o sovietinėje imperijoje politiniai vadai yra aukščiausi ekonomistai. Šiandien jų didžiausi: Leninas, Brežnevas, Kosyginas, Stalinas. Taip — ir Stalinas, mat jis "suformulavo socializmo pagrindinį ekonominį dėsnį", kurį prireikė keisti. (Apie tai rašoma ir 1976 m. "Liaudies ūkio" Nr. 2). Mums čia atrodo, kad jokio dėsnio suformuluoti negalima, o tik atrasti. Visi dėsniai, atrasti ar ne, savaime veikia be priešakinės technikos žinovų Stalino ar Brežnevo valios. Tegu jie pamėgina pakeisti Greshamo dėsnį, (kuris jau graikų Aristofanui buvo žinomas ir jo gražiai aprašytas), kad dėl sovietinio rublio visi plėšytųsi, nepakėlus jo tikrosios vertės. O dabar net "beržynėlių" specialių krautuvių, pardavinėjančių gerais pinigais, vieno dolerio pažymėjimai kainuoja po 6 - 8 rb. Vakaruose rublis juodoj rinkoj tekainuoja 0,25 dol., kai oficialiai Maskvoj už jį tenka mokėti po 1,40 dol., nors jo valdinė kaina nustatyta 1,3423 dol.
|
|
Skaityti daugiau...
|
VYSK VINCENTAS BRIZGYS, šiemet minįs 50 metų kunigystės sukaktį. Jubiliatas įšventintas kunigu 1927 birželio 5 Vilkaviškyje. 1930-35 studijavo Gregorianumo universitete, įsigydamas filosofijos ir kanonų teisės doktoratus. Dėstė Vilkaviškio kunigų seminarijoje, kol 1940 balandžio 2 buvo paskirtas Kauno arkivyskupijos vyskupu padėjėju. Atėjus komunistams, pasižymėjo drąsa, gindamas Bažnyčios reikalus. Buvo Kauno kunigų seminarijos rektorius (1940-41) ir paskui VDU teologijos fakulteto dekanas. Nuo 1944 gyvena tremtyje ir lanko lietuvius visame apsaulyje, teikdamas jiems dvasinius patarnavimus. 1964 Europos lietuviams paskyrus vyskupą, Jubiliatas liko lietuvių tarnybai už Europos ribų. Atstovavo lietuviams visuose tarptautiniuose eucharistiniuose kongresuose, buvo nariu Vatikano II susirinkimo paruošiamojoje vyskupų komisijoje, vadovauja Liet. kat. religinei šalpai, savo triūsu Vatikane Šv. Petro ir Washingtone Nek. Prasidėjimo bazilikose įrengė paminklines lietuvių koplyčias, uoliai reiškiasi spaudoje knygomis bei straipsniais; nuo 1951 gyvendamas Chi-cagoje, vyskupiškais patarnavimais talkina arkivyskupijai. Popiežius Paulius VI jo uolumą įvertino, 25 m. vyskupavimo proga suteikdamas asistuojančio savo sostui vyskupo titulą, o kunigystės jubiliejaus sukaktyje atsiuntė labai malonų laišką.
|
|
Parašė ALEKSANDRAS RADŽIUS
|
SAULĖ
Erdvė
godžiai geria karštą vyną.
Karštas vynas liejasi
per saulės kieliko kraštus.
Karštas vynas laša
ant veido ir ant lūpų
ir uždega mėnulį
manyje.
Žemė
godžiai geria karštą vyną,
karštas vynas sunkias juodžemio širdin.
Žalią rytą medis,
linksmas atsikėlęs,
karštą vyną geria
su manim.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
GARDINO VAIZDAS IR LIETUVOS APRAŠYMAS XVI AMŽIAUS ATLASE |
|
|
|
|
Parašė JURGIS ŽALKAUSKAS
|
Lietuvos miestų grafinių atvaizdų iki XVIII amžiaus turime ne daug, daugiausia dėmesio yra susilaukę Vilnius ir Gardinas. Šių dviejų miestų vaizdai atspausdinti ir G. Brauno ir F. Hogenbergo Civitates Orbis Terrarum atlasuose, išleistuose 6 tomais, tarp 1572 ir 1617 metų. Pasaulio žinomiausi miestai čia pavaizduoti pano-ramiškai — kaip matytų miestą skrendantis paukštis. Brauno ir Hogenbergo inovatoriškas sumanymas pavaizduoti ir aprašyti pasaulio žinomiausius miestus sulaukė didžiulio pasisekimo. Dar ir autoriams mirus, atlaso originalios plokštės buvo ilgai kitų graverių naudojamos, dažnai perdirbi-nėjant ir keičiant. XIX a. plokštės buvo kartografų Covens ir Mortier nuosavybėje, bet tolimesnis jų likimas nežinomas.
Abiejų Lietuvos miestų vaizdai ir aprašymai yra svarbi istorinė medžiaga. Ypač naudingas istorikams ir architektams yra Vilniaus miesto vaizdas (žr. autoriaus straipsnį "Vilnius Brauno ir Hogenbergo atlase", Aidai, 1973, Nr. 9. — Red.)
Gardino panoraminis vaizdas ir aprašymas pasirodė 1572 metų atlaso leidinyje, antrašte Vera Designatio Urbis In Litavia Grodnae (pagal dr. P. Rėklaičio kritiškai patikrintus duomenis Gardinas duotas šio atlaso II tome, 1575 m. — Red.) Atlaso autoriai ir leidėjai tarp kitų to laiko žinomiausių miestų parinko ir Gardiną atstovauti Lietuvai, nes tuo metu Gardinas buvo svarbus Lietuvos miestas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
VAKARIETIŠKAS ŽMOGUS IŠLAISVINIMŲ SŪKURYJE |
|
|
|
|
Parašė ANTANAS PAŠKUS
|
2. Pozityvios laisvės reiškiniai
Aleksandras Solženicynas, kalbėdamas Hoove-rio institute, išreiškė gilų rūpestį ir dėl laisvės piktnaudžiavimų Vakaruose. Jis suminėjo visą eilę piktnaudžiaujamų laisvių. Laisvė televizijai žiūrovų akis, ausis ir smegenis apversti reklamų šiukšlėmis. Laisvė sveikiems ir stipriems žmonėm vengti darbo ir gyventi visuomenės sąskaiton. Laisvė streikuotojams atimti iš kitų gyventojų darbą, susisiekimo priemones, maistą, medicinos pagalbą ir 1.1. Laisvė neatsakingai ir paviršutiniškai formuoti viešąją opiniją ar naudos sumetimais rinkti paskalas, nepaisant daromos žalos paskiriems asmenims ar visam kraštui. Laisvė politiniais sumetimais išplepėti gynybos paslaptis. Laisvė parduot viską, nežiūrint, kad tuo galėtų būti išduotas ir kraštas. Pagaliau — laisvė neginti net ir laisvės.
Šitie laisvių pavyzdžiai priklauso negatyviniam laisvės poliui. Negatyvinė laisvė rūpinasi varžtų, kokie jie bebūtų, atleidimu, palikdama atpalaiduotas jėgas savo valiai. Užtat ji lengvai ir leidžiasi piktnaudžiaujama savanaudiškų interesų. Palikta viena, ji gali iš viso laisvę pražudyti. Ją privalo sekti pozityvinės laisvės polius. Jei negatyvinės laisvės fazėje nuo "ko nors" atsiskiriama, tai pozityvinėj fazėj su "kuo nors" susirišama. Pirmojoje fazėje tas "kas nors" būna žmogui uždėtas iš šalies (prigimties, aplinkos). Antroje gi stadijoje "kas nors" yra paties individo prisiimtas nešulys. Vadinasi, pozityvinė laisvė (laisvė kam) yra nepriverstas asmens angažavimasis vertybėms. Šitoje laisvės aptarty reikia pabrėžti du žodžius: nepriverstinumą (vidinį ir išorinį) ir vertybes. Be pirmojo nebus laisvės, be antrojo laisvė paliks tik galimybė. "Ten nėra būties, kur yra tik prievarta",
— tvirtina Maurice Blondel, vienas iš didžiausių katalikų filosofų.14 Jei prievarta sunaikina bet kokį buvimą, tai tuo labiau ji sunaikina patį žmogų. Užtat žmogus, kad išliktų žmogumi, ir privalo
-------------
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 7
-----------------
priešintis bet kokiai prievartai, žmogiškai ar dieviškai. Jis gali pasipriešinti net ir savo Tvėrėjui. Šia prasme laisvė yra dvasios apraiška, žmogaus esmė ir jo didybė. Tačiau klausimą, kas yra ta paslaptingoji laisvė, paliekame spręsti teologams ir filosofams. Mes ribosimės tik laisvės pastebimomis apraiškomis, šiuo atveju — laisvės ir vertybių sąryšiu.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė PUTINAS
|
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 7
Tautos likimo misterija
ANTRASIS VEIKSMAS
Veikiantieji asmenys
Vaidilutė
Juodasis Vaidila
Karžygys
Baltasis Raitelis
Žemės Dvasia
Žemės dvasių choras
Dievų choras
Ta pati vieta. Vidurnaktis. Ant aukuro rusena ugnis. Regykloj tamsu. Vaidinimo vedėjas pasilypi laiptais ir taip prataria į žiūrovus:
Dievai — nakties tamsybių aklos galios,
vergovėj laikė mūsų Dvasią —
o Vaidilutės bundančioj sieloj
šviesa ir meilė laisvės žygį ugdė.
Pamindama dievų malonės ženklą,
jinai pakirs ir jų gyvybės šaknį, —
o tas, kurį ji pagimdys iš meilės,
jau skelbs Praaamžinojo Dievo vardą.
Tačiau ji, priesaikos nutraukus ryšį,
nutrauks ir savo laimės skaisčią giją —
ir viso jos gyvenimo kelionė
vingiuos per abejones ir skausmus.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė ANTANAS J. VASAITIS
|
 Tie du žodžiai, lyg magiška lazdelė, nukelia mane į anas tolimas dienas, kada vaikas, ilgais vakarais prigulęs prie žibalinės lempos, skaitydavau "Šaltinėlį". Kitiems jie primins Seinų lietuviško kilimo dienas; dar kitus nukels į Steigiamojo seimo darbus, o daugiausia į "Žvaigždutę" ir "Kregždutę" — į pradžios mokyklos dienas. Tijūnaitis — mokytojas, rašto žmogus mažiesiems, tautosakininkas, visuomenininkas, jis atėjo į lietuvišką kultūrinį darbą dešimt metų prieš nepriklausomybės akto paskelbimą. Jis žengė drauge su tais, kurie žadino, kūrė ir augino naują iš kaimo kylančią Lietuvą, ateinančią po žlugusios kunigaikščių ir ponų Lietuvos. Būdamas kaimo pirkelėje rusenančios gyvosios lietuviškos dvasios atstovas, Tijūnaitis atidavė savo gyvenimą šiai naujajai Lietuvai. Su retu pasiaukojimu ir valios kietumu Tijūnaitis plušo beveik keturiasdešimt metų lietuviškos kultūros baruose ten, kur jo reikėjo ir kiek jo jėgos leido. Praėjus dešimt metų nuo šio darbštaus lietuvio kultūrininko mirties ir artėjant jo devyniasdešimtajai gimimo dienai, dera prisiminti jo asmenybę ir darbus.
Gimęs 1888 gegužės 8 Vareikių kaime netoli Ukmergės, Stasys Tijūnaitis mokėsi Taujėnų (1901-1903) ir Deltuvos (1903-1905) pradžios mokyklose, Ukmergės (1905-1908) vidurinėje mokykloje ir Veiverių mokytojų seminarijoje (1914). Dirbo Šv. Kazimiero draugijoje Kaune; "Šaltinio" leidykloje Seinuose; buvo Steigiamojo, pirmojo ir antrojo seimų narys Kaune; mokytojavo Žiburio draugijos pradžios mokykloje prie Seinų ir Seinų gimnazijoje. Toliau — pradžios mokyklose Uogoniškėse, Kulvoje, Kėdainiuose, po II pasaulinio karo — Pravieniškėse, Šalčininkuose ir Ibėnuose. Šalia mokyklos darbo nepriklausomybės metais veikė organizacijose, tačiau daugiausia laiko skyrė spaudos darbui, ypač vaikų laikraštėliams. Gyvenimo pabaigoje jis tvarkė savo ir mokinių surinktą tautosaką, kol 1966 liepos 22 užgeso Kaune.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
JERONIMAS KAČINSKAS — KOMPOZITORIUS |
|
|
|
|
Parašė Izidorius Vasyliūnas
|
 "Izidoriau! Kam apsiėmei rašyti apie mane?!" Tai buvo pareikšta reakcija vieno kultūrinio parengimo metu Bostone, kai poetas Tėvas Leonardas Andriekus medžiojo Aidų žurnalio straipsnį Jeronimo Kačinsko 70 metų sukakčiai paminėti. Tik prieš metus pats į tą "senių" klubą įrašytas, suprantu, kad gal kam ir nemalonu viešai būti pripažintam senu, net 70 metų, ypač kai dar energijos netrūksta savo profesijos darbams ir kai dar pilnas kūrybinių užsimojimų.
O tų kūrybinių užsimojimų Jeronimas Kačinskas tikrai dar pilnas ir pilnas! Spėjo tik užbaigti savo operą "Juodasis laivas" Algirdo Landsbergio libretui, žiūrėk, jau smuiko sonata atsirado. Vasyliūnų pagrota sonata dar aidi čia Bostone mažojoje Jordan salėje, čia New Yorke Carnegie rečitalių salėje, čia Kennebunkporte lietuvių pranciškonų vasarvietėje, o čia jau Berklee muzikos kolegijos pedagogų saksofonų kvartetas ruošia koncertui naują, antrą Jeronimo Kačinsko saksofonų kvartetą, specialiai jam užsakytą. Keturių dalių — I. Fantasy, II. Adagio, III. Presto, IV. Finale — kvartetas buvo pagrotas 1977 balandžio 6. Jį atliko mokytojai Joseph Viola, Robert L. Patton, John La-porta ir Robert Hores.
Vyteniui M. Vasyliūnui išvykus į Vokietiją, Izidorius Vasyliūnas, likęs be akompaniatoriaus, rūpinasi programa vienam smuikui. Jeronimas Kačinskas ir čia greitas bičiuliškai atsiliepti su trumpu virtuozišku dalykėliu "Toccata". Vasyliūnui jis per trumpas, prašo nors kokio preliudėlio prie jo pridėti. Bet šiuo metu Kačinskas jau užimtas, rašo rimtą, stambų simfoninį kūrinį. Be abejonės, tą preliudą jis pridės, kai tik užbaigs savo simfoninį veikalą. O po to ir vėl atsiras naujų sumanymų, naujų impulsų. Ir taip su amžiumi darbai ne tik nesustoja, bet priešingai — spartėja, auga. O kiek tos kūrybos praeityje!
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
JEI VEIKLA BŪTŲ KOORDINUOTA |
|
|
|
|
Parašė J. Kojelis
|
Apeliuodami į lietuviškas širdis ir pinigines, mūsų veiksniai Vasario 16 proga išleistuose atsišaukimuose pateikė ir savo praėjusių metų laisvinimo srities darbų, pastangų ir pasiektų rezultatų sąrašus. Viską sudėjus į krūvą, 1976-ieji veiklos metai nebuvo tušti. Leista keliomis kalbomis Eltos biuleteniai, veikė lietuviškos programos Vatikano ir Madrido radi aro nu o se, Jungtinėse Tautose mūsų reikalu prakalbinta JAV-bių delegacija; JAV senate ir atstovų rūmuose pravestos rezoliucijos, Helsinkio susitarimus interpretuojančios taip, kad nepripažįstama Pabaltijo valstybių inkorporavimo į Sovietų Sąjungą. Kaip ir kiekvienais metais, JAV kongrese, amerikiečių spaudoje ir poroje dešimčių radijo programų paminėta Vasario 16 sukaktis ir birželiniai įvykiai. Nepražiopsotos ir istorinės progos: prezidentiniai rinkimai, pasiruošimai Belgrado konferencijai, JAV 200 metų nepriklausomybės sukakties minėjimas, eucharistinis kongresas — visa tai išnaudota Lietuvos bylos pristatymui ar pačių lietuvių kultūringam prisistatymui amerikiečiams. Toliau palaikyti ryšiai su komunistinės Kinijos atstovais, informuojant juos apie padėtį rusų okupuotoje Lietuvoje, plėsti sąlyčiai su centrinėmis Amerikos valdžios įstaigomis, unijomis, spauda, kitomis etninėmis grupėmis. Nemaža padirbėta gelbstint lietuvių politinius kalinius Sovietų Sąjungos kalėjimuose. Išleista anglų kalba leidinių: "The Lithuanians in America", "The Violations of Human Rights in Soviet Occupied Lithuania", "Res-pect my Rights", "Lithuania", "No Greater Love . . ."; paruoštas stambus dr. T. Remeikio dokumentinis veikalas "Dissent in Lithuania".
Be trijų tradicinių veiksnių — Vliko, Lietuvių Bendruomenės ir Al-tos, kurių pastangomis atlikta dauguma anksčiau minėtų darbų, Lietuvos laisvinimo veikloje 1976 reiškėsi ir kita organizuota ir privati iniciatyva. Čia pirmoje vietoje minėtinas vieno žmogaus "veiksnys" — tai kun. Kazimiero Pugevičiaus, Lietuvių katalikų tarnybos vedėjo, veikla. Jo akcija Amerikos katalikų vyskupo sukurto "Committee for the Bicen-tennial" darbuose, straipsniai ir pareiškimai Amerikos katalikų laikraščiuose, pastangos sueiti į bendnį akciją su žydų religinių bendruomenių vadais daug pasitarnavo, kad tikinčiųjų persekiojimas Lietuvoje ir aplamai Lietuvos klausimas pasidarytų aktualesnis Amerikos katalikuose.
|
|
Skaityti daugiau...
|
— Pabaltiečių demonstracijose rugsėjo 24 Washingtone dalyvavo apie 4000 asmenų, atkreipdami spaudos ir visuomenės dėmesį į pavergtą Lietuvą, Latviją ir Estiją. Demonstracijos vyko prie Lin-colno paminklo. Pradžioje maldas sukalbėjo vysk. V. Brizgys ir estų bei latvių dvasiškiai. Kalbas pasakė JAV oficialus atstovas Mark L. Schneider, senatoriai Pe-ter V. Diminici, Robert Dole, Jack Shmitt, Howard Metzenbaum, kongreso atstovas James Blanchard ir rusai disidentai — Andrėj Amalrik ir Pavell Lit-vinov. Po demonstracijų lietuvių, latvių ir estų studentams pro policijos apsaugą pavyko prasiskverbti netoli prie Sovietų Sąjungos ambasados. Ten sugiedota Pabaltijo valstybių himnai ir sudeginta sovietų vėliava. Washingtono spauda, radijas ir televizija palankiai skelbė demonstracijas ir rodė jų vaizdus. Radijo transliacijos pasiekė ir okupuotą Lietuvą. Demonstracijas ruošė Pabaltijo tautų jaunimas ir daugiausia jose dalyvavo. Vadovavo Viktoras Nakas iš Detroito. Jis taip pat vadovavo ir demonstracijų išvakarėse sušauktai amerikiečių spaudos konferencijai. Oficialiąją iškilmių dalį tvarkė latvis Uldis Grave.
— Vysk. Charles (Kazimieras) Salatka iš Marąuette diocezijos (Michigano valstybėje) perkeliamas į Oklahomos arkivyskupiją ir paaukštinamas arkivyskupu. Naujasis lietuvis arkivyskupas yra gimęs 1918 Grand Rapids, Mich. Kunigų įšventintas 1945, vyskupu — 1961. Jis mielai dalyvauja lietuvių suvažiavimuose bei bažnytinėse iškilmėse.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PAMINKLINĖ KNYGA APIE DAIL. POVILĄ PUZINĄ |
|
|
|
|
Parašė P.Jurkus
|
 Monografijų eilėn 1975 metų gale įsirikiavo knyga apie dail. Povilą Puziną. Jos išleidimą parengė ir suorganizavo Austrą Puzinienė, velionio dailininko žmona. Reikia šią knygą pamatyti, kad suprastum, kas tai per leidinys. Tai viena iš geriausių meno knygų, kuri yra pasirodžiusi apie lietuvį dailininką.
Austrą Puzinienė, apsisprendusi knygą laisti, kokius dvejus metus važinėjo į New Yorką ir Chicagą, kur yra dail. P. Puzino kūrinių. Samdėsi geriausius fotografus specialistus, kurie išfotografavo dailininko kūrinius. Fotografavo New Yorke, Chicagoje, Rockforde, 111., kur muziejuje yra Puzino paveikslų. Fotografavo ir Los Angeles, Calif. Buvo padarytos spalvotos nuotraukos ir didelio formato skaidrės (3x4 colių, transparency). Ir tų skaidrių buvo padaromos bent kelios.
Gerai pažindama vyro kūrybą, Austrą Puzinienė atrinko pačias geriausias skaidres, kurios labiausiai atitiko paveikslų koloritą. Tada iš turimų skaidrių parinko knygai pačias būdingiausias. Atrinko tai, kas apima visą dail. P. Puzino kūrybą.
Reikėjo knygai įvado. Čia jai pasitarnavo žinomas amerikietis dailininkas, daugelio knygų autorius, American Artis t žurnalo redakcijos narys — Frederick Whitaker. Jis 1959 gegužės mėn. tame American Artist žurnale buvo išspausdinęs straipsnį apie P. Puziną — Paul Puzinas — a Painter of the Broad Stroke". Buvo įdėta viena spalvota reprodukcija ir 9 juoda-balta reprodukcijos.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Jonas Grinius
|
R. SPALIS: Mergaitė iš geto. Romanas. Viltis, Cleveland, 1975 (faktiškai 1976). 364 psl.
R. Spalio "Mergaitė iš geto" yra penktas romanas, kuriame tęsiamas pasakojimas apie vieną lietuvių kartą, išaugusią nepriklausomos Lietuvos metais. O šitai kartai teko matyti Lietuvos sužydėjimą, jos laisvės netekimą ir tris viena po antros ėjusias okupacijas. Lietuvos pavergimą, arba pirmąjį bolševikmetį, R. Spalis vaizdavo "Rezistencijos" romane. To pasipriešinimo veikliausias dalyvis buvo technikos mokslus bebaigiąs studentas Antanas Alė-jūnas. Šis pavojų nepaisąs vyras aistringai dalyvavo rezistencijos rizikin-giausiame tarpsny — tautiniame sukilime prieš sovietinius pavergėjus Vokietijos nacių ir Sovietų Rusijos karo pradžioje. Bet šiame rezistencijos momente jis buvo sunkiai sužeistas į šoną.
Todėl nacių okupacijoje, kurią iš dalies vaizduoja "Mergaitės iš geto" romanas, Alėjūnas nepirmauja. Šitam buvusiam neolituanui nacių metais veikliai pasireiškti trukdo taip pat dvasinė žaizda, kurią jame atvėrė Irena Paberžytė, jo karštai pamilta mergaitė, staigiai ištekėdama už karininko Sereikos. Taigi "Mergaitėje iš geto" Antanas Alėjūnas tėra tik antrareilis veikėjas, kur reikia slapstytis, suspaudus rankoje ginklą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
APIE DAIKTŲ PAVIRŠIUM ČIUOŽIANTI LAIKĄ |
|
|
|
|
Parašė Ilona Gražytė - Maziliauskienė
|
ALDONA VEŠČIŪNAITĖ: Žodžiai kaip salos. 64 psl. Aplankas ir titulinis puslapis dail. Viktoro Simankevičiaus. Algimanto Mackaus knygų leidimo fondo leidinys. 1976 m.
Poezijos rinkinys retai turi pavadinimą, kuris taip tiksliai atspindėtų poeto temperamentą. Dabarties poetai jau seniai atsisako kreiptis į skaitytoją su lengvai suprantamomis vizijomis. Skaitytojams poeto ieškoti tenka tarp žodžių ir įvaizdžių, kurie iškyla ir vėl išnyksta, tarsi tos horizonte pasirodančios ir vėl išnykstančios egzotiškos salos, plaukiant laivu. Veščiūnaitės poeziją skaitydama, neklausi, ar ji turi ką nors svarbaus pasakyti. Ką skauda? Ko ieško? Visa tai lieka anapus horizonto, ir žinai tik, kad
žolė tokia žalia kad
aš dainuot imu.
Tai Veščiūnaitės inspiracija ir bendrasis motto. Žolės žalumas gali sukelti lygiai liūdesį ir džiaugsmą. Ne tai svarbu. Svarbu tą žolę matyti ne vien tik akimis — matyti visais pojūčiais. Įtikinti skaitytoją, kad žodžiai turi spalvas ir kad tos spalvos turi "vielos aštrumą".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
VERGILIJAUS BUKOLIKOS IR GEORGIKOS RUKŠOS VERTIME |
|
|
|
|
Parašė Juozas Zaranka
|
PUBLIJUS VERGILIJUS MARONAS:
Bukolikos — Georgikos. Vertė ir pagal originalą heksametrais lietuviškai atkūrė, parašė įvadą ir sudarė žodynėlį dr. Antanas Rukša. Londonas, Nida, 1975, 432 psl.
Vos per vieną dešimtmetį pasirodė spaudoje net du visų tikrai autentiškų Vergilijaus veikalų vertimai į lietuviškuosius hegzametrus (pagal vertėją, ir recenzentas rašo "heksamet-ras", bet normine lytimi yra įsigalėjęs ' 'hegzametras' \ — Red.). A Rukšos Eneida, apie kurią rašiau Aiduose, 1967, Nr. 10, p. 436-443, ir čia recenzuojamos poemos, o Vilniuje (1967 ir 1971) A. Dambrausko. Be to, poetas A. Nyka-Niliūnas paskelbė šiame žurnale (1973, Nr. 7, p. 300-307) trečiosios Georgikų giesmės dalinį (eil. 1-383, tik be eil. 294, iškritusios, tur būt, spaustuvėje) vertimą. Tai džiugus reiškinys, sveikintinas kaip vieno didžiųjų pasaulinio masto klasikų įsipilietinimas mūsų literatūroje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ŽEMAIČIŲ GYVENA ŽEMAIČIO AKIMIS |
|
|
|
|
Parašė J. Gimbutas
|
ALEKSANDRAS PAKALNIŠKIS: Žemaičiai. Etnografija. Išleido dr. Stasys Jankus. Chicago, 1977, 164 p., tekste 7 nenumeruoti brėžiniai.
Ši žemaičių kaimo gyvenos apybraiža, sudėta iŠ 13-kos straipsnių, yra autentiškas liudijimas žmogaus, gimusio ir gyvenusio Telšių - Plungės krašte Lietuvos nepriklausomybės laikais. Žemaičio šeimos ir kaimynų gyvenimas tebebuvo atremtas į laiko išbandytas ir giliai įaugusias tradicijas. Pakalniškis ribojasi kaimo žmonių gyvenimu, nuo kurio jis neatitolo ir išėjęs aukštuosius mokslus. Autorius koncentruojasi savosios tėviškės pajėgaus ūkininko sodyboje, kur "gaspadoriaus vaikų ir samdytųjų padėtis buvo vienoda. Visi vienodai valgė, vienodai vargo, vienodai ir ilsėjo". Rašydamas apie trobas, autorius vaizdžiai nusako jų patalpų išdėstymą ir paskirtį, prisimindamas techniškas detales ir metmenis. Pakalniškis skirsto trobas į keturis tipus pagal jų dydį ir išplanavimą. Etnografinėje literatūroje priimta vadinti tipais ryškiai kirtingus gyvenamuosius namus: žemaičių trobą, aukštaičių pirkią ir Užnemunės gryčią, arba stubą. Taip rašoma Lietuvių Enciklopedijoje (XIX t., Boston, 1959) ir vėliau Lietuvių etnografijos bruožuose (Vilnius, 1964 m.). Pakalniškio vadinami tipai yra tik trobos variantai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Pataisymai ir papildymai Juozo Vaišnoros, M.I.C., straipsnyje Jurgio Matulaičio kelias į Vilniaus vyskupo sostą, š. m. Aidai, Nr. 3, 4, 5, 6, 7.
Aidai 1977, nr. 3, p. 97, II sk. 2 eil. virš. 1829 - 1929.
p. 100, 1 sk. taisytinos lenkiškos pavardės:
Niezialkowski — Niedzialkowski Umiatowski — Umiastowski Kosienski — Jasienski Janowski — Jankowski. p. 101, II sk. 20 eil. ap. bandravo — bendravo.
p. 103, II sk. 3 eil. ap. ramdamasi — remdamasi.
Aidai nr. 5, 219 p. II sk. 16 eil. virš. predencialus — kredencialus. 222 p. II sk. 6 eil. virš. Mns. — Mons.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Juozas Almis Jūragis: AKMENS IR PAUKŠČIO METAS. Eilėraščiai. Išleido Mintis, Belmore, Australija, 1977, 106 psl.
A. Saulaitis, S.J.: SKAUTIŠKŲJŲ VIENETŲ VADOVAI IR VADOVĖS. Išleido Lietuvių skaučių seserija ir Lietuvių skautų brolija Balio Rėkaus lėšomis, kuriam atminti ir skiriamas šis veikalas. 496 psl. Išleidimo data ir vieta nepažymėtos.
LIETUVIŲ LIAUDIES DAINOS. Antrasis rinkinys. Lietuvių tautosakos lobynas VI, Surinko ir suredagavo Jonas Balys, Silver Spring, Md., 1977, 342 I-XII psl. Lyrinės meilės, papročių, darbo, švenčių ir pramogų dainos, užrašytos Amerikoje.
ARKIVYSKUPAS MEČISLOVAS REINYS. Autorius nepažymėtas (gyvena Lietuvoje). Išleido Lietuvių krikščionių demokratų sąjunga, Chicago, 1977, 245 psl. Kaina: minkštais viršeliais — 6 dol., kietais — 7 dol. Užsisakyti galima šiuo adresu:
P. Povilaitis, 9050 Troy Ave., Evergreen Park, IL. 60642.
Jurgis Gliaudą: TEISMAS BIRŽELY. Tikrovinė novelė (Nijolės Sadūnaitės suėmimas" ir nuteisimas). Išleista prel. Jono Kučingio lėšomis, 1976, II laida.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
