Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EGLĖS JUODVALKĖS MĮSLĖ: "PAS KĄ ŽIEDAS ŽYDI" PDF Spausdinti El. paštas

Eglės Juodvalkės antroji poezijos knyga "Pas ką žiedas žydi" (Southfield, MI; Ateitis, 1983. Viršelis Uosio Juodvalkio. Kaina 6 dol.) į lietuvių literatūrą įėjo gan tyliai. Buvo recenzijų, Chicagoje įdomus jos eilėraščių vakaras, paskaita bei deklamacija Europos Studijų savaitėje, vakaronė Ottawoje, bet premijos knyga nesusilaukė, viešai knygos svarba nebuvo pažymėta. Tai gal keista. Juodvalkės kūryba yra nauja tiek tematika, tiek forma; ji parašyta lietuvės, gimusios ir augusios Amerikoje, bet lietuvių kalbą mokančios ir ją branginančios. Tai kiekvienos tautybės svajonė: kad būtų pasakyta tai, ko ir kaip dar niekas nepasakė. Bet skaitytojams ir komisijoms turbūt sunku peržengti sudėtingą formą, sunkų žodyną, neįprastus įvaizdžius. Ir gal jiems sunku pasitikėti ne Lietuvoje gimusia. Nors rūpinamasi lietuvių kalba, labiau pasitikima iš Lietuvos laikų ją prisimenančiais negu ją iš tėvų, mokytojų bei vadovėlių išmokusiais, žodynais, gramatikomis bei klausa ją nuolat tobulinančiais. Juodvalkės kiekvienas žodis rūpestingai parinktas ir ištirtas: kaip skamba, koks kirtis, ar naujas? Eilėraščių naujumas gal gąsdinąs: kodėl, pavyzdžiui, ne tokia sintaksė, kaip priprasta. Atsakymas bailesniesiems baugus: kadangi tikrovė pasikeitusi. Jai keičiantis, kalba turi kisti. Juodvalkės pasaulis nėra mūsų senųjų poetų, ir todėl jos eilės nėra tokios, kaip jų.

Net tos temos, kuriomis daugumos lietuvių išeivių poetų rašyta, Juodvalkės kitaip išreiškiamos. Tėvynės meilė ir ilgesys aiškūs eilėraštyje Sugrįžusi mįslėm kalbu mįslėm rašau (p. 34). Jame pasirodo nenaujos rugiagėlės, kmyninė gira, grindinys ir gintaras, bet nuotaika nėra įprastos nostalgijos:

atspėk kodėl vežiausi
viešbučio palangėje išbalusias
rugiagėles
kmyninės giros kvapą
ir drėgno grindinio rupumą
ir Vilniaus sūrų ilgesį
ir išdidumą
ir skausmą
ir rankos traukiančios užuolaidą
drebėjimą


Spalvų, tonų, veiksmų įspūdis neišdildomas, bet tikras ryšys tarp keliautojos ir tėvynės yra kalba, kuri ir yra tikroji šio eilėraščio tema:

sugrįžusi mįslėm kalbu mįslėm rašau . . .

atspėk ko pasakyti nedrįsau
ko tu paklausti negalėjai
atspėk žodžius
karčius kaip ligi šiol nepabučiuota
senelės kapo žemė Salake

atspėk žodžius
kaip gintaro saujelė
kruopščiai surinktus
ir nuvežtus
ir vėl išvežtus


Per kalbą — kaip kalbėti, kada kalbėti, kada tylėti, ką tiesiogiai sakyti, ką prisiminti, kokius žodžius parinkti — poetė susijusi su tauta ir jos lobiu. Eilėraštis baigiasi, kartodamas antrąją eilutę: "atspėk kuo gyvenu". Vienas atsakymas būtų šis: gyvenu lietuvių kalba. Virš viso, tai riša poetę, pasirinkusią lietuviškai rašyti, su tais, apie kuriuos ir kuriems ji rašo. Prisimenama viešnagė, išsivežti įspūdžiai nėra svarbesni už angažavimąsi tautai tikslia kalba, ją išreiškiant lietuvės gyvenimą. Juodvalkei būti lietuve reiškia mokėti lietuvių kalbą; būti rašytoja reiškia ta kalba ir tą kalbą kurti, nes kiekvienas savitas rašytojas atnaujina kalbą. Pati Juodvalkės kalba, jos eilėraščiai yra jos ryšys su tauta.

Šią didelę tėvynės ir tautos meilę supratus, ryškėja kitų eilėraščių temos. Kaip lietuvė, poetė yra iš pasaulio eigos išskirtos tautos narė. Ji gali į kraštus, žmones ir įvykius žiūrėti laisvai, t.y. susirišusi kalba ir kūryba su lietuviais; poetė vertina įvykius ne kaip dominuojančio krašto reiškinius (taip rašytų, jei rašytų angliškai ir identifikuotųsi su Amerika), bet kaip atskirus žmogaus egzistencijos, meilės, skausmo, džiaugsmo, vienišumo, bendravimo ir siekių išraišką. Kiekviena tema šviežiai pristato moters padėtį, žmogaus patirtį keliautojos be krašto, nepriklausomos stebėtojos požvilgiu. Nepriklauso Juodvalkė nei amerikietiškai perspektyvai, nei lietuviškoms pažiūroms, nes jos lietuviškumas yra pati kalba. Kur ji bebūtų — ar Lietuvoj, ar Šveicarijoj, Italijoj, Graikijoj, ar turguje, mieste, kaime, kambaryje — poetė nubraukia nereikalingus, apsaugojančius sluoksnius tam, kad galėtų į save bei kitus, į žmogiškus ryšius pažiūrėti be baimės, gėdos, smerkimo ar gailesčio, — kas išreiškiama nuogumo palyginimu:

apnuoginta
pamatai savo iškreiptas lūpas
ir tebevirpančius sparnus

ir amžinybę
byra plunksna
byra plunksnos
byra žemėn

savęs pažinimo akimirką
nėra nei pasibaisėjimo
nei gėdos
nei smerkimo
nei gailesčio

taip atrodo nuogas paukštis (p. 9)


Ieškojimas nėra patetiškas ar beviltiškas. Pirmasis knygos eilėraštis (vienas iš beveik pusės tradicine skyryba) sakiniais, forma ir pabaiga parodo, kad rėmai kelionei yra: "Pasitikiu ... ir vietos sau atradimu, kai laikas bus" (p. 5). Ta vieta įima visa, kuo pasitikima — pajėgiu broliu, laiku, "žodžiu, istorija, mirtim", Lietuva, savo drąsa. Save surasti, kitu pasitikėti, vertinti tai, su kuo susirišama, žinoti, kad mirsimą, — tai yra Vieta" sesers, moters, lietuvės, žmogaus. Neįprasta ši atomazga, nes laiminga pabaiga dažniau definuojama namais, šeima, turtu, saugumu, kraštu. Poetė tačiau tokio atsakymo neieško, nes tai per konkretu, per siaura ir per netikra šių eilėraščių tėkmėje. Eilėraštyje Labirintas klausiama "ko mes atklydom čia?". Atsakoma: "ieškot savęs ieškot savęs" (p. 16). Per žmones, per daiktus ir vietas gyvenama, esama, surandama:

Aš išsiilgstu violetiniu perkūnu
graudusios simfonijos, prisirpusiom mėlynėm nudažytos
popietės, ir sielvartinga Jono rauda
prakaitavusios nakties, audroj pragydusio raudono, megzto
gaidžio, manęs visur ieškojusio lietaus, sausos palaiptės, draugo saugaus
glėbio ir to žinojimo, to supratimo, kad ši akimirka
—    dabar    —
laikas ne būtas ir ne būsimas
—    dabar    —
tai viskas, ko gyvenime norėjau.

Ilgiuosi vėl delnuos laikyt save.
(P- 6)


Per kitus žmogus suranda ir tą kitą, ir save. Tai nebūtinai malonu ar lyriška, nes žmogus yra laisvas, santykiai keičiasi, mirtis čia pat. Eilėraščiuose Labirintas (p. 16-19), ilgainiui išryškėja (p. 27-28), tavo kūno aksomas ir šilkas (p. 29). ieškojimo kolažas (p. 50-51), dauginasi (p. 60) ir kitur parodomos abi patirties pusės, nes tik viena pusė nepilna, netiesi. Net tautinis, religinis simbolis yra ir skaudus, ir saugus:

Ieškau užuovėjų:

ieškau šiurkštaus Rūpintojėlio
delno.    (p 33)

Nuo pat pradžios abi pergyvenimų pusės buvo aiškios:

tokie buvo
mano vaikystės
švino ir aukso sapnai
(p. 72).


Kaip nebijoma patirties, taip ir nebijoma su visokiais asmenimis susitikti, su jais persvarstyti gyvenimą. Eilėraščiuose susitinkama su vestuvininkais ir burtininkais {pirmasis gegužės sekmadienis, p. 11), mirusiais {saulėtą šeštadienio rytą pakirdus, p. 35-36), elgeta muziku (jis užmiršta nuolankiai iškreipti lūpas, p. 52), seneliu bei senele {baltoje saulės tyloje, p. 44-45), beprote (Nykios akimirkos, p. 53-58), šokėjais {svaigi ekstazės įvija, p. 46; tą dieną, p. 47-48; baletas, p. 59; laikrodis muša valandą, p. 63). Lietuvių tautosaka, grartaj mitofogrja bei istorija, Šv. Kaštas, pasakos, meno dirbiniai duoda eilėraščiams kontekstą. Dabartinė kūryba kyla iš praeities veikalų bei iš istorijos. Žmogaus gyvenimas tęsiasi: vienam užbaigus ieškoti, kitas pradeda gyventi, ieškoti kur nors kitur. Pasakos tęsiasi, istorija vystosi, ir žmogus jais ir juose gyvena, siekia.

Visko niekas nesuranda. Trumpai paliestas grožis, sutikti, apglaust bendrakeleiviai; trumpai pamatomos savęs atošvaistės, kuriose atsispindi tai, kas buvo brangu:

virš sustingusios žemės
tvyro neatskiriamai savos ir svetimos saulės

nuo pradingusio tako
nuo laiko
erdvės
tyla nuplovė visus praradimo -
atradimo pėdsakus
paskutines išsaugoto veidrodžio
šukes
nespėtus įsiminti veido bruožus
nusinešė tave mylėję draugai

tuščioje kūno ertmėje
nebeplaka ieškojimas

nepermatomo mėlynomo akys
primena Olandijos porceliano lėles
tiršto Murano stiklo
ar Salako rugiagėlių spalvą

nieko daugiau (p. 61)


Mįslei atsakoma, mįslę pakartojant: "Pas ką žiedas žydi?" Pas tą, kuris tuo pačiu ir ieško, ir randa; ir turi, ir neturi; ir gyvena, ir miršta.

Tai pirmoji knygos dalis. Antroji, taip pat nauja lietuvių literatūroje, kiek lengviau suprantama ir nemažiau svarbi: "Marelės pasaulis". Kai kurie eilėraščiai pajuokia totalistinę tvarką:

Kartoja ir kartoja Marelei,
kaip čia gera, smagu ir malonu,
tik gyvenk ir norėk!
O Marelė klusni —

tr gyvena
ir nori,
ir nori,
ir nori... (p. 78)


Kiti jautriai parodo jos pavergtųjų kančią:

Tik kartą per metus
išsiruošia Marelė kelionėn:
ji veža sakvojažą
pilną plunksnų
Ikarams
besiruošiantiems skrydžiui
šaltos salyno saulės
apdegintais sparnais, (p. 85)

Vien šitą knygos dalį, apie kurią tik tremtyje galima atvirai kalbėti, būtų reikėję išskirtinai atžymėti. Okupuotų kraštų pogrindžio literatūra išeivijoje vertinama, nes ji turininga, drąsi ir nepaperkama. Juodvalkės knygos dalis "Marelės pasaulis" taip pat aiški ir stipri; ji taip pat rizikinga, nes ja poetė užkerta sau kelią į tėvynę, neturėdama, kaip matoma iš tylaus knygos sutikimo, tvirto užnugario tremtyje, kuri visada galų gale atsargi.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai