Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
HILAIRE BELLOC - KATALIKYBES GYNĖJAS ANGLIJOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. A.   

šią vasarą, liepos 16 d., pavargęs nuo metų ir darbo, iš gyvųjų pasitraukė Hilaire Belloc, vienas iš tvirčiausių Ang'ijos katalikų kolonų mūsų amžiuje.

Gimęs 1870 m. tautiškai mišrioje šeimoje—iš motinos anglės, o tėvo prancūzo—velionis buvo išauklėtas angliškoje kultūroje, ir niekas jo prancūzams neskyrė. Jau 1895 Oksfordo universitete gavo literatūros ir istorijos daktaro laipsnius ir nuo to laiko savo gausiais raštais ėmė garsėti šiose srityse. Rašė eilėraščius, romanus, memuarus, istorinius veikalus, parodydamas didelių įgimtų gabumų ir erudicijos.

Belloc yra geras poetas, bet dėl savo temperamento, poleminiu tonu nuskambančių raštų ir aktyvaus reiškimosi visuomeniniame bei kultūriniame gyvenime Anglijoje labiau laikomas mokslininku, kovos žmogumi, net tam tikru pranašu.

O toji kova gi, kurion H. Belloc sutelkė visus savo gabumus bei jėgas, buvo skirta katalikybei ginti. Kataliko vardas nuo Henriko VIII laikų iki paskutinių šimtmečių pačios valstybės buvo oficialiai nepageidaujamas. Po valstybės atkritimo nuo Romos katalikai Anglijoje ilgai neturėjo lygių teisių viešajame gyvenime. Dar ir šiandien tebėra to antagonizmo liekanų.

1833 m. iš pačių anglikonų tarpo (High Church Party) išėjo vadinamasis Oksfordo judėjimas, pasirinkęs sau uždaviniu grąžinti Angliją Romai, šio judėjimo centre stovi garsūs konvertitai, Bažnyčios pakelti net kardinolais, kaip Newman, Wiseman ir kiti. Jie savo giliu mokslu ir didžia tiesos meile, lyg kokias miglas, gerokai prask aidė per ilgus šimtmečius Katalikų Bažnyčiai susidariusias nepalankias nuotaikas ir net prietarus Anglijoje. Atsivertimų skaičius stebėtinai pašoko, ir šiandien katalikybė ten atsistojo ant gana tvirtų kojų.

Tame žygyje ir Hillaire Belloc indėlis yra labai didelis. Beveik 50 metų   jis  savo   raštais   puoselėjo krikščionišką kultūrą, autentiškiausią jos išraiška laikydamas katalikybę. Gal dėl to ir sau specialybe šalia literatūros pasirinko istoriją, kad laiko ūkanose nugrimzdusius faktus geriau surištų su nūdiena ir padarytų atitinkamas išvadas. Tai itin svarbu Anglijos katalikų gyvenime, kur pati valdžia, kaip beįmanydama, šlovina visus Henriko VIII ir Elzbietos I darbus. H- Belloc neužsiiminėjo tiktai istoriškų faktų rankiojimu, bet savo aštriu protu juos kritiškai vertino. Jo pastangomis Europos, ypač Anglijos, istorijoje ne vienam sudievintam karaliui ar karalienei nukrito nuo galvos aureolė.

H. Belloc, aišku, negalėjo visiems patikti ir dėl savo kaikurių ryškiai užakcentuotų tezių Anglijos atžvilgiu. Veikale "Anglijos Istorija" jis išveda, kad ši sala viską yra gavusi iš Romos. Tai tvirtindamas, Belloc turi minty Anglijos skolą romėniška.! ai kultūrai, pradedant Cezarių laikais. Turbūt joks istorikas nėra taip kategoriškai teigęs Britanijos priklausomumo pašalinei įtakai. Jis drąsiai rašo: "Anglija yra romėnų provincija. Mūsų įstaigos, mūsų teisės, darbo priemonės, galvosena, religija, architektūra, mūsų abėcėlė, mūsų politinė formacija priklauso nuo tos dienos, kurią šios salos puslaukinė bendruomenė susilietė su romėnų civilizacija." Tai jis kartoja ir kitose savo veikaluose, kaip "Europa ir tikėjimas", "žemieji parlamento rūmai ir monarchija," "Vergiškoji valstybė," "Partijų sistema" ir kit.

Jungdamas praeitį su dabartim, H. Belloc ypač akcentavo katalikiškos Romos vaidmenį dabartiniame gyvenime. Laikydamas Richelieu krikščioniškos vienybės ardymo ir diktatūrinių valstybių pionieriumi, Europos išsigelbėjimą jis tematė religijoje. Savo veikale "Europa ir tikėjimas", rašytame amžiaus pabaigoje, H. Belloc drąsiai teigia:
"Arba Europa grįš į tikėjimą arba pražus. Tikėjimas yra Europa, ir Europa yra tikėjimas".

Augštai pakėlęs sparnus į polemiką dėl katalikybės, H. Belloc rado savo nepamainomą talkininką G. K. Chestertono asmenyje, šis didelis rašytojas, iš anglikonų grįžęs į Katalikų Bažnyčią, Anglijos katalikų gyvenime laikytinas antra didele kolona. Juos abu suvedė tie patys idealai—katalikybės gynimas bei puoselėjimas, šie vyrai per kelis dešimtmečius taip sutartinai veikė ir rašė, kad priešų buvo laikomi lyg vienu žmogumi. Toks Bernard Shaw, kuriam už ateizmą ir moralinio pobūdžio absurdus yra nemažai nuo juodviejų kliuvę, šiuos vyrus kartais spaudoje vadino vienu žodžiu "Chestebelloc", pridedamas, jog tai esąs "keturkojis gyvulys, galįs padaryti be galo daug blogo" Jie aštrias polemikas vedė ir su kitais savo bendraamžiais, ypač su pasaulinės istorijos autoriumi Wellsu dėl jo grubaus pozityvizmo. Taip įsisiūbavusius ginčams, priešai iš savo pusės nešykštėjo jų padilgyti karikatūromis.

Hilaire Belloc mirė Londone, sulaukęs žilos senatvės—83 metų. Pačiame amžiaus gale beveik nebesi-reiškė—didžiai buvo prislėgusi sūnaus mirtis kare.
šio nepaprasto katalikybės gynėjo mirtis Bažnyčiai yra didelis nuostolis, ypač kai pagalvojama, jog žmogus labiau yra linkęs kritikuoti, kaip ginti.
L. A.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai