Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
RUSIŠKOJI KASDIENYBE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Mc   
Koks yra rusiškasis šios dienos žmogus? Kaip jis gyvena, ką jis savo viduje jaučia, kuo jis domisi? — Štai klausimai, kuriais dabar domisi daugelis, į kuriuos tačiau atsakyti yra nepaprastai sunku. Geležinė uždanga yra nusileidusi tarp Rytų ir Vakarų ir atskyrusi ne tik šių dviejų pasaulių politiką, ne tik jų dvasinę kultūrą, bet net ir pačią kasdienybę. "Paprastas žmogelis", kuris Vakaruose šiandien yra toks ryškus ir toks galingas, Rytuose yra virtęs savotiška parlaptimi.

O vis dėlto esama kelio į šią paslaptį. Esama kelio į rusiškąjį kasdienybę, kurios neišreiškia joks oficialus mokslą", jokia propaganda, jokios partijos ar suvažiavimai. Tai grožinės literatūros kelias. Tiesa, literatūros veikalai Rusijoje taip pat yra rašomi pagal tam tikrą modeli. Jie turi skelbti "socialistinį realizmą" ir išugdyti žmogų "socialistinei statybai". Rašytojas Rusijoje yra "sielų inžinierius", kuris turįs pasaulį vaizduoti ne tokį, koks jis yra, bet tokį, kokis jis turi būti, pertvarkytas pagal marksizmo-leninizmo-.stalinizmo principus. Todėl rusiškieji literatūriniai kūriniai savo pavidalu visi yra veikalai a la thėse. Jų uždavinys yra įrodyti ir mokyti. Patys savyje jie prasmės neturi. Jie yra vertinami tiek, kiek jiems pavyksta grožinėmis priemonėmis skelbti marksistines idėjas. Todėl ir kasdienybė šiuose kūriniuose paprastai yra suklastota. Rusiškasis žmogus nėra toks, kokį mes randame sovietų literatūroje.

Kas tačiau skaito rusiškuosius dabarties romanus ir sugefca propagandą atskirti nuo pergyventų pasisakymų bei vaizdavimų, gali pastebėti, kad rusiškoji kasdienybė vis dėlto glūdi šių veikalų pagrinduose; kasdienybė savotiškai paslėpta, baili, persekiojama, tačiau neišnaikinta ir neperkeista. Ir juo rašytojas yra talentingesnis,  juo  tokios  nemeluotos kasdienybes jo kūryboje yra daugiau. Taip pat reikia pastebėti, kad karo metu sovietai savo kontroles vadžias buvo kiek atleidę. Todėl ir rašytojai galėjo pasisakyti kiek laisviau, šiuo atžvilgiu veikalai, sukurti 1941-45 metais, yra ypač reikšmingi, nes tik 1946 metų antroje pusėje kontrolinės vadžios buvo vėl stipriai suvaržtos. Įdomų bandymą atskleisti sovietiniuose romanuose rusiškąją kasdienybę padarė jėzuitas tėvas Robertas Bose prancūzų žurnale "Etudes". Pasinaudodamas Veros Panovos, Aža-jevo, Babajevskio, šolochovo romanais, jis mėgino apibūdinti rusiškąjį žmogų ne tokį, kokį mums jį rodo visuotinė sovietų tendencija, bet tokį, kokį netyčiomis jį atvaizduoja talentingi pasakotojai.

Nors sovietų rašytojai yra įpareigoti rodyti visados tą patį žmogaus idealą ir prie jo skaitytoją vesti, vis dėlto jie yra priversti pradėti paprasto žmogelio gyvenimu ir tik paskui jį kelti ligi marksistinių augštybių. Šita tad būtinybė ir padaro, kad kasdienybė kaip išeities punktas virsta šaltiniu rusiškajam dabarties žmogui pažinti.

Pirmas klausimas, kuris kyla, sklaidant šią kasdenybę, yra: koki akstinai apsprendžia dabartinio ruso gyvenimą bei veikimą? — Išanalizavęs daugiausia V. Panovos veikalus, tėvas Bose atsako, kad pagrindinis akstinas dabarties rusiškajam žmogui yra turto ir nuosavybės troškulys. Beveik visi jos romanų veikėjai nori praturtėti, turėti pinigų, įsigyti namelius. Sutikdami iš karo grįžtantį ir tėvų palikimą peveldėjusį Lukašiną, draugai jį sveikina ne todėl, kad jis išsaugojo gyvybę, bet kaip tik todėl, kad jam teko turto: "Dabar tu esi savininkas, tavo namai yra didesni, negu mūsų. Tu galėsi juos išnuomoti vasarotojams ir turistams. Tu būsi turtingas" (romane "Kružilka"). Darbas rusiškajam dabarties žmogui nėra nei vertybė savyje, nei būdas kurti socialistinį gyvenimą, bet priemonė užsidirbti pinigų. Todėl privatinss direktorių sekretorės laisvomis valandomis nurašinėja rankraščius, patikrina sąskaitų knygas, duoda stenografijos ir mašinraščio pamokas, kad tik daugiau pelnytų. Paprastas rusiškasis žmogelis stengiasi visokiais būdais kovoti su skurdu, nė nemanydamas susitaikyti su komunistų skelbiama tikrove kaip auka būsimajam rojui. Kapitalistinė dvasia jame yra pasilikusi tokia pat, kaip ir kiekviename, kuriam graso rytdienos netikrumas. Sovietų rašytojai tai regi ir supranta, tačiau yra priversti šią dvasią atvaizduoti tokią, kokia ji yra.

"Yra žmonių", sako Ažajevas, — "kurie jau ketvirtis šimtmečio gyvena socializmo krašte ir kurie vis dėlto nedaug šio socializmo savyje turi."

Augštesnieji pareigūnai — technikai, direktoriai, valdininkai, gaudami gerą atlyginimą, yra laisvi nuo medžiaginių rūpesčių, todėl jų veikimo akstinas yra kitoks, būtent: valdžios troškulys. Veros Panovos raštuose nėra nė vieno augštesnio pareigūno, kuris šio troškulio neturėtų ir savo įtakos jam patenkinti nenaudotų. Visi jie nori prasimušti į pačias pirmąsias vietas, turėti savo valdžioje kuo daugiausia valdinių, įsakinėti, vadovauti, teisti. Kiek paprastuose žmoneliuese yra stipri kapitalistinė turto dvasia, tiek augštesniuose pareigūnuose yra nenugalėta individualistinė savisąmonės dvasia. Paprasti rusai nenusilenkia ekonominei socia-lizacijai, augštesnieji nepasiduoda kolektyvo vadovavimui. Tai yra būdinga, nes su šiomis dviem "ydomis" komunistų partija kaip tik ypatingai kovoja. Vis dėlto sovietiški romanai rodo, kad ligi šiol šioji kova yra buvusi nesėkminga.

Bažnyčia rusiškojoje kasdienybėje nebevaidina jokio vaidmens. Popai, starecos, archiriejai yra iš jos išbraukti. Nėra šventų kelionių į garsius vienuolynus, nėra elgetaujančių keliauninkų, kaip juos aprašinėja Dostojevskis; nėra patyčios iš popų; nėra anų nepabaigiamų filosofavimų apie amžinuosius klausimus, kuriems taip buvo atsidėję Ivanas ir Alioša Karamazovai "Sostinės ' s etainėje. Tačiau tai nereiškia, kad Bažnyčios vaidmuo yra absoliučiai išnykęs. Ne, atsako tėvas Bose, bet jis yra perimtas komunistų partijos. Komunistų partija šiandien yra tikroji rusiškoji bažnyčia. Iš dabartinių romanų jauste jaus ti, kaip komunistų partija reikalauja iš visų, ne tik iš savo oficialių narių, atverti jai savo vidų (komunistinės išpažintys ne tik viešai, bet ir privačiai), atskleisti savo praeitį, nusilenkti partijos sprendimui, net jeigu tam reiktų didelės asmeninės aukos; kaip ji ekskomunikuoja nesutinkančius su jos linija ir šaukiasi "pasaulinės valdžios" sudrav.s i neklaužadoms. Komunistų partija "yra tikrasis šio pasaulio išganymo aparatas; ji yra savyje sujungusi visns religines vertybes", sako tėvas Bose. Tai, kas yra vadinama klerikalizmu, komunistų partijoje yra išvystyta ligi augščiausio laipsnio. Todėl rusiškojoje kasdienybėje išsilaiko tik tie, kurie, šiai "bažnyčiai" nusidėjo, nuoširdžiai gailisi ir prašo jos atleidimo.   Tokių   "nuodėmių"   ir   tokių "atgailų" yra pilni dabartiniai sovietiškieji romanai.      

Jaunimas rusiškojoje kasdienybėje gyvena ta pačia dvasia, kaip ir kitur. Jis yra nesykį heroiškas, tačiau ne darbe ir atsidėjime kolektyvui, kaip nori komunizmas, o karo žygiuose. Civilinis heroizmas rusiškojo jaunimo nežavi. Oficialūs rusiškieji auklėtojai yra priversti prisipažinti, kad jų patarimai nenugali "šeimos slegiančios atmosferos". Šeimos dvasia ir jos įtaka priaugančiąja! kartai yra Rusijoje ligi šiol nenuveikta. "Mūsų papročiai yra pats reakcio-nieriškiausias dalykas mūsų egzistencijoje", — sako Ažajevas viename romane. Viena tačiau reikia pabrėžti: rusiškoji jaunimo k-sdienybė doriniu atžvilgiu nėra palaida. Tėvas Bose konstatuoja, kad sovietiniuose romanuose "meilės moralė yra labai švari". Panova vaizduoja asmenis, karo metu ir jau susirišusius moterystės ryšiu anksčiau su kita pu~e. Nors atrodo, kad jie yra sukurti iš tikro vienas antram ir, vaduojantis moderniniu nusistatymu, turėtų nutraukti ankstesnius vedybinius ryšius, tačiau Panova leidžia jiems nugalėti šią pagundą ir grąžina juos į ankstesnes šeimas. Apskritai sovietiniame romane meilės istorijos užima labai nereikšmingą vietą. O jeigu jų viena kita ir pasitaiko, tai jų išsprendimas visados yra palenktas kolektyvo reikalui. Šiuo atžvilgiu sovietiškasis romanas ir jo vaizduojamoji kasdienybė stipriai skiriasi nuo vakarietiškojo gyvenimo.

Meilės stoka tiek literatūroje, tiek gyvenime atsiranda gal kaip tik todėl, kad moters vaidmuo sovietuose yra labai savotiškas. Moteris čia neturi laiko mylėti ar būti mylima. Išvaduota iš ankstesnio uždarumo šeimoje, šiandien ji yra priversta stoti į varžytynes su vyru ir išsikovoti vietą gyvenime. Jai yra atdaros visos durys į visas profesijas. Užtat ji nebegyvena namuose, bet eina į pasaulį ir čia rungiasi. Fabrikas ir biuras pakeitė moteriai šeimos židinį. Sovietiškoji moteris šiandien net nebesupranta, kaip ji galėtų grįžti atgal į namus ir čia skleisti savo moteriškumą. Kai Panovos romane "Kružilka" darbininkas Lukašinas rengiasi būti tėvu, jis pasiūlo savo žmonai pasilikti namuose ir atsidėti naujagimiui, nes, esą, jis pakankamai uždirbąs visiems išmaitinti. Tačiau žmona nė girdėti nenori. Ji niekados nepaliksianti fabriko, niekados nesutiksianti būti "išlaikoma". Ji greičiau eisianti pasikarti, negu virsianti šeimininke. Dabartinė rusiškoji moteris yra ištraukta iš namų ir nebenori į juos grįžti. Pasėkos — reta šeima yra gausi. Dviejų vaikų sistema šiandien Sovietų Sąjungoje yra kasdieninis, beveik sisteminis dalykas. Vyras ir žmona fabrike arba biure, sena močiutė namuose, vaikai darželyje — štai sovietines dabartinės šeimos vaizdas.

Apibūdinant bendrai rusiškąją kasdienybę, kaip ji vaizduojama dabartiniuose sovietų rašytojų veikaluose, reikia iškelti dvi pagrindines jos žymes: 1. tautinio jausmo atbudimą bei gimtosios šalies meilę ir 2. savotišką religinį - mistinį mesianizmą. Tėvas Bose pastebi, kad rusiškosios gamtos grožis, rusiškosios žemės platybės užima sovietiniuose romanuose labai daug vietos. Tai yra savotiška scena, kurioje vyksta rusiškojo žmogaus gyvenimas. Tiesa, čia nerandame rasinio išdidumo, kuris toks ryškus buvo vokiečių nacionalsocialistų veikaluose. Priešingai, rusiškoji savo krašto meilė yra sujungta su tautų brolybės idėja. Tačiau ši brolybė tegalinti įvykti tiktai socialistiniame mesianizme. Rusija, kaip ir senoji žydų tauta, jaučiasi esanti pašaukta duoti pasauliui naują būties formą, kildinti iš savęs išganymą, atpirkti žemę. Izraelitiš-kasis exodus prasidėjęs 1917 metų revoliucija. Ir šis įvykis, kaip ir Izraelio perėjimas per Raudonąją Jūrą, kasmet yra švenčiamas didelėmis iškilmėmis: tai komunistinės Velykos. Jos skelbia būsimąjį rojų, kada visame pasaulyje būsianti sukurta socialistinė bendruomenė ir iš žmogaus būsianti galutinai išguita individualinė jo sąmonė. "Visa Rusija yra tapusi milžiniška žydi ja", — baigia tėvas Bose savo įdomius samprotavimus, šis mesianizmas rolfs kad religinis jausmas rusiškajam" žmoguje nėra dingęs. Jis teberusena io sieloje, tik komunizmas jam yra davęs naują linkmę. Užuot kreipės jį į anapus, jis palenkė jį į žeme, supasaulino ir tuo būdu priešais krikščionybę pastatė naują 'religiją' su jos 'bažnyčia' — komunistų partiia, ir ,su jos išrinktąja tauta — socialistine bendruomene. Galimas daiktas, kad dabartinis sovietų antisemitizmas kaip tik ir yra instinktyvios pastangos nuveikti savo varžovą — Izraeli šiose mistinėse mesianistmėse rungtynėse, nes žydija ir šiandien tebelaiko save išrinktąja tauta ir mėgina atlikti savotišką vaidmeni žmonijos gyvenime. (Atpasakota, kai ka papildant ir paryškinant, iš 'Herder — Korrespondenz' Jahrg. 6, nr. 3, S. 134-36).
A. Mc.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai