Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TAUTININKŲ DĖMESYS RELIGIJAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. A.   
Kai rengiant Lietuvių Tautinės Sąjungos sąskrydį Vašingtone buvo paskelbta, jog į programą įeina mišios su pamokslu, savaime kilo klausimas, kas jas laikys ir tars religinį žodį į susirinkusius. Teirautasi buvo ne todėl, kad dvasininkai, atlikdami religinius patarnavimus, būtų linkę diferencijuoti tikinčiuosius, bet daugiausia todėl, kad paskutiniais metais tautiškoji ir jai gimininga spauda labai skaudžiai užgauliojo katalikybę. Jos priekaištai jau nesiribojo bažnytinės organizacijos kritika, bet skverbėsi giliau — net iki dogminės srities pažeidinėjimų.

Atsimename juk, kaip pačiame Lietuvių Tautinės Sąjungos organe "Dirvoje" ne per seniausiai puoselėta protėvių religijos gyveniman grąžinimo idėja. Nepa-slaptis, jog tuo buvo siekiama sudaryti įspūdį, kad senovės tikyba lietuviams yra parankesnė. Ar tai nebuvo Dievo apreikštos religijos pažeminimas ir net paneigimas? Tuo pačiu įsibėgėjimu "Vienybėje" buvo išsireikšta, kad jau nesą skirtumo tarp teologijos ir mitologijos. O vienok, kai reikėjo viešai pasirodyti saviesiems ir svetimtaučiams, ta ilgai girta senovės lietuvių tikyba nebuvo galima pasinaudoti. Sąskrydžio organizatoriai pasiryžo programon įtraukti mišias su pamokslu.

Tai labai sveikintinas dalykas, kuris rodytų, jog ateityje tautiškoje spaudoje nebebus švaistomasi katalikybei užgauliais žodžiais. Mus itin džiugina faktas, kad, pagal spaudos pranešimus, buvo sujaudinti vašing-toniečiai svetimtaučiai, kai sąskrydžio dalyviai, prasidėjus mišioms, šv. Mato katedroje klaupėsi ir giedojo "Pulkim ant kelių". Niekados neprileistame, kad tie žmonės, kurių didžioji dauguma priklauso Lietuvių Tautinei Sąjungai arba jai prijaučia, tai būtų darę propagandos tikslais — norėdami geriau pasirodyti svetimtaučiams. Gal vienas kitas ir taikėsi prie bendros nuotaikos, bet apie daugumos nuoširdumą jokiu būdu netiktų abejoti. Tik iš oficialaus pasirodymo ta ir kita proga bažnyčioje plauktų išvada, jog tautiškosios spaudos atviri įžeidinėjimai katalikybės turėjo būti labai skaudūs daugeliui jos narių, ypač kurie toje iškilmėje klausė mišių šv. Mato katedroje Vašingtone. Negalima juk logiškai įsivaizduoti, kad žmonės, viešai išpažįsta Kristų ir Jį garbiną, galėtų džiaugtis ar bent nepaisyti, kai Jis ir Jo mokslas žemiau statomas už mitologiją.

Gera pamoka Lietuvių Tautinei Sąjungai šioje srity buvo ir sąskrydžio pirmininko gen. Alberto C. Wede-meyerio programinė kalba. 1950 m. Bronys Raila, "Dirvos" 13 nr. recenzuodamas pranciškonų išleistąjį "Metraštį", piktinosi Vliko pirmininko prel. Mykolo Krupavičiaus straipsniu, laikydamas jį "sakykliniu" ir "davatkišku". Kodėl? Nagi, kad M. Krupavičius, kalbėdamas apie Lietuvos išlaisvinimą, viltis dėjo į Visagalio Apvaizdą. Minėtame "Dirvos" numeryje buvo pacituoti net šie žodžiai, kurie, pasak recenzento, tiktų jam kaip prelatui ar privačiam asmeniui, bet ne kaip Vliko pirmininkui: "Be Dievo pagalbos mes nieko negalime padaryti, o ypač bejėgiai esame nuveikti tokius didelius ir sunkius uždavinius, kaip išvadavimas savo tėvynės iš bolševiko žvėries nagų". Dabar paklausykime, ką Lietuvių Tautinės Sąjungos sąskrydyje pasakė gen. Albertas C. Wedemeyeris, kuris dalyvavo ne kaip privatus asmuo, bet kaip Jungtinių Amerikos Valstybių valdžios atstovas. Jis pasakė lietuviams: "Aš užtikrinu juos, kad jų kovoje už laisvę jie turi mūsų moralinę ir veiksmingą paramą. Visi amerikiečiai tiki ir medžiasi, kad lietuvių tauta ir visos kitos tautos, pavergtos anapus geležinės uždangos, netrukus laimės savo nesiliaujančią kovą už laisvę. Dieve, laimink jus".

Ar tai ne ta pati Dievo pagelbos būtinybė ir maldos svarba iškeliama ir Vliko pirmininko straipsnyje, ir gen. Alberto Wedemeyerio kalboje? Bet, ačiū Dievui, šio paskutiniojo žodis tautiškoje spaudoje nebuvo palaikytas "sakykliniu" ir "davatkišku". Tai irgi geras ženklas.

Apskritai, apžvelgus Lietuvių Tautinės Sąjungos sąskrydžio Vašingtone religijai parodytą dėmesį, būtų pagrindo manyti, kad ir jos spaudoje nebesikartos katalikybės įžeidinėjimai.
L. A.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai