Aidai.eu Apžvalga

"ŠVIESUOMENE" IR "LIAUDIS"

Parašė J. Alaušius

Imame šiuodu žodžiu kabutėse, norėdami pabrėžti, kiek šie terminai šiandien sureliatyvėję socialines padėties atžvilgiu. Tiesa, ir anksčiau, nuo pat tautinio atgimimo ir tautinės šviesuomenės išaugimo metų, nebuvo principinės įtampos tarp šviesuomenės ir liaudies pačiu tuo, kad beveik visi mūsų šviesuoliai buvo liaudies vaikai.

Senoji praraja, skyrusi dvarą ir kaimą, buvo pakirsta baudžiavos panaikinimu ir galutinai užlyginta žemės reforma. Niekas negalėjo praeities ilgėtis, nes ji buvo radikaliai persunkta socialine neteisybe: palikti dirbančiuosius tamsoje, o šviesą rezervuoti ponams. Tautinės valstybės atstatymas buvo pagrįstas kaip tik šiuo ilgus istorinius amžius trukusios socialines neteisybės pašalinimu. Bet kokią socialinę sistemą imsime, visada liks joje tam tikra socialinė diferenciacija, ir užtat visada joje bus galima tam tikra socialinė įtampa. "Mėlyno kraujo" aristokratiją mūsų laiko socialinėje struktūroje pakeičia "baltų rankų" valdininkija (plačiausia to žodžio prasme). Principiškai valdininkija privalo tarnauti visuomenei. Deja, tarp "principų" ir "faktų" visada lieka didesnis ar mažesnis tarpas, kur šių principų realizavimas faktiniame gyvenime priklauso laisvai žmogaus valiai. Užuot tarnavusi visuomenei, valdininkija neretai ima parazitiškai įsitaisyti viešpačiais. Nenuostabu, kad daugiau ar mažiau ši pagunda kuždėjo ir mūsų valdininkiš-kajai šviesuomenei puoselėti "baltų rankų" kultą ir tuo pačiu "juodas rankas" stumti paniekon (jei ne kita prasme, tai bent šia: laimingas esu, kad galiu savąsias rankas išlaikyti baltas).

Šiandien šios visos pagundos dingusios emigracinėje tikrovėje (vartoju emigracijos, o ne tremties žodį šia prasme: jei moraline prasme ir galime save laikyti tremtiniais, tai socialine prasme esame atsidūrę emigrantų buitin). Jei laisvųjų profesijų žmonės: kunigai, gydytojai ir inžinieriai, ir svetur sparčiau ar lėčiau įsitvirtina savame darbe, tai visa kita šviesuomenė, išskyrus retas išimtis, atsiduria nekvalifikuotų darbininkų (unskilled workers) padėtin, pasmerkian-čion patiems juodžiausiems darbams. Niekam negali ateiti mintin džiaugtis šiuo "socialiniu sulyginimu": nei patiems tiems, kurie ligšiol buvo išlaikę baltas rankas, nei tiems, kurie ir anksčiau turėjo juodas rankas. Visi lygiai matome ir sutinkame: yra nuoskauda mūsų tautai, kad jos mokyklose sukauptoji kompetencija nenaudojama eina vėjais, kad visų mūsų darbas skiriamas ne mūsų tautos gerovei kelti, kad visų darbas likęs tik priemone "veido prakaite valgyti duonai".

Todėl labai nejaukiai jaučiausi, nekartą mūsų spaudoje užtikęs savotiškas darbo apoteozes, skirtas paguosti mums visiems, o ypačiai tiems, kuris turėjome "sutepti" baltas rankas, imtis fizinio darbo. Visų pirma: "laimingųjų" paguodos "nelaimingiesiems" visada paprastai lieka savo pagrinde farizeinės paguodos, nes persunktos maždaug tokia nuotaika: ačiū Dievui, man netenka eiti fabri-kan, bet nenusiminki ir tu, kuris neturi kitos išeities. Iš tiesų, visas panašias paguodas bei pamokslus apie darbo palaimą skaičiau iš lūpų tų, kurie gal per visą savo gyvenimą nebuvo ne kojos įkėlę, pvz., j plieno liejyklą, ar kitą panašią darbovietę. Kiekvienas netikras guodimas tėra tyčiojimasis. Svarbiausia betgi, kad visos tokios paguodos yra nereikalingos, nes beprasmiškos. Kas pats dirba (turėkime mintyje: "juodą darbą"), tas pats žino darbo vertę. Savaime aišku, kad visi darbai yra reikalingi ir kad kiekvienas darbas tuo pačiu vertas pagarbos. Nėra darbas tarsi kokia nelaimė, kad reikėtų paguodos. Bet lygiai darbas nėra tarsi palaima, kad tektų jį apoteozuoti. Kam užtat sentimentaliu netikrumu kalbėti apie darbo palaimą, kai pakanka paprastai pasakyti: darbas būtinas pelnyti duonai savo rankomis ? Kam pamiršti, kad teologiškai darbo kilmė susieta ne su rojumi, o su jo palikimu ?

Kas galioja apie darbą apskritai, galioja visiems, nepriklausomai, ar kas visą gyvenimą dirbo juodą da'bą ar kam teko jo imtis vėliau gyvenime. Visiems lygiai fizinis darbas nėra nei malonumas, nei "dvasios žengimas j gamtą" (prisimenant kultūros filosofo duotą darbo aptartį). Užtat specialiai neturime kuo skųstis nė tie, kurie anksčiau fizinio darbo nedirbome. Bet yra kitas skirtumas: kai vieni valandas po fizinio darbo gali iš tiesų skirti poilsiui, tai kitiems šios valandos tėra vienintelis laikas atsidėti kūrybiniams darbui. Šių padėtis iš tiesų skaudi: ne dėl paties fizinio darbo, o dėl to, kad jis nebepalieka laiko kūrybiniams uždaviniams.

Ir vis dėlto: ners ir didele asmenine tragedija laikyti likimą tų, kuriuos emigracija nustūmė į fizinį darbą, tam tikra prasme net ir pati ši asmeninė daugelio tragedija gali įgyti savotiškos prasmės. Tiesa, nebuvo mūsų šviesuomenė tiek nutolusi nuo liaudies, jog būtų reikėję specialių ekskursijų "susiartinti su liaudimi". Tačiau ir mūsuose neretas labiau mėgo kalbėti apie darbo kilnumą, negu iš tiesų suprato dirbančiųjų reikalus. Dabar galime būti tikri: jei galėsime kada nors grįžti į savo kraštą, grįšime vedini pažangios socialinės programos. Tarp kitko: manau, kad tik tai ir leis mums vėl gyvai įsilieti į namie likusiuosius.

Pagaliau antras dalykas. Jei asmeniškai ir būtų kiekvienam maloniau, kad ir svetur kiekvienas liktume savo profesijoje, tačiau baiminčiausi, ar ši mūsų visų asmeninė laimė drauge nebūtų tam tikra prasme bendra tautinė nelaimė. Įsivaizduokime: visa mūsų šviesuomenė pasiskleidžia po visą kraštą, kas kur geriau randa. Vienas kitas gal pasitaikytų apsistoti ir tuose didesniuose centruose, kur didesnės mūsų kolonijos. Bet didžiuma atsidurtų toli nuo bet kokių didesnių lietuviškųjų centrų, tuo pačiu atsipalaiduodami ir nuo bet kokio artimesnio kontakto su "liaudine" emigracijos mase. Nejučiomis, niekam pikto nemanant, pačia dalykų logika, liktume viena prasme nesusisiekiamai išsiblaškę, antra prasme — be tos vadovybės, kuria savaimingai šviesuomenė tarnauja liaudžiai. Dabar gi, kada visi drauge vargstame, tuo pačiu visi draugėje ir laikomės.

Kaip socialiniu atžvilgiu emigrantinės sąlygos sureliatyvino "šviesuome nes" ir "liaudies" sąvokas, taip šios sąvokos sureliatyvėjusios ir tautinis atsparumo atžvilgiu. Tautinis atsparumas nepriklauso nuo formalaus išsilavinimo bei išeitų mokslų, o visų pirma nuo žmogaus moralinio branduolio. Išsiskiria čia ne tie, kurio mokslinti ir kurie nemokslinti, o tie, kurie turi moralinį branduolį, nuo tų, kurių visas atsparumas sudūžta į pirmą oportunistinę pagundą. Kadangi svetimame krašte naudingiau ne ištikimybė tėvų tautai, o savanoriška asimiliacija, tai visi, kurių dvasia persisunkusi oportunizmu, iš anksto ir laisvai atsiduoda nutautėjimo pagundai. Gi oportunistinę dvasia gali visur lygiai vešliai keroti, kur tik ją laisto savinaudos vanduo. Nėra čia jokio skirtumo tarp "švesuomenės" ir "liaudies". Jei principiškai šviesuomenė galėtų būti atsparesnė nutautėjimui, tai lygiai ji pajėgesnė ir sparčiau nutautėti tuo atveju, kai sąmoningai ryžtamasi svetur "įsikurti". Greičiau: jei šiuo atžvilgiu yra koks skirtumas tarp "šviesuomenės" ir "liaudies", tai tik išoriniame "fasone". Oportunistinę dvasia paprastame liaudies žmoguje tiesiai išsiverš šia gyvenimo išmintimi: jei jau svetur atsidūrėme, nebesivaikykime paliktų dienų; prisitaikykime, kiek galima, prie naujų reikalavimų; jei mums jau per sunku dėl amžiaus, tai bent savo vaikams nekliudykime laimingai kurtis. Tuo tarpu šviesuomenėje ta pati oportunistinę dvasia nekalbės tiesiai, o jieškos rafinuočiau pridengti atvirą egoizmą Ne tik nebus kalbama apie kapituliaciją nutautėjimo grėsmei, bet dargi bus iškilmingai deklamuojama ap'e savosios tautos vedimą į "pasaulį", į "tarptautinę plotmę", į "tarptautinius vandenis" (pasinaudojant nesano straipsnio žodžiais).

Bet nėra ko kalbėti apie oportunis-tines kreatūras, ar jos būtų iš liaudies ar iš šviesuomenės tarpo. Kieno dvasia parsidavusi naudai, tas kitos kalbos ir nesupras. Vienintelė kalba, kuri pasiektų jų ausis, turėtų skambėti doleriu. Bet šiandien mūsų kalba negali doleriu skambėti. Didelis klausimas, ar bus "rentabilinga" grįžti sa-vajin kraštan ir tada, kai bus galima grįžti. Ten, savajame krašte, patriotizmas vėl galėtų būti "rentabilinga dorybė". Bet kol liksime svetur, nėra nė mažiausios abejonės, kad visam laikui bus "naudingiau" pasitikėti patriotizmo nedrumsčiama oportunistinę išmintimi.

Prasminga greičiau kelti kitą klausimą: kaip sėkmingiausiai bendradarbiauti visiems, kurie savo asmeninę vertę siejame ne su oportunistiniu pasisekimu, o su ištikimumu tėvų tautai? Tautinės gyvybės išlaikymo uždavinys susieja į vieną bendruomenę mus visus: ir "šviesuomenę" ir "liaudį". Kaip anksčiau sakėme, socialiniu atžvilgiu šios dvi sąvokos dabartinėse .sąlygose gerokai sureliaty-vėję. Tačiau moraline prasme priklausymas šviesuomenei anaiptol nesusietas su tuo, kokį darbą kuriuo metu tenka dirbti. Net ir juodžiausią darbą dirbdamas, inteligentas liks, koks buvęs. Šita prasme net ir dabartinėse sąlygose senasai skirtumas tarp šviesuomenės ir liaudies tebelieka galioti: tikroji šviesa iš žmogaus neišplėšiama paprastu faktu, kad žmogus sąlygų verčiamas turi pasitenkinti tokiu darbu, kuriam pakanka tik muskulų. Bet, antra vertus, kaip tik užtat šviesuomenės sąvoka yra daug platesnė, negu tik mokslintųjų. Daug šviesuoliškų protų slypi ir tuose, kuriuos paprastai vadiname liaudimi.

čia ir prieinu pagrindinę mintį, kurią noriu iškelti šiame pasisakyme. Nors teoretiškai visi žinome, jog šviesuomenė neapsiriboja tik mokslintaisiais, bet praktiškai nesame uo'ūs pastebėti šviesuolius liaudies tarpe. O tačiau šiandien tai yra svarbiau, negu kada nors anksčiau, šviesuoliai iš liaudies visada yra tasai gyvas saitas, kuris betarpiškai sieja šviesuomenę ir liaudį. Ypačiai gyvai tokio saito esame reikalingi šiandien. Zv:l-kime į mūsų dabar aktualųjį uždavi, nį susispiesti į pasaulio lietuvių bendruomenę. Pirmieji ledai imami laužti net šiame krašte. Bet atsidaužia-me į du dalyku. Visų pirma į centrinių organų "rezistenciją", plaukiančią ne iš kieno nors blogos val'os, o greičiau tik iš nelemtos partinės painiavos. Nesunkiai betgi pasisektų nuveikti šią centrinę "rezistenciją", jei atskirose vietose viskas sėkmingai vyktų. Deja, čia vėl nauja kliu' is pačios masės inercijoje: į sus'rinkimus ateina tik maža dalis lauktųjų, ir būtent, daugiausia beveik vienų inteligentų. Tenka jieškoti kelio, kad PLB neliktų tik šių vienų svajonė, kad ji lygiai pasiektų visus.

Kas tokiu keliu galėtų būti? Manasai atsakymas būtų: į bendruomenės organizacinę vadovybę aktyviai įtraukti ir visus tucs šviesiuosius visuomeninius talentus, kurių nemaža slypi vadinamojoje "liaudyje". Tiesa, kad inteligentija savaimingai pašaukta vadovauti liaudžiai. Tačiau tai jos pareiga, o ne privilegija. Noriu šia distinkcija pasakyti: privalu inteligentijai atsidėti visuomeniniam gyvenimui, bet nebūtų teisu nustelbti ir pačioje liaudyje slypinčius visuomeninius talentus. O visuomenininko talentas yra kaip tik toks, kad jis mažiau priklauso nuo mokslo, o labiau nuo įgimtų savybių. Todėl neatsitiktinai tiek daug didelių vadų išėję iš liaudies. Juk ir visa senoji mūsų emigracija beveik išimtinai rėmėsi tokiais liaudiniais vadais. Tačiau dabar, kada tiek gausiai naujoje emigracijoje turime inteligentų, visuomeninių talentų iš liaudies beveik nepasi-gendame. Laikyčiau betgi šį nepasi-gedimą dideliu nesusipratimu: stokodami tokių liaudinių visuomenininkų, tuo pačiu iš viso stokosime saito sieti inteligentijai su liaudimi. Nesant tokio saito, atsidursime prieš pavojų turėti vadovybę be vadovaujamųjų, o tuos, kurie turėtų būti vadovaujami, palaidus, neorganizuotus.

Nenoriu šiomis pastabomis niekam daryti priekaišto, nes viskas šitaip susiklosto tarsi savaime. Ne keno nors koks nusistatymas kaltas, o greičiau tiesiai paprastas neatkreipimas domesio. Kaip sąmoningai stengiamės, kad į sudaromus bendruomenės organus būtų lygiomis įtraukiami šalia naujųjų ir senosios kartos veikėjai, taip lygiai tektų sąmoningai stengtis, kad šialia inteligentų būtų iškeliami bei įtraukiami ir liaudiniai visuomenininkai. Nebus tai visai lengva. Ne dėl to betgi, kad būtų kokia opozicija prieš tai. Greičiau paprasčiausiai dėl to, kad negalvojant autoritetas kurioje nors srityje linkstama laikyti patikimiausiu vadu ir visuomeniniame gyvenime. Jei, sakysime, kandidatuos bet kokiuose rinkimuose gydytojas ir paprastas darbininkas, beveik galima būti iš anksto tikram, kad laimės pirmasai. Ir tačiau kartais šis paprastas darbininkas gali turėti daugiau visuomeninio talento už aną gydytoją, ir būtų galėjęs būti daug sėkmingesnis ir daug labiau darbui atsidėjęs, negu koks gydytojas ar kitas kuris inteligentinės profesijos žmogus. Nors perlaužti užsimintą rinkikų psichologiją ir nebūtų lengva, bet vis dėlto reiktų dėti pastangų atkreipti dėmesiui į užsimintą reikalą. Būtų gera, kad ir plačiojoje spaudoje būtų kartas nuo karto šia prasme pasisakoma. Bet ypačiai būtų svarbu, kad vietose būtų pasirūpinama išnaudoti (ar gal net "atkasti") visuomeninius talentus pačioje liaudyje.
J. Alaušius

Sukurta: Kretingos pranciškonai