| |
|
|
1953 m. 4 balandis
|
PRISIKĖLIMO VILTIES ŽENKLE |
 |
 |
 |
|
Parašė KUN. DR. V. BALČIŪNAS
|
Didelės įtakos mums turi ne dabartinė mūsų išgyvenama tikrovė, bet mūsų tikimas ateities pasaulis. Nors iš pirmo pažvelgimo atrodo kitaip, bet iš tikrųjų mus veikia galingiau tai, ką mes tikime Įvyksiant, negu tai, kas dabar su mumis vyksta. Galutinai mūsų dabarties būseną ir veikseną vienaip ar kitaip apsprendžia ne maloni ar nemaloni, džiugi ar skaudi šiuo metu mūsų išgyvenama tikrovė, bet vienoks ar kitoks mūsų ateities pagavimas ir išgyvenimas, kurs priklauso tikėjimo susijusio su viltimi plačiausia šių žodžių prasme sričiai.
Ten, kur tikėjimas liečia mūsų pačių ateitį, visada jis yra susijęs su viltimi ar neviltimi. Tikimoji mūsų ateitis yra arba džiugi, maloni, mums laimę žadanti ir teikianti vilties arba skaudi, nemaloni, grasinanti mums nelaime ir stumianti į neviltį. Gyvenimo patirtis neginčijamai rodo, kad su viltimi susijęs tikėjimas geba pažadinti gyvybingąsias mūsų jėgas ir įgalina mus pakelti ir skaudžiausią dabartį, kai tuo tarpu neviltis pakerta ir paskutiniąsias mūsų turimas jėgas ir padaro ne kartą visai nepajėgius sutikti didesnius ar mažesnius gyvenimo smūgius. Jeigu žmogus, nelaimių ir vargo prislėgtas, dar vis įstengia nešti savo gyvenimo kryžių, tai tik dėl to, kad anksčiau ar vėliau, šiame gyvenime ar po mirties, jis tikisi sulaukti šviesesnių dienų, kad jį gaivina vienokia ar kitokia viltis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
BEJIEŠKANT KELIO MŪSŲ TAUTINEI KULTŪRAI Į PASAULĮ |
|
|
|
|
Parašė JUOZAS GIRNIUS
|
 Skiriu tiems, kurie liks mūsų tautoje, neišėję į pasaulį.
Gilus mumyse rūpestis, kaip išeiti iš savęs, kaip rasti kelią į pasaulį, kaip mūsų kultūrinius laimėjimus paversti tarptautiniais laimėjimais. Nors ir nežinau, ar kas specialiai šį klausimą kėlė, bet pats šis rūpestis prasimuša beveik kiekviena žinute, entuziastiškai skelbiančia, jog tam ar kitam mūsų mokytojų pasisekė gauti paskyrimą į kurią mokyklą, jog to ar kito mūsų rašytojo kuri novelė buvo išversdinta į kurią svetimą kalbą, jog to ar kito mūsų dailininko darbai buvo priimti į kurią parodą, etc. etc. Tačiau, antra vertus, negalime patys nematyti, kad visas šis išsiveržimas į "pasaulį" lieka labai ir labai problematiškas: gauti paskyrimą į kurią mokyklą dar nereiškia padaryti įnašą į patį mokslą, išsivers-dinti novelę į svetimą kalbą dar nereiškia įeiti į pasaulinę literatūrą, patekti į kurią parodą dar nereiškia atsistoti šalia Matisse ar Rouault. Nenorime skeptiškai sutikti pastangas tų, kurie stengiasi šitaip su savaisiais laimėjimais išeiti į viešumą svetimuosiuose. Lygiai suprantame ir tą simpatiją, kuria mūsų visuomenė palydi visas pastangas veržtis į svetimuosius. Ir per šias pastangas ir per tą simpatiją, kuria jas lydime, kalba gilus mūsų tautos ilgesys našiai įsijungti savais kultūriniais laimėjimais į tarptautinę bendruomenę. Bet kartais šis ilgesys apsireiškia ir tokiu būdu, kuris verčia klausti, ar iš dalies nėra jis drumsčiamas savotiško komplekso, kurį būtų galima tiesiai pavadinti mažos tautos kompleksu. Turiu mintyje tokį stebėjimasi savimi pačiais, lyg nebūtume patys tikėję, jog esame ko verti, kol nepamatome, kad ir svetimuosiuose galime šį tą reikšti. Giliai prasmingas mūsų ilgesys pralaužti savo uždarumą, bet grėsmingas viso domesio sutelkimas tik į šį prasilaužimą, lyg jau nebetektų nieko sau patiems bekurti, lyg pakaktij, tik su svetimaisiais pasidalinti savais lobiais. Laikau aktualiu uždaviniu specialiau paliesti iškeltuosius klausimus, nes jais keliamas ne mažesnis klausimas, kaip pati mūsų tautinės kultūros prasmė bei linkmė.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Mykolas Vaitkus
|
VYDŪNAS MIRĖ
Mirė Vydūnas . . . Ne, šviesoj paskendo
tykiai mirksėjus žemės naktį žibė,
ir mūsų žvilgiai graudžiai pasigenda,
kur ta mįslingai deganti būtybė?
Atgulė žemėn tas bekūnis kūnas —
mirė Vydūnas . . .
Tartum liepsnelė jo dvasia blaksnojo,
gailiai pastigus Paslapčių Šaltinio,
veržės į gelmę Didžio Amžinojo,
žemės pakalnėj Augštumų tremtinė,
ir į skaistumą tiesė broliams kelią
Skaisčio liepsnelė . ..
Mirė Vydūnas . . . Kaip sunku tikėti!
Rodos, išnyko gimto kaimo bokštas,
kur į šventyklą varpo lingiais kvietė,
jaukiai berymąs žalio tvano kuokštuos ...
Nūn jo nebėra. . . Vai, Tėvynės sūnūs,
mirė Vydūnas!. . .
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
IŠ VYDŪNO VAIKYSTĖS IR JAUNYSTĖS |
|
|
|
|
Parašė A. MERKELIS
|
 Vydūnas jaunystėje
Vydūnas senatvėje
Wer den Dichter will verstehen, Muss ins Dichters Lande gehen.
Fr. Schiller
Per 60 metų Vydūnas visokeriopa savo veikla ir kūryba plačiai bei turiningai reiškėsi mūsų kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Jis buvo lietuviškos dainos gaivintojas, ugdytojas ir kūrėjas, dramaturgas, filosofas, laikraštininkas, jaunimo auklėtojas, skelbęs savo idėjas gyvu žodžiu ir raštu.
Vydūnas buvo vienas iš nedaugelio tų, kurio gyvenimas ir kūryba buvo neatskiriamai tarp savęs susiję. Jis skelbė tai, kuo pats šventai tikėjo ir gyvenime vykdė.
"Vydūno asmuo, principai ir gyvenimas, mokslas ir kūryba sudaro vientisą harmonišką visumą -— rašo prof V. Mykolaitis, — kuri imponuoja savo suderinimo galia ir priverčia nusilenkti net tuos, kuriems jo mokslas atrodo nepakankamai moksliškas, o kūryba nepakankamai meniška" 1).
Tad Vydūno kūrybai ir idėjoms suprasti, būtina pažinti jo gyvenimas, ypač jo vaikystė bei jaunystė, kurios formavo ir brandino jo asmenybę.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė JONAS GRINIUS
|
TRIJŲ VEIKSMŲ DRAMA
IŠPAŽINTIS PER PRIEVARTĄ
Tas pats tardytojų kambarys MGB įstaigoj, kaip pirmame veiksme. Uždangai pakilus, Bobrovas kažin-ką triūsia prie elektrinio jungtuko sienoj, o Kamnio-vas darbuojasi, palindęs po centriniu rašomuoju stalu.
1.
BOBROVAS (atsigręžęs, su atsuktuku rankoj). Kaip tau sekasi, Kamniovai?
KAMNIOVAS (su pastangomis). Tuojau... Aš tuojau.
BOBROVAS (prieina arčiau centrinio stalo, veda žvilgsnį grindimis nuo stalo iki jungtuko sienoj, pasuka jį porą kartų, vėl grįžta prie centrinio stalo ir žiūri po juo). Na, kaip?...
KAMNIOVAS (išlysdamas). Jau baigiau.
BOBROVAS. Dabar reikia išmėginti. Aš einu tenai. (Rodo į dešinę). O tu kalbėk į "varnos galvą". (Išeina dešinėn, palikdamas duris atidarąs).
KAMNIOVAS (imituodamas Morkaus balsą). Mano brangioji Joana! Dėl tavo dieviškos gracijos, dėl tavo kojytės batelio esu viskam pasiryžęs. Galiu net išduoti komunizmo fanatikus ir keliauti į Sibirą.
BOBROVAS (už scenos juokiasi). Puikiai girdėti. Puikiai. (Pasirodo duryse). O dabar "varnos galvą" iš-junkim ir išmėginkim mikrofoną po stalu. (Išnyksta dešinėj).
KAMNIOVAS (pasuka jungtuką sienoj, uniformine kepure uždengia "varnos galvą", atsisėda ir vėl imituoja Morkų). Aš smerkiu visas bolševikiškas žiaurybes, dvasiškas tėveli, gailiuosi dėl visų savo anksty-besnių niekšybių, žadu kovoti iki paskutinio kraujo lašo banditų eilėse ir už tai prašau man išduoti nemokamą bilietą į Alacho dangų. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė VYTAUTAS JANKAUSKAS
|
LUNATIKAS
Aš išėjau lunatiku
Į platų lauką.
Ir gėlės vienadienės
Kalbėjo man
Apie gyvenimą ir didelį, ir gražų.
Bet aš miriau,
Kai mano sapnas mirė.
Ir liko jis anapus —
Gyvenimas gražus ir nemarus.
VĖJAS
Švilpdamas vėjas ateina
Medžiais, ir jūrom, ir pievomis.
Smilga, kodėl palinkai?
Jūros banga pasišiaušus.
Medyje paukštis nutūpęs
Žvalgosi lizdo jaukaus.
Dainą dainuoju prie židinio,
Įkvėptas vėjo ir darganų.
Smilga, kodėl palinkai?
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ARCHEOLOGIJOS DAVINIAI ŠV. RAŠTO STUDIJOSE |
|
|
|
|
Parašė T. DR. KLEMENSAS ŽALALIS, O.F.M
|
Protestantai, modernistai ir racionalistai Šv. Raštą sulygino su kitomis knygomis, "surado" jame net istorinių klaidų, legendų, mitų. Istoriniai faktai jiems nėra įvykę, patriarkai nėra gyvenę; tai esą sužmoginti dievaičiai, suasmenintos gentys.
Bažnyčia pasipriešino šiam klaidingam mokslui, iškeldama principą, kad Šv. Rašte nėra nė vienos istorinės ar kitokios klaidos ne tik dogmatiniuose ir dorovės mokslo dalykuose, bet ir visame, kas šventosiose knygose parašyta. Dar daugiau! Teigiama, kad ten de jure (ne tik de f acto) negali būti jokių klaidų, nes autorius yra Dievas, augščiausia Išmintis ir Teisybė. Jis negali pats klysti nei kitų klaidinti.
Toks katalikų principas. Bet ką daryti su tais, kurie jo nenori pripažinti? Ką atsakyti tiems, kurie, skaitydami Šv. Raštą, suranda "prasilenkimų" su istorijos ir kitais mokslais? Čia daug padeda geras tų laikų dvasios, kai knygos buvo rašomos, supratimas, paties autoriaus rašymo tikslų supratimas. O šie dalykai tegalimi atpažinti, atėjus į pagalbą archeologijos mokslo daviniams.
1. Archeologiniai kasinėjimai.
Archeologijos mokslas nelabai senas. Dar prieš šimtą metų visai mažai buvo ja domėtasi. Tik pereito šimtmečio gale, atradus Romos Forumo, Pompėjos, Herkulano ir Ostijos miestus, Graikijos Olimpiją ir Troją (prie jų atkasimo daug prisidėjo Pijus IX), atsivėrė senovės romėnų ir graikų gyvenimas, kilo susidomėjimas ir pamažu išaugo archeologijos mokslas: išaiškinti tautos kultūrą, remiantis vien paminklais ir iškasenomis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ŽMONIŠKUMO IDĖJA VYDŪNO DRAMOSE |
|
|
|
|
Parašė Pr. Naujokaitis
|
žmogaus esmę ir jo gyvenimo prasmę Vydūnas suveda j vieną žmoniškumo sąvoką. Tai pagrindinė Vydūno veikalų idėja. Ji aiškinama jo filosofiniuose raštuose, ji ryškiai atskleidžiama jo draminių veikalų veikėjų konfliktuose ir kovose.
Kas tai yra žmoniškumas?
Pagrindinis žmoniškumo pažymys yra žmogaus sąmonė, arba savęs žinojimas. "Savęs žinojimas yra žmogaus žymis. Juo skiriasi žmogus nuo gyvulio ir kitų gyvių. Savęs žinojimas yra žmoniškumo pradžia ir pamatas. Ir jis spindi pasijautimu, manymu ir valia. Savęs žinojimas stato žmogų tarsi anapus gamtos valdymo skritulio. Tik save žinantysis tegali savaip gyventi: jausti, manyti ir norėti bei veikti" (Slėpiningoji žmogaus didybė).
žmogus yra laisvas veiksnys, savo valia turįs įvykdyti žmoniškumo pareigas ir kurti vertybių ir garbingumo amžių. "O kurti reikia nau'ą, kurt žmogaus, tautų vertybių, tikro garbingumo amžių" (Gaisras, 17). Nuo žmogaus priklauso žmonijos ateitis. "Jūsų valioj gludo ateitis. Bus, kokie jūs esate, nykimo arba atsigavimo arba gajos amžius" (Gaisras, 17).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
DIDŽIAUSIOJI ANGLŲ BELETRISTĖ JANE AUSTEN |
|
|
|
|
Parašė S. Prapuolenytė
|
Jane Austen yra viena iš populiariausių moterų rašytojų anglų literatūroje. Jos populiarumas nėra pigus: savo srityje ji yra pirmos eiles kūrėja — menininke. Ji yra davusi anglų literatūrai puikiai išbaigtą šeimos gyvenimo romaną. Daugelis literatūros istorikų ir kritikų ją šiandien kelia augščiau už Walter Scottą, net už Dickensą ir pastato pačiame anglų beletristikos priešakyje, pirmutinėse literatūros eilėse. Toks žymus šių dienų rašytojas kaip Somerset Maugham, prieš kiek laiko sudarydamas dešimties stambiausių pasaulio beletristų rinkinį, į jų tarpą įtraukė ir Jane Austen su jos veikalu "Pride and Prejudice".
Tad bent trumpai meskime žvilgsnį j šią didelę kūrėją, mums taip mažai begirdėtą.
Jane Austin gimė 1775 m. JI buvo jauniausia duktė protestantų pastoriaus šeimoje ir buvo rūpestingai išauklėta, pagal to laiko vidurinės klasės tradicijas. Visą savo gyvenimą ji praleido ramioje pietų Anglijos provincijoje Hampshire. Ramus ir nenuotykingas buvo jos gyvenimas — kasdieninės pareigos, daugiausia namų priežiūra ir šeimininkavimas. Rašinėti Jane Austen pradėjo labai anksti. Tuo metu moterys rašytojos nebuvo gausios. Pirmuosius tris romanus ji parašė, dar neturėdama 25 metų, bet spaudoje jie pasirodė tik po 1810 metų: tai "Sense and Sensibility", "Pride and Prejudice", "Mansfield Park". Paskutiniai jos romanai išėjo po jos mirties. Mirė ji 1817 metais.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
VISUOTINIS PASAUKIMAS KRIKŠČIONIŠKON TOBULYBÈN |
|
|
|
|
Parašė Kun. P. C.
|
šia tema kun. Vytautas Balčiūnas paraše disertacinį darbą, prancūzų kalba. Išleido Saleziečių Akademija Annecy, 1952, 172 puslapių (La Vocation Universelle à la Perfection Chrétienne selon Saint François).
Nors tobulybes sąvoka nëra naujas dalykas nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių, tačiau autorius norėjo pabrėžti, kad šv. Pranciškus Salezas, Bažnyčios daktaras, tobulybes sąvoką suprato kitaip, negu įprastiniame gyvenime ji buvo vartojama. Pirmaisiais krikščionybės amžiais būti krikščioniu reiškė tapatybę — būti tobulam. šimtmečiams slenkant, krikščionių gyvenimas suprastėjo. Būti tobulais liko priviletgi ja tik išskirtinio luomo: kunigų, vienuolių ir tų, kurie siekė kontemplia-tyvinio gyvenimo, šventas Pranciškus Salezas panorėjo tobulybės sąvokai grąžinti pirminę jos prasmę ir priminti visuotinio šventumo kelią.
Pirmoje knygos dalyje autorius nagrinėja pačią tobulybės sąvoką pagal šv. Pranciškaus Salezo sampratą. Visuotinoji tobulybė glūdi ne kažkokiuose žygdarbiuose, bet Dievo meilėje (dilection). Ten, kur trūksta Dievo meilės, negali būti nė tobulybės (p. 18). ši meilė yra gamtinė Dievo duota mums dovana, kurios natūraliu būdu negalėtume turėti. Tai yra šv. Dvasios veikimas mūsų sieloje. Tačiau šalia to veikimo yra dar ir mūsų laisvos valios sanveika. Dievas visiems duoda apsčiai malonės. Tik jos priėmimas priklauso nuo mūsų valios. "Mūsų tobulumas glūdi absoliučiame savo valios su Dievo valia suderinime" (p.45).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
DAIL. V. K. JONYNO KELIAS |
|
|
|
|
Parašė P. Jurkus
|
 V. K. Jonynas yra vienas iš veržliausių ir produktingiausių mūsų grafikų. Jo kūrybos randame tris tarpsnius: 1. nuo Meno Mokyklos iki Donelaičio "Metų", 2. nuo Donelaičio "Metų" iki Goethės "Mainzo apgulimo" ir 3. nuo Goethės "Mainzo apgulimo" iki dabar.
Visi šie tarpsniai turi savitą veidą ir rodo Jonyno nueitą kelią, jo nuolatini jieškojimą ir augimą.
Pirmąjį tarpsnj reiktų pavadinti liaudiniu. Čia priklauso kūriniai, sukurti tuoj mokslą baigus: Piemenėlis, Pasaka, Nuėmimas nuo kryžiaus, šv. Pranciškus.
Iš jo dar mokykloje padarytų iliustracijų, tilpusių bene daugiausia "švietimo Kelyje" (Švietimo Ministerijos leistame moksleivių laikraštyje), matyti, kaip V. K. Jonynas buvo pamėgęs lietuvių liaudies meną ir savo darbuose bandė atkurti liaudies raižinių stilių.
V. K. Jonyno sąlytis su liaudies menu nėra atsitiktinis. Tuo metu Kauno Meno Mokykla pergyveno savotišką sąjūdį, kuris norėjo atstatyti ryšį su liaudies menu. Ypatingas dėmesys kaip tik buvo skiriamas nežinomiems liaudies grafikos meistrams. Buvo susikūrę net du būreliai: 1932 m. — "Ars" ir 1933 m. — "Forma", ("Forma" dar 1947 m. Vokietijoje išleido P. Augiaus "Eglę žalčių karalienę"). Į abu būrelius susitelkė jaunieji dailininkai entuziastai, kurie norėjo V. Europos meno laimėjimus sujungti su liaudies meno palikimu ir tuo apsporinti mūsų meno tradicijas. V. Europos menas Paryžiuje, kur mūsų dailininkai, pabaigę Kaune, dažniausiai ir mokėsi, kulty-vavo primityvizmą, tad grįžimas prie senojo liaudies meno kartu buvo ir modernizmo apraiška. Šitoje dvas'o-je augo keletas naujosios kartos dailininkų.
Ir V. K. Jonynas pradėjo reikštis šito sąjūdžio dvasioje. Paveiktas liaudies meno dekoratyvinių bruožų savo graviūrose, jis sukūrė darnią dekoratyvinę harmoniją. Tačiau liaudies menui perprasti reikia stiprios vidinės emocijos, kuri intuityviai įspėtų liaudies kūrėjo dvasią, kuriai technika ir piešinys nevaidina pirmaeilio veidmens.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
MŪSŲ VISUOMENINĖS VEIKLOS KASDIENYBĖ |
|
|
|
|
Parašė J. Alaušius
|
Nėra nieko reliatyvesnio, kaip va-dinamasai optimizmas ar pesimizmas, vertinant kasdieninį pyvenimą. Jei nurodysi vienokius ar kitokius mūsų gyvenimo šešėlius, tuojau pat būsi apkaltintas pesimizmu. Bus tau atsakyta: aimanos nieko nepataisys, reikia darbo ir aukos, o ne kritikos ir dejonių. Ir negalima bus nesutikti, jog tai tokia tiesa, prie kurios netenka nieko bepridėti. Antra vertus, kas tenorėtų sąmoningai matyti tik "šviesiuosius aspektus", lygiai galėtų būti apkaltintas optimizmu. Reikia blaiviai vertinti tikrovę — turėti ją visą prieš akis, ir "šviesiuose" ir "tamsiuose" aspektuose. O kadangi paprastai gyvenimas yra "pilkas", tai lygiu pagrindu jis duoda teisės visokiam vertinimui: ir "šviesiam", ir "tamsiam". Visada ras optimistas kuo sielotis ir rūpintis. Ir abu bus lygiai teisūs ir lygiai neteisūs. Teisus bus optimistas džiaugdamasis tuo, kas pasiekta, ir drauge neteisus pasitenkindamas tuo, kas laimėta. Tei sus bus pesimistas rūpindamasis, jog nepasiekiame to, ką privalome pasiekti, ir drauge neteisus neįvertindamas visų tų pastangų, kuriomis vis dėlto šis tas pasiekta bei laimėta. Pirštųsi išvada: užuot jieškojus, kuris geresnis, greičiau tenka skirti tarp vienokio ir kitokio optimizmo ar pesimizmo. Menka dorybė tėra toks optimizmas, kuris telaukia pagyrų sau patiems, kaip menka dorybė tėra toks pesimizmas, kuris tejieško kaltės kituose. Bet didelė dorybė yra tasai optimizmas, kuris ir pačioje neviltiš-kiausioje padėtiyje išsaugo tikėjimą idealu ir kuris neleidžia nusvirti rankoms ir tada, kai "realizmas" nebemato išeities. Tačiau tokia pat didelė dorybė yra ir tasai pesimizmas, kuris nesileidžia patenkinamas jokiais faktiniais laimėjimais, nes žino, jog toks pasitenkinimas būtų lygus pralaimėjimui.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KRIKŠČIONIŠKOJI DEMOKRATIJA AKCIJOJE |
|
|
|
|
Parašė Dr. VI. Viliamas
|
 Prof. Kazys Pakštas kalba Vidurio Europos Krikščionių Demokratų Sąjungos Tarptautiniame Kongrese.
Ryšium su Vidurio Europos Krikščionių Demokratų Sąjungos pirmuoju tarptautiniu kongresu, įvykusiu šių metų kovo 13-15 dienomis New Yorke ir praėjusiu su dideliu pasisekimu ir gausia propaganda Sovietų Sąjungos pavergtiems kraštams, — įvyko susidomėjimo vertos diskusijos krikščioniškos demokratijos aktualiausiais klausimais. Šiais klausimais pasisakė ne tik žymūs europiečiai, bet ir pasižymėję amerikiečiai. Net pačių diskusijų vedėjas buvo garsios ir gausios Hunter kolegijos prezidentas prof. G. N. Schusteris. Ir bent pusę diskusijų dalyvių, kurių buvo per 400, sudarė amerikiečiai, New Yorko ir apylinkių universitetų ir kolegijų profesoriai ir studentai.
Kaip pabrėžė Chicagos universiteto profesorius McMahcn, filosofas ir eilės knygų autorius, amerikiečiuose yra dar jaučiamas krikščioniškos demokratijos prigimties nesupratimas. Tačiau turint galvoje, kad pokariniame laikotarpy Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje ir kituose kraštuose gyvai reiškiasi stiprios krikščioniškos demokratijos partijos, — krikščionišku demokratišku judėjimu susidomėjimas ir Jungtinėse Valstybėse auga.
|
|
Skaityti daugiau...
|
• Kovo 13-15 d. Beekman Towel viešbutyje New Yorke įvyko tarptautinis Vidurio Europos Krikščionių Demokratų Sąjungos kongresas. Jame dalyvavo šešių tautų atstovai, būtent: Lenkijos, Vengrijos, Jugoslavijos, Lietuvos, Čekoslovakijos ir Latvijos. Kongresas prasidėjo mišiomis šv. Patriko katedroje, kurias laikė vysk. J. Rancans. Po jų ėjo posėdžiai. Buvo svarstoma politinės problemos, organizaciniai reikalai. Nustatyta planai ateities veiklai. Pranešimą apie Lietuvių Krikščionių Demokratų darbus padarė prof. Kazys Pakštas. Į Sąjungos Tarybą iš kiekvienos tautybės išrinkta po šešis asmenis. Tarybos pirmininko pareigos teko prel. J. Kozi Horvath'ui. Nariais nuo liet. grupės į Tarybą įėjo: prof. K. Pakštas, dr. D. Jasaitis, St. Lūšys, dr. A. šerkšnas, P. Vainauskas ir dr. V. Viliamas. Vykdomojo Komiteto pirmininku išrinktas dr. A. Prochaska.
Kongresą sveikino daug žymių asmenų, tarp kurių ir Amerikos Valstybės Departamento sekr. F. Dulles.
• šiemet Amerikos Lietuvių Tarybai (ALT) aukojama gausiau, kaip praėjusiais metais. Tai ypač parodė Vasario 16 proga padarytos rinkliavos didesniuose miestuose. Šiemet Lietuvos vadavimo reikalams yra pasiryžta sukelti 100.000 dol.
• Į Jungtinių Tautų komisiją moterų reikalams atėjo pasaulio katalikų moterų unijos protestas, smerkiąs komisijos norą priimti nutarimą, iuris įpilietintų persiskyrimus moterystėje.
|
|
SĄŽINĖS KANČIOS ŠIANDIENINĖJE BENDRUOMENĖJE |
|
|
|
|
Parašė V. K-as
|
Popiežius kaled. kalboj pasakė, kad ekonominiai sunkumai nėra vieninteliai, dėl kurių žmogus kenčia šiandieninėje bendruomenėje. Sąryšyje su jais dažnai kyla sąžinės sunkumai, ypač tiems, kurie rūpinasi gyventi pagal natūralinio ir dieviškojo įstatymo dėsnius. Taip toji sąžinė, kuria didžiausia dalimi turėtų remtis bet-koks pakilimas ir išgelbėjimas, yra pasmerkiama vidinėms kančioms. Tai gal paskutinis punktas, kurį pasiekia nuasmenintos bendruomenės sąvokos šalininkai, nutoldami nuo dieviškojo pavyzdžio. Modernioji bendruomenė, norėdama visa pramatyti ir visa organizuoti, sueina į konfliktą su tuo, kas yra gyva ir dėl to negali būti palenkta kvantitatyviniams apskaičiavimams, sueina į konfliktą su tomis teisėmis, kuriomis žmogus pagal prigimtį naudojasi tik savo asmeniniu atsakingumu.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
HUMANIZMAS IR TOLERANCIJA |
|
|
|
|
Parašė L. D-as
|
Pirmame šių metų "Aidų" numery jau buvo pastebėta, kad šiandien pradedama daugiau kalbėti apie humanizmą arba neohumanizmą. Ten irgi buvo pastebėta, kad tų pažiūrų skelbėjams "labai trūksta aiškumo ir nuoseklumo". Reikia priminti, kad ir mūsų humanistų pažiūros yra taip pat nenuoseklios ir, pasakyčiau, jaunuoliškai žalios.
Seniau humanistai skelbė toleranciją, kovojo dėl teisių lygybės gyvenime visoms pasaulėžiūroms bei religijoms. Šiandien tokią teisių lygybę pripažįsta visi kultūringi įvairių pasaulėžiūrų bei religijų žmonės. Tik vienas komunizmas, būdamas tota-listinis, oficialiai skelbia netoleranciją ir praktiškai ją vykdo.
Tačiau atrodo, kad mūsų humanistai tuo ' nesitenkina, jie norėtų daugiau, negu praktiškos tolerancijos. Jie nori, kad visos religijos ir visos tiesos būtų pripažintos lygiomis, t. y. vienodos vertės. Todėl jie nepatenkinti, kam šv. Rašte kalbama apie kviečius ir rauges, kam kitų įsitikinimai vadinami klaida ("Dirva"), jie piktinasi pasakymu: kas ne .su manim, tas prieš mane. Ypač priekaištų nesigailima katalikybei. Būdingas tuo atžvilgiu lietuviško humanisto Burzgulio pasisakymas "Vienybėj" 1952, lapkr. 28 straipsnyje "Reikia įsisąmoninto žmoniškumo". Jame rašoma: "protestantizmas aiškiai pasisako pripažįstąs pakantą visoms kitoms krikščioniškoms religijoms (o kaip su nekrikščioniškomis? IJ, D.). Katalikybė, priešingai, principe jokios tolerancijos kitoms religijoms nepripažįsta". Burzgulis ragina "visas tautas ir visas religijas vertinti vienodu mastu. . .; bet koks apaštalavimas ir vienos neklaidingos religijos skelbimas jam (t. y. humanistui) atrodys didžiausia iš visų klaidatikysčių."
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
JIEŠKANT TIKROSIOS PRIEŽASTIES |
|
|
|
|
Parašė B. St.
|
Tezę, "kad komunizmą sukelia skurdas, kurį žemėj pašalinus, svarbiausia sąlyga komunizmui plisti išnyksianti", griauja ne tik įvairių tautų gyvenimo sąlygos. Kažinkas teisingai nurodo: "Kodėlgi čekai, viena ir turtingiausių ir geriausiai apsišvietusių tautų, davė didžiausią komunistų procentą, o atvirkščiai, airiai — tikri skurdo vaikai, pasirodė jam iš visų atspariausi".
Šito tikrai įdomaus klausimo nemanome čia spręsti. Mano tikslas nurodyti tikrai dėmesio vertą dalyką: kai kurie Amerikos gyvenimo reiškiniai visai prieštarauja minėtai tezei. Atrodo, kad tikrasis komunizmo ramstis šiame krašte yra ne darbo žmonės, kurių tarpe paprastai skurdas dažniau lankosi, bet vadinamieji intelektualai. Laikydami komunistais ne tik formalius partijos narius, bet visus aktyvius jo rėmėjus, daugiau ar mažiau jų eilėse rasime tam tikrą skaičių visų sričių mokslo žmonių, gerai apmokamų profesorių, menininkų, žurnalistų, Hollywoodo aktorių, ekonomistų ir politikų. Daugelis vardų šiandien visiems žinomi.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
J. BASANAVIČIUS IR VASARIO 16-ji |
|
|
|
|
Parašė A. Mažiulis
|
Labai džiaugiuosi, jog prof. M. Biržiška (Aidai, 335-336 psl., 1952) patikslino mano rašinio apie dr. J. Basanavičių kai kurias vietas. Tą dalyką teko rašyti, tik dalį paskelbtosios medžiagos teturint.
Tačiau dėl poros pastabų su prof. M. Biržiška nenorėčiau sutikti, nes tam prieštarauja seniau paskelbtoji medžiaga. Vasario 16-sios akto genezę yra tyrinėjęs prof. Z. Ivinskis ir 1938-1939 m. paskelbęs porą darbų "židinyje". Tiems straipsniams jis buvo sunaudojęs ne tik LT protokolus, bet ir visos eilės dalyvių prisiminimus, apgailėdamas, jog LT nariai neįvykdė 1928 m. pažadų, t. y. neparuošė savo atsiminimų ne tik apie patį aktą, bet ir visą laikotarpį. Šiuo metu vieną tų straipsnių pavyko susirasti ir noriu pateikti keletą trumpų išrašų.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Kl. Jurgelionis
|
Mūsų kalboje žodis "eilėraštis", rodos, yra amžinai įgyvendintas ir suakmenėjęs.
Jis man nepatinka — gremėzdiškas ir nepoetiškas. Jis yra dirbtinis, vienpusiškai surišąs eiles su rašymu, tarytum plunksna neparašytos eilės nebūtų eilės.
Ir tai yra dvilypis žodis, be abejo, nukaltas labai grubios vokiečių kalbos įtakoje. Lietuvių kalba nemėgsta dvilypių žodžių. Dvilypiai žodžiai, kokius turime, tai dažniausiai ne mūsų žodžiai, bet vergiškai išversti svetimų kalbų žodžiai, kaip "rankraštis" yra vertimas žodžio "manuscriptum" (kurs atsirado lotynų kalboje tik viduramžiuose).
|
|
Skaityti daugiau...
|
A.Bendorius: LIETUVA. Kraštas —Gyventojai — Kultūra. Išleido Sūdava. Chicago, 176 p.
Antanas Škėma: ŠVENTOJI INGA. Išleido Terra. Chicago, 1952.
Adomas Mickevičius: KONRADAS VALENRODAS. VertS V. Mykolaitis-Putinas, išleido Gabija. 1953m.
B. Stundžia: BURIAVIMAS IR JŪRININKYSTĖ. Išleido LSB Jūrų Skautų Skyrius. 125 p., kaina 2 dol.
Kun. dr. Viktoras Skilandžiūnas — Le Problèm de l'éducation religieuse a notre Epoque, Liuvenas, 1953 m. 93 p.
ATEITIS, Lietuvių katalikiškojo jaunimo žurnalas, nr. 3. Turiny — jaunimui pritaikinti T. Viktoro Gidžiūno, O. F. M., Z. Ivinskio, J. Vaišnoros, M. I. C. straipsniai, pačių jaunųjų įvairiomis temomis rašinėliai, eilėraščiai, įvairios žinios iš Ateitininkų Sąjungos ir pasaulio. Numeris gausiai ir skoningai iliustruotas vertingais meno darbais ir nuotraukomis
|
• Liet. Rašytojų Draugijos Jury Komisija, susidedanti iš Vinco Ramono, P. Gaučio, S. Tamulaičio, Gražinos Tulauskaitės vasario 22 d. jaunimo literatūros 1952 metų premiją 100 dol. vienbalsiai pripažino Petronėlei Orintaitei už Balės Vaivorytės slapyvardžiu Vokietijoj iš'eistą jos knygą "Viltrakių vaikai".
• "Draugas" paskelbė trečią romano konkurso premiją 1000 dol. Rankraščius prašoma įteikti iki šių metų lapkričio mėnesio 1 d. "Draugo" adresu.
• Chicagos Lietuvių Literatūros Draugija Vinco Krėvės 70 metų amžiaus sukakčiai paminėti išleido 187 pusi. knygą, kurioje yra V. Mykolaičio-Putino, V. Maciūno, dr. A. Senno, S. Čiurlionienės-Kymantaitės straipsniai ir paties jubiliato raštų ištraukos.
• Poetė Juzė Augustaitytė - Vaičiūnienė ruošia naują eilėraščių rinkinį. Mano baigti ateinančiais metais.
• Juozas Švaistas parengė spaudai dvi knygas — "Savojo kraujo šauksmas" ir "Knygnešių karalius", romaną iš knygnešystės metų.
• Nelė Mazalaitė rašo naują pasakojimų ciklą apie savo tėviškę Darbėnus. Iš jų galinčios susidaryti net kelios knygos.
• Leonardas Žitkevičius leidžia eilėraščių rinkinį veikams — "Saulutė debesyse". Iliustracijas darė J. Pili-pauskas.
• Knygų leidykla "Gabija" leidžia vaikams Jurgio Jankaus pasaką "Po raganos kirviu" ir Kazio Binkio "Baltąjį vilką". Abi knygelės bus Muštruotos.
• Balandžio 26 d. Carnegie Hali New Yorke Columia Artist Management rengia pianisto Vytauto Bacevičiaus koncertą. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
Dar ne vėlu užsiiprenumeruoti
KARĮ
Vienintelį pasaulio lietuvių karių mėnesinį iliustruotą žurnalą
Redaguoja: Dom. Penikas, Br.
Aušrotas ir Sim. Urbonas
Prenumeratos kaina:
Metams 4 dol.
Pusmečiui 2.59 dol.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
