Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALFONSAS NYKA-NILIŪNAS   
AKIMIRKA

Balta užuolaida mėnulio šviesoje.
Geltoni aukso amžiaus
Kūnų spalvos jurginai.

Stalas. Aplinkui susirinkę kėdės
(Po paskutinės vakarienės). Miręs
Gėlių ir vyno kvapas.
Pajuodę Letos topoliai ir Fornarinos
Kakta. Ištroškęs gerti
Vienišas ąsotis.

Bet mūsų nebėra.

1975

BALLATA PER UNA DONNA DEFUNTA

Dabar, gulėdama po gluosniais,
Arogantiškai pakreipusi išdidžią galvą,
Dvidešimtųjų metų stiliaus suknele,
Su ikona ir su apatišku Lambrusco rankose,
Turbūt, galvojate: Kad tik Rytojus
Nesužinotų, kur esu — miškai,
Miškai pilni juodųjų uogų — ...
Su šypsena Jūs klausotės, kaip gelsvos
Vingiorykštės įširdę plūsta pienę:

Hydropique! Hydropiąuel Ir per ilgas
Tvankaus atodrėkio naktis
Jums po išblyškusiais vokais
Dega juodas Valois mėnulis
Ir krinta Kauno ir Kostromos žvaigždės.

Atleiskite, kad neturėjau laiko dieną,
Ir atnešu šią puokštę saulės
Ir žydinčios mergaitės atminimui
Tik Jūsų nakčiai prasidėjus. Bet dabar
Jūs žinote, kad negalėjau
Peržengti taip rūpestingai ginamos
Savo ir Jūsų egoizmo sienos.

1973

ATSISVEIKINIMAS

Peržengus slenkstį,
Lengva kaip plunksna,
Tu šoktelėjai du kartu į viršų,
Ir lango kvadrate sustingo lieknas
Šviesplaukės merovingų
Princesės profilis; ant skruosto liko
Sunkus drėgnos blakstienos skausmas.

Aš įsmeigiau akis į stiklą,
Norėdamas žvilgsniu prismeigti
Tavo eterininį siluetą

Prie saulėj degančio asfalto,
belyginant entomologas peteliškę, —
O Morpho cypris! — ir paversti
Elegantiška fosilija laike,
Bijodamas suprasti, kad prarandant
Įvyksta pasaulio sukūrimas.

Kai vėl sugrįšį,
Langas ir žvilgsnis bus
Dviem mėnesiais liūdnesnis.
1977

VASARA

Rytas atvertė didžiulį foliantą.
Dulkėto paveikslo gatvėj
Žaidžia melancholiški vaikai.

Laikas atsimuša į akmenis,
Į sienas ir, nepalikęs jokio garso,
Krinta ant veidų.

Pražilęs sekmadienis snaudžia
Temps retrouve tome. Aguonos,
Išsiskleidę baltus lietsargius,
Šnabždasi darže. Nuvytusių alyvų
Natiurmortas (su citra, Gentileschi)
Nuodija atsiminimais.

Iš tavo balso
Išskridęs nematytas paukštis
Blaškosi aklais sparnais
Ir ieško mūsų medžio.
1978

INSOMNIUM
Aštrus žiogų čirškimas braižo iki kraujo
Gelsvą mėnulio pergamentą. Naktis švendryno
/žirklėm
Iškirpo tavo kūno siluetą mėnesienoje. Annit! Annit!
Paklydęs rūsčiai švokščiančioj Broceliandos girioj,
Vagantas joja aplankyti Tumbelinos.

Laikas, sustingęs į akmenį. Nuogas,
Neaprėpiamas dabar. Degutuotos ramunės
Prie vieškelio. Mont d'Oliviers, Gethsemani
Ir Mons Veneris auštant. Kodėl jie man ir tau
Neleido pasirinkti? Atsimeni, kaip aš rašiau
Vidudienio lange pasaulio atradimo
Istoriją? Nusekus vandeniui, pakalnėj ištiestų
Drobių takais pro pirtį, dunksančią prie brastos,
Su permesta per petį mandolina
Bėgo princas Gesualdo su manim. Bet persų strėlės
Užtemdė Herodoto dangų. Keleivi,
Jei būsi Spartoj, nesakyk, kaip buvo mums sunku
Mirti už tėvynę: mes būtumėm išdavę viską tik už
/vieną
Šviesos sekundę! Ir kodėl jie mums
Neleido tąsyk pasirinkti?

Laikas teka gyslom, kol jos plyšta.
Rytas Mannheime su Henriku. Apyaušrio šviesoj
Nubudusi akla dagerotipija. Vaiduokliai apleistų
Tūringijos pilių koridoriuose, miręs
Paukščių plasnojimas. Ichtiofago kapas
Agisimbos glūdumoj. Kodėl, sakai, turėjom skirtis
Akinančioj Stazione Termini šviesoj? Kodėl
Džiaugsmo ontologijoj nėra vilties, tik vienas
Šaltas, epiderminis ir nesibaigiąs skausmas:
Žinoti kaip yra, bet nežinoti kas.

1977

MERGAITĖS PASAULIS

Jai einant,
Tiltai pasidaro grakštesni. Krantai
Ir gatvės ima žaisti vidudienio saulėj
Bokštai pasipuošia
Šventadieniškais rūbais.

Daiktai staiga netenka svorio.
Sociologija, politika ir ekonomija
Miršta, ir viskas tampa
Erotika ir teologija.

1973

VIENA PAVASARIO DIENA KADAISE
Tavo plaukai dejuodami ištirpo
Mistiškos spingsulės šviesoje ir pilko
Vandens šniokštimo pastoralėje, name,
Kur aš, žiūrėdamas į saulę, augau,
Kur vieną naktį nusileido stebuklingas paukštis.
Bet tu jo nematei. Kaip aš galėjau
Tau jį parodyti? Kaip? Garde
Prunkštė nuobodžiaujantys arkliai. Į kalną
Sunkiai lipo tėvas. Anapus upės
Balsas Šaukė: "Ar suradot?99 Kitas, iš toliau,

CAPRI
Šiurkštus
Sustingusio vėjo
Granitas
Laiko šiurenime,
Kur susitinka
Ryto tyla
Ir belaikės
Žuvėdros akys.

Kur jūs,
O
Alksnio luobu
Suteptos, paukščių
Lizdų ieškoję
Suskirdusios rankos,
Niekad neradę
Savęs?

Jums
Išmokto ilgesio
Paveldėti žodžiai:
Mare Tirreno,
Capri.

1974

Kaip aidas: "Ne!"
Taip baigės Tavo ilga, sunki ir neskambi diena, kurios
Aš ieškau nesustodamas, nors balsas
Anapus upės tebešaukia: "Ne!"
1975

ZENONO LAIŠKO ANTIGONU
I GONATOS KOMENTARAS
Zenonas karaliui Antigonui Gonatos
Rašė: dėl senatvės
Negalįs pats atvykti ir savo vietoj
Siunčiąs mokinius, kurie jo neapvilsią, nes jie
Savo vidinėmis vertybėmis
Nė kiek nenusileidžią jam.

Istorija nesako nieko, nors juos ir mini,
Apie jų darbu pasėtą sėklą karaliaus Antigono
Dvasioje. Bet neprotinga buvo siųsti
Persėjų ir Filoridą savo vietoj,
Nes mokiniai, nors ir geriausi,
Suprofanuoja savo mokytojų dideles idėjas,
Bandydami paversti jas
Materija ir kasdienybe: duona,
Žaidimais, vynu ir žudančiu peiliu.
Jie sukuria imperijas, kurios
Miršta dar negimę — savyje.

Todėl minties negalima palikti
Vienos ir be globos arba jos patikėti
Savo mokiniams, nes sėklos ateitis
Priklauso nuo sėjėjo rankos mosto.
1975

RECENZIJA
Forma — kaukėti, sužaloti ir paliegę
Žodžiai beraščio ilgesio ir skausmo
Tarnyboje — vienintelė laisva būtis,
Užnuodyta melu ir pavėluota meile.

Tema — seniai išdžiūvęs kraujas,
Seniai palaidota asla ir brolių kūnai,
Seniai išduotas skausmas ir seniai
Pardavinėjamas Hing-Konge
Gamintas Nemunas ir Margirio herojų kaulais
Spindinti gimtoji žemė. Laikas —
Kažkelintieii sąžinės graužimo metai.

Idėja — nuolatinis rankų
Plovimasis kitų skausmu, kitų kančia,
Kitų krauju, kur miršta ir pralaimi
Visuomet tik kitas. Bet, deja,
Nėra čia nei kovos, nei kraujo — viskas
Tik melas ir vanduo. Tėvynė —
Bejėgėmis svajonėmis užnuodyti trofėjai
Tuštybės sienoj. Veidmainystė
Neturi formos, neturi amžinybės melas.
Dulkės vistiek nubaus, nes ir herojai,
Be saiko valkiojami,
Susinešioja kaip daiktai.
1973

CANTEJONDO

Aš tau padovanosiu
Niekad, niekados
Nesibaigiantį liūdesį
Ir ilgiausią
Pasaulyje kelią,
Kad tavo kraujas
Niekad, niekados
Nesužinotų,
Kas yra namai
Ir nusižudėlės langinės
Klyksmas naktį:
Niekad, niekados.

1974

MOKINYS

Aš vis dar tebeieškau rakto
Lašo ir akmens
Kalbai, paukščių tylai
Tartaro alksnynuose,
Mirusio balandžio
Nuobodulio žaizdai iššifruoti,
Kaip tąsyk Kartaginoje,
Kaip tąsyk Vilniuje.

Aš vis tebesimokau
Savo paties istorijos iš niekad
Neparašytos knygos,
Kurios lapus
Kažinkas ciniškai plėšo
Iš pabaigos.

Turiu skubėti,
Nors visko ir nesužinosiu.

1973



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai