Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KALNŲ GRIŪTIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANŠLAVS EGLITIS   
Štai ką papasakojo man senas kalnų vadovas Teodulas Supersakso, kada aš aplankiau jį jo kalnų trobelėje, tarpeklio atsišakojime, toli nuo minių ir turistų.

— Nuo senų laikų, kuriuos tik įmanoma susekti bažnytiniuose Zermato įrašuose, visi mūsų šeimynos vyrai buvo kalnų vadovai. Senais laikais kai kurie jų imdavosi ir kitų darbų, bet anksčiau ar vėliau jie grįždavo į kalnus. Kai vyras bando rikiuotis į geriausius, jis turi įveikti "sunkiausias Alpių problemas", ir dėl to kalnų kopėjo problema gali būti tikrai pavojinga. Mano tėvas neilgai džiūgavo kopimu į kalnus. Vieną dieną jį parnešė namo su abiem sulaužytomis kojomis. Gyvenimo liekaną jis praleido su ramentais. Mano vyresnysis brolis griuvo į gilią Turggo ledyno prarają prie Matterhorno. Jo lavonas nebuvo surastas. Turėdamas savo antrąjį sūnų, taip pat įnikusį į kopimą į kalnus, tėvas nutarė, kad aš, jauniausias, turiu pasirinkti nepavojingą darbą. Jis atidavė mane dirbti pagalbininku batsiuviui, atokiau nuo Zermatto, ramiame Vers L'Eglise kaime, Waudo kantone, Diablereto kalno papėdėje, kur aš ir taisiau batus dvejetą metų ir buvau labai nelaimingas.
Kartais, kada sutikdavau savo brolį Mathias ir bendradarbius gidus ir klausydavausi jų šnektų apie sustojimus ant dviejų pėdų pločio atbrailų ties prarajomis, apie lipimą statmenomis, apie manevrus su virve ir kabojimą ant jos, apie prasiveržimus į išdidžias viršūnes, aš vos-ne-vos sulai-laikydavau kvėpavimą ir ašaras nuo susijaudinimo. Mano brolis buvo geriausias gidas visame Zermatto slėny, o aš — batsiuvys!

Kai man sukako septyniolika, man jau paaiškėjo, aš būsiu nelaimingiausias padaras ant žemės, jeigu aš būsiu priverstas visą savo gyvenimą praleisti prie batsiuvio skobnio. Netenka tad ir kalbėti, kad aš skyriau kiekvieną laisvą valandėlę kalnams, bet mes, šveicarai, esame darbštūs ir sąžiningi žmonės, tad to laisvo laiko batsiuvys taip mažai beturi.

Diablereto kalnas neprilygsta didžiosioms
Zermatto viršūnėms, bet jis turi gražų, pakankamai statų šiaurryčių šlaitą, pagarsėjusį galingomis lavinomis. Tą žiemą, kai aš dirbau pas batsiuvį, sniegas virto tokiomis masėmis, kad net seniausi kaimiečiai buvo nustebę. Trumpi atlydžiai ir juos įkandin seką šalčiai prilaikydavo smulkias griūtis, ir tokiu būdu visa sniegų masė liko ant kalno iki vėlaus pavasario. Visi laukė milžiniškos sniego slinkties. Kai kurie kaimiečiai buvo sukrovę malkų netoli pavojingos ribos, kai kurie turėjo ten pašiūres karvėms ar vasariškas pastoges piemenims. Kaimiečiai kėlė visa tai žemyn, į saugesnes vietas.

Kada pavasarį atlydžiai imdavo šilti, aš nerimau prie savo darbo skobnio. Bet kuria kaina norėjau matyti pasalūniškai krintančias griūtis. Kiekvieną ankstų rytą aš bėgau stebėti sniego patvarumo sąlygų. Įkopti šlaitan reikėjo poros valandų, striksėti žemyn užteko ir pusvalandžio. Keliskart pavėlavau darban, ir mano šeimininkas pyko.

Vieną naktį, balandžio pradžioj, kai po kieto dienos darbo išėjau iš dirbtuvės, iš karto jau žinojau — lavina virs šiąnakt!

Naktis buvo tyki. Šaltas oras slėgė drėgme. Vieninteliai susekami garsai tebuvo jautrus sunkių lašų taškesys nuo stogų ir medžių šakų ir tolimo patvinusio upokšnio urzgimas Ormono tarpeklyje. Tai buvo pavasarinių kalnų griūčių naktis.
Aš daviau kyšį savo bendradarbiui, kad jis niekam nesakytų, jog aš užsimoviau savo sunkius keleivinius batus. Aš nuskubėjau sniegino šlaito link.

Mirtinė ramybė supo neaprėpiamą šlaitą. Netgi šaltinio urzgulys neįveikė drumsti iškilmingos tylos. Nors buvo drėgna, bet oras buvo vaiskus. Snieguotų kalnagūbrių apybraižos buvo raiškios tamsaus dangaus fone. Buvo ir debesų, bet vaiduokliška mėnulio šviesa persmeigė apylinkę. Sniegini plotai atrodė visiškai lygūs, be formų, be šešėlių. Vientisas sniego baltumas rodė pasaulį lygų. lygutėlį.
Sniegas prinoko nučiuožti. Jis buvo prisisunkęs vandens ir labai slidus. Lengviausias postūmis galėjo pajudinti laviną.

Kelias valandas aš kantriai laukiau, bet šlaitas nejudėjo. Man nepatiko tokia tobula oro tyla. Tai gali sulaikyti vaidinimą neribotam laikui. Netoli buvo jau brėkšmė. Tuoj aš turėsiu grįžti darban nepamatęs didžiojo kalnų spektaklio.

Aš nutariau veikti. Saugumo dėlei turėjau pasiieškoti vietos aukščiau pavojingos ribos. Buvo tai lengvai pasiekiama uola kairėj šlaito pusėj. Buvo dar tamsoka geram įlipimui, bet aš buvau apsigimęs kalnų kopėjas, stiprus, kietai sudėtas vaikinas, aš galėjau įkopti stačiai porą tūkstančių pėdų per nepilnas dvi valandas. Apie tris ryte aš sustojau ant kauburio, kaip tik virš sniegino pločio.

Per vaiskų orą atsiskleidė milžiniškas vaizdas. Prieš mane stūksojo visas Berno Alpių kalnynas vaiduokliškoj, perregimoj mėnulio šviesoj. Didžiosios Olderhorno, Wilderhorno, Wildstrubelio viršūnės ir Pragaro Galva, atrodė, skleidė savo misterišką švystesį. Tai buvo nepaprastas vaizdas, vienok aš jo bemaž nemačiau. Buvau apsėstas geidulio pradėti laviną. Aš jau sudėjau minty tariamai kuklius posakius, pasakytinus mano broliui ir jo draugams, kaip pastūmėjau išvaizdingiausią sniego nuslinkimą.

Tai nebuvo maža problema. Pirma aš surikau, kiek įstengiu. Aš nežinojau tuo laiku, kad balso smarkumo neužtenka pajudinti sniegui. Visos šnektos apie tai nesąmonė. Netrukus stvėriausi tikresnių priemonių, išilgai šlaitu aš nuleidau sniego kamuolius. Kai kurie jų pavirto pakankamai stambiais, bet sniegas, atrodė, buvo per sunkus, per drėgnas, kamuoliai netrukus subyrėjo ar sustojo vėpūtiniuose. Taip triūsiau be sėkmės ilgoką laiką.

Pagaliau aš nutariau nuleisti šlaitu akmens nuo-plaišą. Stovėjau ant labai suižusios, suskeldėjusios uolos, negalėjau rasti palaidų, pakankamai didelių akmenų. Apsidairęs užtikau atšokusį uolos gabalą ir pradėjau kapoti jo bazę savo ledui kirsti kirvuku. Buvo itin sunku atskelti pirmas nuoplaišas, bet vėliau stambūs akmens gabalai jau lindo iš uolenos lengvai, kaip stalčiai iš spintos. Aš atskyriau iš uolenos bent dešimties tonų gabalą. Po kelių smarkių kirčių atskirtasis gabalas pradėjo svyruoti, galop aš sugebėjau jį atlaisvinti. Didžiulė uola išsinėrė iš savo įdaubos ir nučiuožė šlaitu.

Gilus atodūsis išniro virš kalnų. Tuo pat laiku aš pajutau — lyg dvi švelnios ir galingos rankos nutvėrė mane už pečių ir pastūmėjo šlaitu, tiesiog į judėti pradedančią laviną.

Tuolaik iš tikro aš buvau visiškai apglušęs. Visą įvykio bėgį ir smulkmenas aš atkūriau, atstačiau vėliau. Pastumdamas sniego judesį, aš nesuvokiau, kad palaidos sniego masės sudarys tuštumą, kuri įtrauks savin aplinkos orą kaip sūkurys. Aš stovėjau per arti briaunos ir buvau įtrauktas ir slydau šlaitu žemyn su vis didėjančiu greičiu.

Visas kalno paviršius, visi nesuskaitomi vėpūtiniai veržėsi žemyn su kurtinančiu švilpesiu, griaudėdami, staugdami, nelyginant eskadra lėktuvų skuostų virš šlaito, savo metaliniais pilvais liesdami sniegą. Staiga kalnų kopėjų patarimų atšvaistą sužaibavo mano aptemusioje sąmonėje: jeigu esi pagautas lavinoje, pamėgdžiok plaukimo judesius. Tatai padės išsilaikyti snieginos srovės paviršiuje. Aš apmaudžiai stengiausi plaukti, bet tai buvo lyg kova su kriokliu. Tada, įsitempęs, išsitiesiau ir iškėliau ranką, atsimindamas, kad žmonės, kurie palaidoti lavinoje, dažnai atrandami pagal prasikišusią ranką, dargi pagal vienintelį pirštą kuris iššovė virš sniego. Aš suvokiau milžiniškumą masės, kuri mane traukė žemyn. Sniego užtektų palaidoti visam kaimui, ką čia bekalbėti apie iškeltą ranką ar pirštą.
Užmiršdamas visus gerus patarimus, aš instinktyviai elgiausi kaip geriau. Prispaudžiau kelius prie smakro, kumščius prie kaktos, šitaip saugodamas veidą, ir riedėjau žemyn, kaip kietai suvyniotas ryšulys.

Nelengva paaiškinti, kodėl sniego krioklys manęs nesutraiškė. Aš galvoju, kad žemesnieji sluoksniai buvo drėgni ir slidūs, tad viršutinė danga, lengvesnė ir sausesnė, slydo laisvai, sniegas nesivartė, kaip įprasta lavinoje.
Vis dėlto aš gilokai įgrimzdau sniego srovėj ir atsitrenkiau į vėpūtinį šlaito papėdėj su tokiu smarkumu, kad mano sąmonė buvo užpūsta lyg žvakutė ant gimtadieniško kepsnio.

Ar ilgai buvau netekęs sąmonės, pasakyti negaliu. Pirmas mano pojūtis buvo viso kūno skausmo pojūtis. Buvo nepakenčiamas sopulys krūtinėje. Plaučiuose buvo lyg pripilta kažin ko tiršto, o šonkauliai taip stipriai suglausti, kad negalėjau kvėpuoti. Kai mirtis dėl kankinančio dusulio atrodė jau tikra, šonkaulių spaudimas atsileido. Aš atsikvėpiau sekliai ir labai skaudžiai. Tiktai po be galo sunkių minučių pajėgiau kvėpuoti laisviau. Kvėpavimas tebebuvo skausmingas, bet be dusulio.
Iki to momento visos mano pastangos buvo sukoncentruotos į kvėpavimo atgavimą. Tuoj pat atkuto visi kiti pojūčiai. Aš suvokiau, esu įtrauktas sniegan veidu žemyn. Kumščiai tebebuvo prispausti prie kaktos, ir tai sudarė mažytę ertmę prie burnos ir nosies. Kitaip, būčiau uždusintas. Viena koja tebebuvo atlenkta prie krūtinės, kelias žemiau smakro, o kita buvo užlenkta toli atgal. Aš buvau įmūrytas sniege. Mėginau pajudinti alkūnę, kojas, bet be mažiausios sėkmės. Tik tada smegenyse nučiuožė mintis, kad aš esu palaidotas gyvas ir giliai po lavinos kalno papėde.

Pamišėliškai nusigandęs, aš varčiausi kiek įstengiu, bet visiškai nesėkmingai; aš negalėjau pajudinti savo sąnarių. Tebebuvo geliantis skausmas krūtinėje ir, vėl, skaudus dusulio mėšlungis.

Su desperatiška valios pastanga aš leidau savo kūnui atsigauti. Lavinoje palaidotieji laimi, kai jie kvėpuoja paviršutiniškai, saugodami trupinėlius oro, kuris sunkiasi pro sniegą, ir taupo savo jėgų liekanas. Taip moko kalnų žinovai, šįkart jie buvo visiškai teisūs.

Visą laiką bandžiau judinti kumščius. Sniegas truputėlį pasidavė. Palengva, judėdamas atsargiai ir stipriai, padidinau sniege ertmę prie veido. Aš samprotavau, kad nesu palaidotas per giliai, nes tuo būdu aplink mane būtų suspausta kiekviena mažiausia tuštuma. Iki tol aš vis neatmerkiau akių. Tarus atvirai, aš neturėjau tam drąsos. Aš bijojau pamatyti aklą tamsą. Bet, pagaliau, maldaudamas Dievo malonės, aš atsimerkiau. Kartus nusivylimas mane supurtė. Buvau apsuptas juodžiausios nakties, be mažiausios prošvaistės.

Keistas abuojumas apglobė mane. Ar tai galas? — pats save paklausiau. Mirtis lavinoje tinka kalnų žmogui. Aš atsiminiau savo vyresnįjį brolį, patyrusį kalnų kopėją ir medžiotoją, bet ledynas apgavo jį, lygiai kaip dabar mane. Man buvo pikta, kad, užuot kopinėjęs į gražuolius kalnus, tiek metų praleidau kaldamas vinis į puspadžius ir piausty-damas odą batams. Aš įsižadėjau. Jeigu Dievas malonės suteikti man išsigelbėjimą iš šio sniegine kapo, aš niekados nepaliesiu batsiuvio plaktuko Aš norėjau keršyti. Aš stengiausi atstatyti kalnų kopėjo garbę.

Aš apmaudžiai norėjau apgauti gudrias lavinas apmauti ledynus, pažeminti išdidžias viršūnes. AJ buvau piktas ir įtūžęs, bet visa tai buvo nenaudinga. Aš negalėjau pajudėti, išskleisti savo rankų pirštų ir išlaisvinti veido.
Kvėpavimas neeikvojo oro. Galbūt esu palaidotas negiliai? Tai man teikė vilčių. Žmonės manęs pasiges, pradės ieškoti, atras.

Didelės lavinos nuoslinkis buvo stambus įvykis kaime. Kiekvienas kaimo gyventojas to įvykio su jaudintas. Kai kurie žiūrovai gal jau prie vietos. Septintą valandą mano šeimininkas, nematydamas manęs darbe, pradės klausti apie mane mano bendradarbį. Deja, šis buvo garbus vyras, jis tylė; apie mane ir mano išdaigą dėl lojalumo man. Betgi palengva jis suvoks, kokia bėda galinti mane ištikti, jis suvoks pavojų ir papasakos teisybę. Tada kiekvienas puls manęs ieškoti.

Bet, įsivaizduodamas sniego mases, kurios nušliaužė nuo kalno, aš vėl sunerimau. Jeigu esu pakastas negiliai, sniego zondai lengvai atras mane. Reikės laiko ištirti daug vėpūtinių. Tiktai vieną dalyką palaikiau sėkme: kad esu palaidotas veidu žemyn ir ieškojimo zondai nesužalos veido nei išdurs man akies, kaip atsitinka, girdėjau, lavinoje palaidotiems ir atrastiems žmonėms.

Praradau laiko sąvoką. Laikas nuo laiko mane žiauriai purtė šaltas drebulys. Tai nebuvo juokai būti įveltam į šlapią masę. Bet aš nebijojau sušalti mirtinai. Buvau sveikas ir stiprus, o sniegas, nors šaltas, parūpino kiek insuliacijos. Kiti reiškiniai kurstė rūpestį: tirpo sąnariai. Aš nebejutau jų. Aš bandžiau, kiek pajėgiu, atleisti raumenis visose savo kūno dalyse. Pavyko šiek tiek atgaivinti kojas. Vėl buvo daugiau vilčių.

Keista mintis mane parbloškė raumenis judinant. Sniego kalvoje buvo mirtinė tyla. Betgi aš turiu girdėti upokšnio urzgulį, nes lavina atvilko mane netoli upokšnio vagos. Sunkios sniego masės dargi turėtų ryškiau perteikti upokšnio garsą. Kad ir kaip stengiausi įsiklausyti, nieko neišgirdau. Galbūt aš apkurtau? Oro spaudimas griūtyje lengvai galėjo suplėšyti ausų būgnelius. Vienok skausmo ausyse nebuvo.
Staiga aš sugavau giliai pasąmonėje malonų, gurguliuojantį garsą, nelyginant kas piltų skystį iš butelio į stiklinę, Iš pradžios pagalvojau, kad tai mano nualintų nervų pokštas. Bet garsas kartojosi ir dauginosi. Gurguliuoją garsai, aukštesni ir žemesni, sklido iš visų šonų po mano kūnu, ir pagaliau, visiškai pasimetęs, girdėjau malonų visos sniego kalvos čiurlenimo ir gurgėjimo sąskambį, baugų koncertą. Būtų gal ir malonu klausytis to viso, jeigu mano padėtis būtų laimingesnė ir saugesnė.
Ir čia aš nugirdau stipresnį vandens kunku-liavimą. Tėkmės, atrodė, smarkėja kas sekundę. Netrukus vandenys burbuliavo; galinga nematoma srovė kažin kur apačioje taip įsiaudrino, kad sniegas pradėjo virpėti.

Tai čia, tai ten didžiuliai sniego kąsniai, garsiai pliauškėdami, griuvo į tėkmę iš geroko aukščio. Galbūt tai buvo mano vaizduotės padariniai, bet, garsams ryškėjant, kietėjo mane įčiul-pęs sniegas, mano sąnariai labiau tirpo.

Tam tikrą laiką buvau apdujęs, mane vėrė baugus įtarimas. Aš girdėjau ne tik po savimi tėkmės kunkuliavimą ir taškesį, bet ir upokšnio urzgulį iš atokiau. Mano įtarimai dar nesusiklostė į tikrą sąvoką, kai apklojęs mano veidą sniegas sutarškėjo, nelyginant kokia nematoma ranka perplėštų milžinišką vaškinio popieriaus lakštą. Per sniegą perėjo purtulys, mane apakino nepakenčiamai skaisti šviesa. Girdėjau skambų vandens taškesį apačioje, po savo kūnu, šalto vandens kaskada tėškė veidan.

Užvertęs kaklą, vartydamas akis, aš pajėgiau sugauti, kad esu įveltas į vėpūtinį, bent aštuonių pėdų aukščio, kuris pakyla bent penkiolika pėdų virš prasiveržusio krioklio. Vanduo, ištryškęs iš nematomo tunelio po manimi, sruvo kaip klastingas, žvilgantis žaltys. Galingu poveržiu srovė prasikišo gerą šimtą pėdų pirmyn, suskilo, atsitrenkusi į didelį granito luitą ir nusiplukdė toliau, krisdama nuo statumos.

Viskas man paaiškėjo. Didžiulė lavina užvertė siaurą upokšnio daubą, tam tikram laikui užtvenkdama tėkmę. Juk sniegas vandens nesulaikys. Greit siauri, murmantys upeliai prasisunkė pro apatinį sluoksnį, kur spaudimas sunkesnis, palikdami kaboti plonas sniego arkadas ties smarkauja srove. Tokie sniego tiltai nėra nepaprastybė. Tokius bei panašius man teko daugkart stebėti nuo kranto, nekabant, aišku, tokioje arkoje. Dabar aš supratau, kodėl sniego spaudimas taip smarkėjo. Medžiaga turėjo atlaikyti arkos svorį.

Sniego atplaišos kurį laiką krito vandenin. Srovė, matyti, nuplovė sniego užtvanką, ir sniego tiltas laikėsi patvariai. Bet ar ilgam? Kai šąla, toks sniego tiltas gali stovėti savaitėmis; kai atodrėkis, kaip šiandieną, tiltas gali sugriūti bematant.
Aš stebėjau srovę, stengdamasis apskaičiuoti nuotolį iki smarkaus sūkurio, kur vanduo atsitrenkia į uolą. Vietos žmonės buvo visiškai teisūs pavadinę šį upokšnį Le Grand Eau — Didysis Vanduo. Potvynio metu upokšnis pavirsta baugia srove. Aš buvau geras plaukikas. Jeigu aš nušoksiu vandenin, galėsiu priplaukti arti kranto panarinto karklo šakas. Jeigu jų aš nepagausiu, vanduo sutrėks mane į uolą.

Tikriausiai gi aš negalėsiu padaryti jokio judesio. Mano sąnariai mirtinai nutirpo. Rankos, prasišovusios iš sniego prie veido, buvo juokingoj padėty, nelyginant aš mėginčiau apmaude plėšti savo akis. Aš vos-ne-vos gebėjau judinti sustingusius pirštus. Man įkritus į krioklį, tėkmė trenks mane, kaip sutrūnijusį medį, į uolą, ir nuplukdys žemyn mano kūno atlaikas.

Išsigelbėjimo nebuvo matyti. Lengvai galėjau tai suprasti. Padėtis mano sakė: sudiev ant visados kalnams, Zermattui ir Diablereto kalnui.
Šiuo gilaus apmaudo momentu aš sugavau savo vardą, lyg tyliai sušnabždėtą iš kur. Keista tarti, aš gi jutau širdies gelmėje tam tikrą padėką likimui, kuris verčia mane netekti sąmonės, tuo laisvindamas mane iš kūno naikinimo kančių, jei būčiau su pilna sąmone. Užvertęs kaklą, aš pamačiau kranto dalį — ten buvo minia žmonių, ir jie man mojavo. Mačiau, kaip jie stengėsi šaukti, tuščiai mėgindami perrėkti krioklio griaustinį.

Tad, ant kranto telkėsi mano gelbėtojai. Vienok džiūgesinga kibirkštis tuoj užgeso. Kaip jie galės mane išgelbėti? Neįmanoma stotis ant sniego tilto. Tiltas subyrės kartu su gelbėtojais į krioklį. Dėl srovės smarkumo neįmanoma pakišti po tiltu greitosiomis sukalto sielio. Vienintelė tad priemonė ištiesti skersai upokšnio porą virvių. Lipdami virvėmis, gelbėtojai galės mane pasiekti. Bet kaip permesti virves į kitą krantą? Upokšnio įdauba per plati. Ir kitame krante reikia vyro, kuris pririštų virvę prie uolos ar kelmo. Tebuvo vienas kelias per kaimo tiltą, tai reiškė dvi valandas kopti į antrą krantą. Tuo tarpu trapi sniego konstrukcija suirs, ir apgailėtinu būdu aš nuskęsiu visų Vers L'Eglise gyventojų akivaizdoje.
Lyg patvirtindamas mano svarstymus, sniego tiltas smarkiai susverdėjo, ir didelis gabalas atplyšo ir nėrė į upę. Žvėriškos baimės priepuolis supurtė mane. Panikoje suklykau. Tuoj pat aš susitraukiau, suprasdamas, kad mano judesiai gali būti lemtingi sniego arkai.

Aš mačiau, kad gelbėtojai labiau susijaudino. Jie bėgiojo, rodė į dešinę mano tilto atbrailą, kuri buvo labiausiai suižus. Staiga vienas karklas prie kranto paniro vandenin — ant šakų sustojo vyras. Kai aš atpažinau jį, apmaudingo džiaugsmo ir kartaus rūpesčio banga persmelkė mano dvasią — tai buvo mano brolis Mathias, matyti, atsilankęs Vers L'Eglise kaime ir su kitais atbėgęs manęs gelbėti. Jis buvo geriausias ir labiausiai patyręs kalnų kopėjas Walles kantone. Aš žinojau, jeigu rasis bent vienas būdas išgelbėti mane, Mathias atras tokį. Bet buvo aišku — tokios galimybės nėra.

Savo rankoje Mathias laikė virvę, kurios kitą galą keli vyrai turėjo ant kranto. Brolis pamojo man ranka ir kažin ką suriko, bet jo žodžius nustelbė krioklio riaumojimas. Brolis lipo šakomis vis toliau, ir medis skendo ir svyravo. Brolis vos-ne-vos išlaikė pusiausvyrą. Jis pasiekė apie dvidešimt penkių ar trisdešimties pėdų atstumą nuo manęs, bet nebuvo skirtumo, jeigu jis stovėtų nuo manęs ir puse mylios. Aš negalėjau suprasti, kaip jis taikėsi man padėti.
Ir aš pastebėjau kilpą ant virvės galo. Balansuodamas ant šakų, lyg šokėjas ant ištemptos virvės, brolis ieškojo taikinio: su kalnų statmenų kopėjo įgūdžiu jis sviedė virvę, ir kilpa apsupo mano kaklą.

Dabar man aiškėjo, aš nenuskęsiu kriokly, aš būsiu pakartas. Nebuvo galimybės nuimti kilpą nuo kaklo. Dvidešimčiai sekundžių po arkos griuvimo praėjus, šaunus gelbėtojas ištrauks mane iš vandens, ištrauks lavoną su sulaužytu stuburkauliu.
Suvokus šią likimo pašaipą, liguistas, staigus juokas supurtė mane. Aš sukvatojau kaip beprotis. Kaip lediniai lašai sruvo ašaros į apačioj kunkuliuojantį krioklį,
Staiga sąmonė atkuto. Brolis tebestovėjo ant karklo šakų ir įnirtingai šaukė mane, mostikavo, įtaigodamas, kad kažin ką skubiai padaryčiau. Pagaliau — supratau jį. Kilpa ant mano kaklo buvo plati ir karojo gera pėda po smakru. Jeigu man pavyks išlaisvinti dešinę ranką iš sniego ir prakišti ją kilpon, virvė manęs nepasmaugs, bet susiverš per mano kairįjį petį, per dešinę pažastį. Tada aš galėsiu saugiau nušokti į vandenį.

Bet mano rankos buvo sustyrusios, kaip medinės. Tai buvo vienintelis būdas išsigelbėti — turiu ištiesti savo dešinę ranką. Aš nė nemėginau atlikti tai iš karto. Pirma, stengiausi apgauti savo pasąmonę. Tariau sau: visa galinti yra apsisprendimo valia. Neretai apmaudinga pastanga atgaivina sąnarius, kurie metų metais būna pusiau pa-ralyžuoti. Gavę dvasinį stūmį, nepagydomi paliegėliai numeta ramentus ir gali eiti. Buvau aš mirtinai išgąsdintas, ir apmaudas siekė kraštutinumą — todėl aš galiu ištiesti savo dešinę ranką ir įmauti ją kilpon.
Aš sukaupiau visas savo dvasios ir kūno jėgas, kreipdamas dešinę ranką kilpon. Nepavyko. Ranka buvo nutirpus, negyva, kaip medžio gabalas. Apmaudingai mėginau vėl ir vėl, sėkmės nebuvo.

Minia ant kranto sustyro. Garsūs žmonių šauksmai pralenkė krioklio ūžesį. Sniego arka pradėjo sverdėti. Ir su mano paskutinėmis pastangomis ištiesti dešinę ranką arka sugriuvo.

Aš kritau kartu su arka, o sniego postūmis išlaisvino mano ranką, ji įsmuko į kilpą kritimo jėgos veikiama.

Su skardžiu pliauškesiu aš panirau į ledinio šaltumo vandenį, kuris pagavo mane lavinos greičiu ir galia. Tuo pat momentu mano kairysis petys ir dešinė pažastis pateko į lyg deginančias žnyples. Vanduo kunkuliavo virš galvos, kirto veidan, bet sekančią akimirką aš jau jutau stiprias Vers L'Eglise vyrų rankas, traukiančias mane ant kranto.

Iš anglų kalbos išvertė Jurgis Gliaudą




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai