Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1967 m. 1 sausis
TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
Galina Sužiedėlienė — Naujoji aplinka — grėsmė ar proga? ................................1
Pranas Visvydas — Eilėraščiai .............................................................................. 8
Juozas Pažemėnąs — Prof. Vladas Jurgutis .........................................................11
Vladas Kulbokas — A. Nyka-Niliūnas kritikas .................................................. 20
A. Tautvydas — Žvilgsnis į 1966 metus I. Visuomeninis-politinis gyvenimas ... 26

IŠ MINTIES IR GYVENIMO
A. Vč. — Jurgio Jankaus indėlis .......................................................................... 36
Henrikas Nagys — Vizgirdos portretinė tapyba  ................................................ 38
St. Santvaras — Stasio Baro arijų plokštelė ....................................................... 39
Viktoras Gidžiūnas, O. F. M. — Dun Skoto kongresas ...................................... 41
MŪSŲ buityje ........................................................................................................ 42

KNYGOS
Ilona Gražytė — Barono romanas angliškai ........................................................ 45
Dr. Jonas Balys — Lietuvių liaudies karinės-istorinės dainos ........................... 46
Skaityti daugiau...
 
NAUJOJI APLINKA - GRĖSME AR PROGA? PDF Spausdinti El. paštas


Kai kurie egzilų prisitaikymo aspektai


Prieš porą metų, sociologijos magistro laipsnio siekiant, šio straipsnio autorei teko pravesti studiją, panaudojant vieną lietuviškos visuomenės Amerikoje grupę. Nors studijos hipotezė nebuvo reikšmingai patvirtinta, surinktų duomenų analizė suteikė pakankamai aktualių ar bent diskutuotinų išdavų, kurias čia norima sutrauktai atpasakoti.

Studijos pagrindine tema buvo pasirinkta aplinkos įtaka paskiro individo socialiniame prisitaikyme; konkrečiau — buvo siekiama ištirti santykį tarp aplinkoje pajaučiamos grėsmės ir prisiimamos socialinės rolės. Pirmiausia gal pravartu pateikti santrauką tų sociologinių prielaidų, kuriomis remiantis išvesta hipotezė bei atliktas jos tyrinėjimas.

Aplinka bendrai aptariama kaip sociokultūrinė tikrovė, būdingai ir giliai įtaigojanti kiekvieno mūsų brendimą, o tuo pačiu ir savito "aš" sukūrimą. Kai kurie sociologai konkrečiai aplinką aptaria kaip nenutrūkstančią eilę įvairių situacijų, arba padėčių, kurias mes esame priversti suprasti ir sau pritaikyti. Pavyzdžiui, W. I. Thomas1 tai tiesiog vadina "situacijos definicija", aiškindamas tai kaip žmogaus pastangas apibūdinti savo paskirtį socialinėje plotmėje, ir drauge su K. Lewin2 įžvelgia už aplinkos objektyvios tikrovės ir tam tikrą antrą, subtilesnę jos dimensiją — tai yra, individualiai, subjektyviai suprastą aplinką, tartum perkoštą per kiekvieno individo savitą asmenybę ir jo visą egzistencinę patirtį. Šia dimensija remdamasis, Thomas toliau teigia, jog padėtį aptariant (situaciją definuojant), objektyvioji aplinkos tikrovė tampa mažiau reikšminga nei subjektyvioji, kuri savo ruožtu virsta ta tikrąja žmogaus veikimo priežastimi. Kitaip tariant, ne tikroji padėtis, bet jos interpretavimas apsprendžia mūsų elgseną.

Sociologai ir psichologai taipgi teigia, kad savęs suvokimas išsivysto kaip tik per nuolatinį padėčių aptarimą, kurio eigoje individas susidaro savęs vaizdą jam būdingų sugebėjimų ir bruožų šviesoje. Kol aplinka, padėjusi sukurti tas jį apibūdinančias apraiškas, lieka ta pati, jo socio-kultūrinė elgsena yra aiškiai ir vienodai apspręsta, nekelianti veik jokio konflikto tarp savęs suvokimo ir aplinkos reikalavimų. Kita vertus, jei aplinka pasikeičia, žmogus yra pastatomas prieš visą eilę naujų padėčių, kurių sėkmingas ar nesėkmingas išsprendimas daugiausia priklauso nuo santykio tarp jo savivokos ir aplinkos tikrovės — kai nauja padėtis reikalauja veiksmo, prašokančio individo tuometinius sugebėjimus, iškyla nedarna tarp jo tikrojo "aš" ir savivokos. Siekdamas atstatyti darną tarp šių dviejų sąvokų, bet negalėdamas realiai priimti savo paties trūkumų, individas juos įžiūri naujoje aplinkoje, kuri tuo būdu jam parankiai tampa išoriniu grėsmės objektu. Patologiniame lygyje grėsmės pajutimas gali iššaukti ypatingą įtampą, baimę ar net visišką neveiksmingumą; tačiau čia tenka pažvelgti vien tik į lengvesnes reakcijas, kurios betgi taip pat savotiškai sulaiko žmogų nuo apsisprendimo vienokia ar kitokia veiksmo ar galvosenos linkme. Tokio apsisprendimo trūkumas galutinai viską paverčia vienodos vertės bei svarbos dalykais, ir tolimesnių padėčių realistiškas suvokimas — situacijų definicija — darosi neįmanomas. Nesuvoktos ir neaptartos, naujos padėtys savo ruožtu dar toliau gilina sumišimą.

Įdomu tad pažiūrėti, kokio padėties supratimo ir jos problemų išsprendimo reikalauja radikaliai pasikeitusi individo aplinka, ir kiek stipriai šį apsprendimą paveikia joje pajuntama grėsmė. Tokiam tyrinėjimui emigrantų pritapimas naujame krašte yra kaip tik geriausia dirva. Savaime suprantama, jog įsikūrimo laikotarpis gali būti sunkus ir problematiškas, giliai grasinantis naujos aplinkos vertybėmis bei reikalavimais. Drauge jis yra ir varginantis, pačiam imigrantui stengiantis pritapti, perimti kai kurias tų naujų vertybių ir definicijų. Tačiau neretam skirtumai tarp senų ir naujų definicijų pasirodo tokie dideli, jog visos pritapimo pastangos priveda tik prie gilaus nepasitenkinimo ir nesėkmės savijautos, kurią A. Kardiner3 vadina "socialine neuroze" — nuolatinio sumišimo stoviu, kuriame neįstengiama diskriminuoti, išrinkti tai, kas pačiam svarbu, ir atmesti tai, kas nereikšminga. Užuot aiškaus apsisprendimo pritapti prie naujos aplinkos ar palaikyti savas formas, tokios neurozės paliestasis svarsto abu kelius sus vienodai didžiu susirūpinimu, bet negali nė vieno galutinai pasirinkti. Pati nauja aplinka gi tampa grėsmės šaltiniu, iš kurio laukiama tik pavojaus savo ir artimųjų vertybėms.
Skaityti daugiau...
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas


Iš ciklo "Kalifornija

APVERSTOS VALTYS
Skiriu Vladui

Vandenyno atspalvių glostomas,
Į burlaivio sparnų šilką
Linkdamas, ieškau globos

Ilgesiui, kuris pajūrio erdvėj
Ankstų rytmetį maitina krūtinę
Druska, puta ir vėjo gūsiais.

Žengiu nepalikdamas pėdų smėly.
Lyg rūstus patėvis, nešu rimtį,
Išsunktą iš dabarties vaisių.

Niekas neseka. Tik kelios žuvėdros
Tūpčioja ant apverstų valčių.
Tik vilnys bėga iš paskos.

Žengiu galvodamas apie draugus,
Likusius šiaurėje, girių ir ežerų
Prieglobsty, tetervinų draugėj.

Galvoju apie juos, gvildendamas
Laiko likiminį svorį, slegiantį
Žingsniuose ir mūsų tylėjime.

Ir vienatvė (jų ir mano atspara),
Kaip ežerų legendarinė pilis, dunkso,
Pasipuošusi vario kuorais.

O čia — glitūs dugno vijokliai,
Sutrūnijusių rąstų atplaišos,
Tamsūs pakrantės pylimo stulpai

Šneka vandens tarme, bangų
Hieroglifais, ryklių šuoliais
Ir nerimstančių žuvėdrų klyksmu.

Ir matau už juosvo rūko, pašlaitėje,
Meilūs veidai nušvinta Pano spalva
Ir spindi ant smėlėto guolio.

Ir man taip gera mąstant apie mūsų
Draugystę, kuri, lyg atogrąžų vaisius,
Ir žiemą noksta nežinomoj saloj.

Mąstau apie tai ir, vilkdamas tinklo
Nuožmų srovį, artėju lėtai prie valčių.
Ie pelekų tvaikas nustelbia mintis.

1965
Skaityti daugiau...
 
PROF. VLADAS JURGUTIS PDF Spausdinti El. paštas
Rašydamas apie savo artimiausio bičiulio prof. P. Kuraičio 1964.XII.18 mirtį, V. Jurgutis Romos poeto Lukrecijaus žodžiais apgailestavo, kad "nemirtinga mirtis nusineša vis naujas mirtingas gyvybes". Prieš metus, 1966 sausio 9 dieną 10 val. vakare Vilniuje ir pačiam Jurgučiui, nebeatlaikius paskutinio plaučių uždegimo, teko "nueiti į tą šalį, iš kur niekas grįžti negali" (iš jo 1958.X.17 laiško). Prieš mirtį prašęs kelis kartus artimuosius, kad duotų jam ramybę — ramiai, netrukdomai numirti. Palaidotas gimtojo valsčiaus Palangos kapuose, šalia savo tėvų. Gimęs 1885.X.24, tad buvo perkopęs 80 metų slenkstį.

Pirmiausia   norėtųsi   paliesti   profesoriaus paskutinio dešimtmečio gyvenimą — tiek, kiek jis atsispindi jo laiškuose, rašytuose šių eilučių autoriui ir P. E. Vainauskams. Jau 1956 rudenį pajuto rimtą širdies negalavimą, o 1957 turėjo, žymiai smarkesnį širdies priepuolį. Iš pradžių atrodo, nelengvai galėjo susitaikyti su ligonio padėtimi. "Nuo 1957 metų sergu sunkia širdies liga. Ilgai gulėjau lovoje, dabas pasivalkinėju po kambarį...;  nepaprastai gyvenimo sunkumai pakirto ne tik to seniau geležinio žmogaus energiją, bet ir sveikatą. Gyvenu ne tik vaistais, bet ir adatomis. . .; blogiau su nervais: nuo pakelto ūpo staiga pereinu į nesulaikomas ašaras. Kai kas spėja, kad jau stoviu ties kadaise geležinės mano valios ir, kitų nuomone, nemenko proto kapais . . . Skaityti nieko negaliu, nes nepasisekė prisirinkti akinių. Todėl kreivai ir didelėmis raidėmis  rašau.. .  Matote,  kokiu laužu virtau" (1958.VII.31). Vėliau tais pat metais rašė: "galvos ūžiantis motoras sukėlė regėjimo ir klausos haliucinacijas ... Be savo kiemo beveik niekur negaliu išeiti. Dažniausiai sėdžiu savo kambario kampe . . .; visas dienas pasilieku vienum vienas, draugystėje mano keturkojo prieteliaus Kuprelio . . .". 1960 pavasarį persirgo ypač sunkiu gripu, kurs guldantis, anot jo gydytojų, į karstą ir jaunus tvirtus vyrus. Todėl rašė: "Ir pats kartais imu stebėtis, kad su viena ausim, viena akim, vienu dantim, viena ranka, ir karts nuo karto streikuojančia širdimi vis dar gyvenu ir nenustoju gyvybinės energijos. Nežinau, kas čia kaltas: stiprus organizmas ar žemaitiškas būdas. Pragyvenęs dieną, padėkojęs už ją Praamžiui, esu patenkintas". Ir taip beskaitant prof. V. Jurgučio laiškus, lyg savaime suskamba ausyse Beethoveno penktosios simfonijos įvado garsai: Likimas beldžiasi į duris . . .

Netekęs klausytojų auditorijos ir jausdamasis "senu, priverstu tylėti profesoriumi", jis labai godžiai norėjo bent laiškais bendrauti su atsiliepiančiais mokiniais ir buvusiais bendradarbiais. Iš tų laiškų galįs "bent kiek susivokti mūsų diasporos žmonių kultūrinio darbo nuotrupose, kurios tose ligonio intellectual exile' sutemose yra džiuginanti prošvaistė". Atsiliepdamas į 1964 kalėdinį sveikinimą, sako: "Laiško mintys lydėjo mane švenčių dienomis. Jų draugijoje senas vienišius nejautė senatvės vienumos ir galėjo pakartoti Nietzsches —

O, Einsamkeit, du meine Heimat, Einsamkeit Wie selig und zärtlich redet zu mir deine
Stimme".


Kitu atveju, įvertindamas "artimų praeities asmenų" laiškus kaip "visuomet laukiamą, didelę brangenybę", cituoja Goethę:

"Ihr bringt mit euch die Bilder froher Tage, Und manche liebe Schatten steigen auf".

Tiesa, 1959 atvirai rašė, jog "būta atsitikimo, kad gavau laišką, skridusį oru net ištisas šešias savaites, o mėnesio laikas virto neretenybė". Kai pasiskundė, "dėl ko man skirtiems laiškams reikalingas buvo toks ilgas laikas, kurio metu ir burinis laivas gali atplaukti iš Amerikos", pašte atšovę: "Džiaukis, kad dar gavai". Tokiais nusiskundimais, įrašytais į savo laiškus, Jurgutis norėdavo įgnybti bolševikų cenzoriams. Žinoma, nelengva buvo jiems tikrinti jo laiškus, nes juose būdavo pilna citatų vokiečių, prancūzų, anglų, lotynų, lenkų, italų ir net graikų kalbomis (žinoma, ir rusiškai). Ir rezistencinė, režimą plakanti dvasia gana ryškiai trykšta iš jo laiškų. Rašydamas apie savo pergyvenimus Stutthofo kacete sako: "Nemaža lietuvių atidavė savo gyvybę už sąžinės ir įsitikinimų laisvę. Juk tokie žmonės, vis vien kokios bebūtų jų asmeninės pažiūros, yra tikri kankiniai, nes sąžinės ir įsitikinimų laisvė yra tas barometras, pagal kurį rikiuojasi visos kitos pilietinės laisvės" (1959.IX.9). Prisiminęs savo gausingų draugų likimą rašo, kad "tik vienas liko krašte, keli gyvena užjūryje, visi kiti svetimoje padangėje užmigo amžinu miegu ir šviečia jiems nežinomoje vietoje (suprask — Sibiro tremty) tik žvaigždė naktimis".

Paguodos randa knygose: "liko kiekvieno vienišo ištikimos draugės — palydovės knygos. Jos taip papuošia, paįvairina gyvenimą, kad juste nepajunti kaip savaitė prabėgo. Knygų alkis atrodo tiesiog nepasotinamas. Tiek grožio, senini nepastebėto, randu romėnų ir graikų klasikuose, tiek faktų, seniau nežinotų išskaitau visų laikų istorijos knygose. Atrodo, kad vis trūksta ir trūks to laiko, ir gaila, kad jo taip maža beliko" (1962.IV.7).
Skaityti daugiau...
 
A. NYKA - NILIŪNAS KRITIKAS PDF Spausdinti El. paštas
A. Nyka-Niliūnas
Nuotrauka V. Maželio

Praūžus karo audrai ir gyvenimui aprims-tant, kad ir nepalankiausiomis sąlygomis, mūsų kūrybinis gyvenimas išeivijoje ėmė reikštis. Pasirodė eilė kultūros žurnalų (Tėvynė, Žibintas, Žvilgsniai, Gintaras, Mintis, Pėdsakai, Aidai). Imą rodytis knygos tuoj išgrobstomos. Visi gyvena didžiąją tėvynės praradimo gėlą. Kiekvienas paguodos žodis brangus. Rašo, kas gali ir kas negali. Kritika pradžioje nestato jokių meno reikalavimų, kad tik rašantieji keltų viltis, kovotų su pesimizmu. Bet ir šiuo metu kai kas rimčiau žiūri į kritikos darbą ir ima taikyti normalius literatūrinius reikalavimus (Tremtinių Mokyklos ir kai kurie kiti kritikai). Eilė rašytojų - kritikų dėl to pasišiaušia, pageidauja vaiž-gantiško "deimančiukų ieškojimo", griežtesnę kritiką laiko beveik nusikaltimu. Kita kritikų grupė vėl ateina su daugiau ar mažiau utilitariniais reikalavimais: literatūra neatskiriama nuo moralės, religijos, tautos bei visuomenės reikalų. Literatūra turi dorinti, kovoti dėl Lietuvos. Iš šios gausios kritikų grupės vieni, didelio išsilavinimo ir gero skonio, duoda objektyvių vertinimų, kol veikalų idėjos nesikerta su jų pasaulėžiūra; kiti, mažiau talentingi, didesni doktrinos saugotojai, per idėjinę pusę nemato ir meninės ir smerkia ar kelia savo pasaulėžiūrai svetimus ar artimus žmones. Tokia neatsakinga kritika daro daug žalos. Prieinama ligi pareiškimo, jog geriau vidutinis rašytojas, kad tik "moralus" . . . Nors dar Lietuvoje pasižymėjusių estetinės bei iš dalies psichologinės kritikos atstovų nebegali persverti moralistų ar "švelniųjų" balsų. Kyla gyvas reikalas stoti už literatūros savitas teises, atstatyti iškreiptą jos vaizdą, neskirstant rašytojų į "savus" ir "svetimus", kelti literatūrines "nuodėmes", ne moralines. Ir šitas sąjūdis nelaiko literatūros esme — "menas menui". Literatūra dabar — atsikreipimas į laiką ir žmogų. Tas naujas žodis — Literatūros Lankų ir Žemės sambūrio, kur tarp vyraujančių rašytojų bei kritikų buvo Alfonsas Nyka-Niliūnas.

A. Nyka-Niliūnas (slapyvardžiai: Leonas Miškinas, Andrius Sietynas, H. B. S. ir kt.) baigė Vilniaus universitetą, studijas gilino Tūbingene ir Freiburge, buvo Aidų redakcijoj, vienas Literatūros Lankų redaktorių. Kritikoje jis yra egzistencinio estetizmo reiškėjas: kas egzistenciškai esminga ir autentiška, yra kartu estetiška ir literatūriškai tikra. Jam poezija — angažavimasis, projektuota į laiką, žmogų, jo situaciją universalių santykių plane (kaip Putinas ir F. Kirša). Šitai ypač išryški Cz. Miloszo ar V. Mačernio poezijos aptarime. Tokio Mačernio "žodis ne tik skamba, reiškia, bet kartu ir sprendžia, atsakydamas į paties žodžio sąvokinio turinio keliamą klausimą" (V. Mačernis. Poezija 1961, 239). Gi Miloszo "epochos sąmoningumo poeziją" Niliūnas sutinka "kaip laisvo žmogaus balsą, ieškantį žmogaus, ir protestą prieš žmonijos ir kultūros paaukojimą propagandos dievams" (Czeslaw Milosz. Epochos sąmoningumo poezija, Niliūno užsklanda, 89). Arba toliau: "Cz. Milosz tam tikra prasme užėmė moralisto poziciją: žodis privalo turėti perkeitimo galios, žodis privalo mirti už savo tiesą, t. y. turi būti vienkartinis epochai ir Laikui didžiąją raide" (ib. 88-89).

Mūsų kritikos padėtis. Niliūnas nurodo, kad nuo tautinio atgimimo laikų kritika ėjo svetimas pareigas, vertindama veikalus už patriotiškumą, registruodama motyvus, atpasakodama turinį. Ir laisvę atgavus, to neatsisakyta. Dabar kyla konfliktas tarp dalies rašytojų ir skaitytojų bei kritikų, — reikalaujant visa palankiai vertinti, taikant patriotinį metodą, mažinant reiks lavimus, atsižvelgiant, kas parašė, kokie autoriaus nuopelnai praeityje. Dar 1948 (Aidai, nr. 15) Niliūnas drąsiai pasisako apie dviejų skirtingų literatūros kartų pažiūras į literatūrą ir jų kovą. Ta kova prasidėjo, kai 1930-40 m. kartos rašytojai perėjo į "senių" (ne amžiumi) stovyklą. "Seniai" tvirtino, kad grynai estetiškai formalinė kritika negalima, kad reikia atsižvelgti į autoriaus nuopelnus. Į tai Niliūnas pareiškia: "Todėl dar kartą tenka pakartoti visiems aiškų kritikos principą, nurodantį, kad vertintinas tik turimas prieš akis kūrinys, užmirštant viską apie autorių".
Skaityti daugiau...
 
ŽVILGSNIS Į 1966 METUS I. VISUOMENINIS - POLITINIS GYVENIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Visuomeninį lietuvių veikimą vertinti šiandien kitaip nei apskritai visų žmonių gyvenimo raidos perspektyvoje vargu būtų naudinga. Mes esame žmonijos dalis ir, būdami labai maža dalis, vargu galime išsiskirti iš bendro visų kelio. O jei ir galėtume, tai vargu būtų prasminga tai daryti. Nebent būtume labai giliai įžvelgę ir labai tvirtai įsitikinę, kad tas kelias klaidingas.

Koks gi yra šiandien žmonijos kelias į ateitį? Neturiu tuo tarpu geresnio žodžio jam pavadinti kaip ekumenizmas. Dėl branduolinių ginklų atsiradimo ar kitokių priežasčių pasauly tautų bei žmonių santykiuose ima reikštis kita nei ligšiolinė dvasia, kuri dabar dažnai vadinama ekumenine dvasia. Ima kaskart labiau stiprėti įsitikinimas, kad visa žmonija sudaro vieną didelę šeimą, kad visi už visus nešame atsakomybę ir kad dėl to žmonių santykius turi tvarkyti teisingumo, žmoniškumo, broliškumo dvasia. Taip pat stiprėja tikėjimas, kad tokios dvasios pilnesnis įgyvendinimas yra būtinybė ir kad su laiku daugumas žmonių suvoks tokią būtinybę. Tokia dvasia, būdama vox populi, taps stipresniu ginklu nei visi fiziniai ginklai. Juk ir šiandien gerai suprantama ir vertinama viešosios opinijos galia.

Ekumeninės dvasios esmę sudaro didžiausioji iš visų dieviškųjų dorybių — meilė. Meilė ne vien savo giminei ar genčiai (tai darė ir visi primityvūs žmonės), bet meilė apskritai žmogui — be rasės, religijos, tautos, ideologijos bei kitokių skirtumų. Juk argi ne pats dieviškas Išganytojas liepė mylėti net ir priešą ir gera daryti tiems, kurie mus persekioja? Ir argi gali abejoti šios dorybės gyvenimišku būtinumu kiekvienas, kuris sakosi tikįs pamokslo nuo kalno tiesa?

Dėl to ekumeninės dvasios poveikyje šiandien vis dažniau kalbama apie atvirumą pasauliui, t. y. apie atvirumą kitų tautų, religijų, ideologijų bei pažiūrų žmonėms. Atvirumas čia reiškia ne užsisklendimą savyje, ne vengimą kitų žmonių su kitokiom pažiūrom, ne izoliavimąsi, o pastangas su jais artėti ir kalbėtis, megzti dialogus, kaip šiandien įprasta sakyti. Šitokios linkmės pagrinde glūdi tur būt įsitikinimas, kad tarpusavio bendravimas naikina priešiškumo bei šaltojo karo įtampas; ir įsitikinimas, kad tiesa, teisingumas, žmoniškumas bei kitos kilniosios idėjos turi galų gale laimėti ir dėl to tiems, kurie joms atstovauja, nėra ko bijoti bendrauti su tais, kurie dar nėra su jomis susigyvenę.

Šitokios padėties akivaizdoje suprantamas darosi ir katalikų teologų dialogas su marksistais Europoje ir Amerikoje (Notre Dame universitete ir kitur). Be abejo, dialogų gali būti vykusių ir nevykusių — priklauso nuo to, kas ir kaip juos veda. Apie tai yra mus informavęs dr. A. Maceina (Aidai, 1965 Nr. 9), kritikuodamas katalikų teologų dialogą su marksistais Europoje, nors iš esmės tokio dialogo galimybių ir neatmesdamas. Juozas Girnius tuose pat "Aiduose" (1966 Nr. 4) pasisakė šitaip: "Užuot rūpinęsi ar piktinęsi Katalikų Bažnyčios tam tikromis pastangomis nutiesti dialogą ligi komunistų, turime greičiau persvarstyti, ar mes savo antikomunizmo nesustingdome ligi fanatizmo, visur aistringo, bet niekur vaisingo . . . Ir komunistus galima daugiau paveikti ne nuo jų bėgant, o su jais kalbantis".

Dėl to galima tos ekumeninės dvasios (nekrikščionis sakytų gal būt: humaniškos dvasios) reiškimąsi įžvelgti net ir politikoje. Juk kasgi yra galingiausios pasaulyje šalies, Jungtinių Amerikos Valstybių, vadinamasis "tiltų" statymas į komunistų valdomas rytų Europos šalis, jei ne pastangos rasti bendrą kalbą ir tuo būdu paveikti tų šalių gyvenimo raidą norima linkme? Pagaliau net ir grynai realistiškai į gyvenimą žiūrint, logika verčia daryti vieną išvadą: atsisakius nuo atominių ginklų problemoms spręsti, belieka vienas ginklas — dialogas. Tai pripažįsta ir komunistai. Prancūzų politbiuro narys prof. R. Garaudy pareiškė, kad dialogas tarp krikščionių ir marksistų po Bažnyčios ekumeninio susirinkimo pasidarė ne tik galimas, bet atominiame amžiuje netgi būtinas pasaulio taikai.

Be abejo, šiandien gyvai dar tebesireiškia ir senoji dvasia, priešinga ekumenizmui. Ji reiškiasi nenoru kalbėtis su visais "netikėliais" bei "nedorėliais", karingom kalbom apie politines, ekonomines bei ideologines kovas, kardų žvanginimu, revoliucijų kurstymu, sunaikinimo grasinimais. Pirmosios dvasios židiniai yra Europoje, Amerikoje, pastarosios Kinijoj, kiek mažiau Rusijoj. Be abejo, šios pastarosios dvasios žmonių nemaža yra ir Vakarų pasauly kaip ir priešingos dvasios Rytuose. Esminis judviejų skirtumas yra tas, kad pirmoji remiasi tikėjimu gerąja žmogaus puse ir tuo pačiu galimybe žmogui su žmogumi sutarti, sugyventi, rasti teisingą problemų sprendimą, rasti žmonišką mo-dum vivendi. Pastaroji dvasia remiasi prielaida, kad žmonės iš esmės nevienodi, kad vieni yra geri, teisingi, o kiti blogi, neteisingi, kad geriesiems tenka gerinti bloguosius, nevengiant reikalui esant fizinės prievartos ir net aukų, kad ateities kartos būtų laimingos.
Skaityti daugiau...
 
JURGIO JANKAUS INDĖLIS PDF Spausdinti El. paštas


Kartais žmogus pasiilgsti naujienos iš raštų pasaulio. Jurgis Jankus prieš keliolika metų, dar vokiečių žemėje, spausdino "žiburiuose" savo apysaką "Pušį", paskui ketindamas ją išauginti į didelį, šakotą medį. Bėgo dienos ir metai, prie Jurgio Jankaus knygų šliejosi nauji tomai, o žadėtoji Pušis vis nekėlė savo viršūnės. Užėjo ilgesnis tylos tarpas, ir žinovai netgi pasakojo, kad Jurgis Jankus galvojąs, kas iš to rašymo svečioje padangėje. Dabar gi netikėtai skaitome laikraštyje naujieną iš literatūros: artimiausiu laiku turėtų knygų lentynas išvysti trijų tomų romanas "Pušis".

Jurgis Jankus anais tylos metais kūrė sau darbų vainiką — plačiausiai užgriebtą veikalą, kuris papildys jau ir taip stambų jo raštų lobį, keturiasdešimt su viršum metų triūsą. Man vis dingo jos, kad Jurgis Jankus į literatūros plotus išėjo prieš karą, kada jis retkarčiais iš provincijos atkakdavo į laikinąją sostinę. Vienu ruožu jis "Sakalo" nepamirštamajam Antanui Kniukštai užnešė savo rankraščius. Buvo tai romanai iš mokytojų ir kaimo gyvenimo — "Egzaminai" ir "Be krantų". Sakalas juos parodė man — ką pasakyčiau. Perskaičiau vienu šuoliu, ir lyrinės jų nuotaikos, stiprūs paveikslai lydi mane ligi šios dienos. Tas ramus provincijos mokytojas, kuris nedaug ką šnekėdavo, kai eidavome Laisvės Alėja, anoje tyloje ir uždarume ugdė išvidinį pasaulį. Kai dabar pasvarstai po tiekos dienų ir tiekos jo raštų, darosi aiškiau: savo susimąstyme jis kūrė nuosavą gyvenimą, turėjo savo išvidinį žvilgsnį, drauge neprarasdamas atramos nė gyvenimo realybėje.

Iš tikrųjų į rašytojo kelią jis buvo stojęs daug anksčiau: pirma jo spausdinta apysaka siekia net 1923 metus. Nuo tada daug "kurta, tverta", tariant Jurgio Baltrušaičio žodžiais. Drauge tinka tos pat "Raudos" skundas, kad dalį tos kūrybos išpustė "gūdūs vėjai". Kaip patiriame iš "Tremties metų", keletas Jurgio Jankaus veikalų rankraščiuose paliko Lietuvoje. Gal jie atsiras, kai dabar jis atsimenamas savoj žemėje.

Net ir be nepaskelbtųjų raštų, Jurgį Jankų reikia laikyti vienu iš gausesnių mūsų autorių. O kai susikrauna tokis derlius ir kai už mūsų palieka tiek dienų, galima klausti: koks yra pagrindinis Jurgio Jankaus įnašas į lietuvių literatūrą, kokia jo nuosava kertė? Raiškių jo bruožų būtų galima priskaityti ir daugiau, bet šia proga sustokime prie poros.
Skaityti daugiau...
 
VIZGIRDOS PORTRETINĖ TAPYBA PDF Spausdinti El. paštas
Dabartinėj tapyboj, didžia dalimi atsisakiusioj siužeto bei konkrečių vaizduojamosios tikrovės elementų, portretas tapo visiškai pamirštu terenu. Iš tiesų, žmogaus pavidalas ir veidas buvo nuosekliai tremiami iš dailės nuo tos valandos, kai jie impresionistų turtingoj įvairiaspalvėj paletėj tebuvo likę lygiareikšme dėme tarpe kitų dėmių ir šviesos fenomenų. Yra balsų, kurie šiuo reiškiniu piktinasi, kalbėdami apie nužmogintą meną, kaip lygiai yra balsų, kurie džiūgauja tokiu dailės išsivadavimu iš įkyriausio kopijavimo vergovės. Sekdami pastarųjų samprotavimu, portretą turėtume kildinti iš tų laikų, kai jis buvo vienintele priemone užfiksuoti žmogišką išorę, taigi savotišku fotografijos pirmtaku bei pakaitalu. Portreto uždavinys tais laikais buvo kiek galint tiksliau ir taikliau atkurti vaizduojamo asmens fizines ypatybes, dažnai jas kiek paideali-zuojant. Vidinio pasaulio perdavimas pradėjo menininką dominti tik vėliau, kai portretinė kūryba ėmė gyventi savo žydėjimo laikus. Tačiau su klasikinio bei realistinio meno blėsimu blėso ir domėjimasis fizine žmogaus išvaizda. Ji pasidarė tiktai viena pasisakymo galimybių, jokiu būdu nedominuojanti ir neapsprendžianti kitų siužetinių pasirinkimų.

Viktoro Vizgirdos portretinė kūryba taip pat didele dalimi tiktai papildo ir atbaigia jo tapybą. Nors visą laiką dailininkas, tai dažniau, tai rečiau, tapė portretus, sunku būtų teigti, kad šie portretai sudaro savarankišką ar net skirtingą jo tapybos fazę. Ir tai yra šių portretų — kaip ir visos Vizgirdos tapybos — stiprybė. Iš tiesų, Vizgirda paliko ištikimas savo individualiam stiliui visą laiką, nekeisdamas savo įforminimo ypatumų ir savaip regimos tikrovės traktavimo. Stebėdami Vizgirdos ankstyvuosius portretus (Autoportretas 1932, Autoportretas 1933, Autoportretas 1938, Autoportretas 1942; Motinos portretas 1933, Vyras su knyga 1934, Senutė 1936, žmogus skaito knygą 1939), juose pastebime tik vieną skirtingą bruožą nuo vėlesniųjų, būtent ramesnį ir atsargesnį kontūravimą, palydimą švelnesnio spalvų suliejimo. Tačiau kompozicijų dramatiškas intensyvumas ir formų sintetišku-mas jau ir šituose pirmuose portretuose aiškiai įžvelgiami (Senutė, Žmogus skaito knygą, Autoportretai 1933 ir 1938). Lyg ir tarpinis portretas būtų dail. Viktoro Petravičiaus (1939), nervingai ban-guojančiom linijom, gyva kompozicija ir drąsiom spalvinėm dėmėm sugestionuojąs ateinantį Vizgirdos subrendimo laikotarpį, kai visa regimoji tikrovė tampa impulsyviame   kūrybiniame   procese į naują, nervingai dinamišką ir dramatiškai intensyvią tikrovę. Būdinga šiam portretui yra jo ypatingas dinamiškumas, kurio vėlesniuose Vizgirdos portretuose jau beveik neberandame. Jo vieton atsiranda statiška, liaudies drožinius primenanti, vidudienio ramybė, apėmusi vaizduojamuosius, nors koloritas ir faktūra išlieka lygiai (o gal ir labiau) dinami;ki. Vėlesniesiems portretams (Fausto Kiršos portretas 1962, Tėvo L. Andriekaus portretas 1966, dr. J. Girniaus portretas 1965, Dailininkas ir žmona 1966, E. Gimbutienės portretas 1959) būdinga puošniai dekoratyvūs fonai, kurie vaizduojamuosius asmenis padaro tarsi vienos didžiulės tikrovinės iškarpos dalimi. Kituose vėlesniuose portretuose dailininko braižas darosi kas kartą intensyvesnis ir dažnai keliomis linijomis sugeba perduoti ne tik fizinius portreto duomenis, bet ir vidinę įtampą i Autoportretas 1959, Autoportretas 1964, Stasio Santvaro portretas 1966). Psichologiškai ir tapybiškai (domūs yra taip pat tie vėlesnieji portretai, kuriuose šalia subtiliau ieškoto piešinio tebeišlaikytas vizgirdiškasis dramatiškai grubus lr vyriškai kietas kitų detalių traktavimas (O. Girniuvienės portretas 1966, G. Mickevičienės portretas 1966, A. Mažiulio portretas 1966).
Skaityti daugiau...
 
STASIO BARO ARIJŲ PLOKŠTELĖ PDF Spausdinti El. paštas
Stasys Baras
Nuotrauka A. Kezio, S.J.

Didis tenoras atėjo. Mes, mažos tautos saujelė, neturime nei savo teatrinių agentūrų, nei pakankamom lėšom aprūpinto garsinimų aparato, o gal net ir noro savo talentus pastūmėti aukštyn ir priekin. Tad ir Stasys Baras tuo tarpu tėra tik mūsų vienų dainininkas. Jeigu jis būtų italas, prancūzas ar vokietis — nūdien jis būtų pasaulio garsenybė. Kipras Petrauskas, pasiklausęs Baro plokštelėn įrašytų arijų, atsiuntė jam savo foto nuotrauką Otelio vaidmeny. Tai veterano akivaizdus liudijimas, kad ilgokai lauktas kitas didis tenoras atėjo.

Iš tikro vokalisto dydis slypi ne Jo vardo garsume, o tame pajėgume, kurį jam davė lemtis. Kas St. Baro dainavimo klausė koncertų estradoj ar operinėj scenoj ir dabar klauso plokštelėj, be abejonės galės tarti, kad prigimtis jam davė tai, ką galėtumėm vadinti deimantinio obuolio radybom. Retai žmogaus gyvenime tas atsitinka, bet, kaip regim ir girdim — atsitinka: Stasys Baras su kaupu turi viso to, ko reikia iškiliam dainos bei dainavimo menininkui.

Tenorai paprastai yra skirstomi 1  tris  pagrindines  rūšis:   lyrinis tenoras, lyriškai dramatinis (italai tokį vadina "lirico spinto", kaip mūsų Kipras Petrauskas) ir dramatinis tenoras. St. Baras yra apdovanotas dramatiniu tenoru. Tokio pobūdžio balsai labai retai gimsta. Ir ne kiekvienu atveju balsinė jėga jau yra viskas. Būna gražių balsų ir negražių balsų. St. Baras turi tą nepaprastą prigimties dovaną, kad jo galingas tenoras yra aprengtas dailiu ir šilimos kupinu tembru. Vieną vakarą klausiau neseniai mirusį švedą Bjorlingą, kuris didžiuosiuose operų teatruose dainuodavo dramatinius vaidmenis, o po to leidau bėgti ratu St. Baro plokštelei: neabejotina, St. Baras yra dramatiškesnis už Bjorlingą, nors jų tembruose yra kažkas gimininga. Tembro požiūriu betgi, man atrodo, mūsų tenoras yra giminingiausias garsiajam Benjaminui Gigli.

Rikiuodamas St. Barą didžiųjų tenorų gretosna (ir tą darau savo giliu įsitikinimu), turėčiau nors trumpai aptarti jo dainavimo mokyklą ir muzikinę kultūrą, jo dainavimo spalvingumą, išraiškumą ir temperamentą, jo plokštelės repertuarą ir tariamą žodį. Tai yra medžiaga studijiniam rašiniui, ką recenzijoj, deja, galima tik prabėgom iškelti.

Visa tai, ką girdim St. Baro arijų plokštelėj, akivaizdžiai liudija, kad jis pasisavino italų dainavimo mokyklą su visom geriausiom tos mokyklos savybėm. Visi St. Baro balso registrai yra puikiai išlyginti: aiškūs ir tvirti apatiniai tonai, gerai dengiamas vidurio registras, kur reikia — ir šviesiu garsu apdovanojamas, skaidrūs, laisvi, tiesiog žvilgą aukštieji tonai. Kai prie viso to pridedi nepaprastą balso kokybę ir kiekybę — girdi pačios iškiliausios dainavimo klasės atliekamą vokalinį muzikos kūrinį.
Skaityti daugiau...
 
DUN SKOTO KONGRESAS PDF Spausdinti El. paštas
Suėjus 700 m. nuo garsiojo pranciškonų filosofo ir teologo Jono Duns Skoto gimimo, 1966 rugsėjo 11-17 Anglijoj Oxfordo ir Edinburgho universitetuose buvo suruoštas tarptautinis kongresas. Kongresą dr. prof. K. Balic, O.F. M., skotistų sekcijos pirmininko, iniciatyva organizavo iš žymiųjų universitetų rektorių ir profesorių sudarytas 11 asmenų komitetas. Garbės komitete buvo 14 kardinolų, 12 arkivyskupų, 4 pranciškonų šeimų generolai, D. Britanijos episkopato ir aukštosios anglikonų dvasiški jos bei vietinės valdžios atstovai.

Dar prieš šį kongresą, liepos 14 pop. Povilas VI D. Britanijos vyskupams parašė specialų laišką Alma parens, kuriame iškėlė Duns Skoto reikšmę Anglijai, Škotijai ir visam pasauliui ne tik viduramžiais, bet ir mūsų laikui. Popiežius šalia Tomo Akviniečio sistemos stato pranciškonų sistemą (pagrįstą platonizmu ir augustinizmu), kurios žymiausiu atstovu yra Jonas Duns Skotas. Skoto vadovaujamoje sistemoje tikrai glūdi šv. Pranciškaus Asyžiečio dvasia "dėl to, kad ji virš visko iškelia mokslo meilę ir, remdamasi Jonu evangelistu ir Povilu apaštalu, evangeli-nio apreiškimo tiesomis išryškino visuotinio Kristaus primato, svarbiausio Dievo veiksmo, pirmo švč. Trejybės garbintojo, žmonių giminės Atpirkėjo, gamtos ir antgamties Karaliaus ir su juo kartu prigimtu grožiu spindinčios Nekaltai Pradėtosios Marijos, pasaulio Karalienės, nuostabias paslaptis".

Toliau popiežius išreiškia viltį, kad šis Duns Skoto prisiminimui ruošiamas kongresas bus vaisingas savo įtaka tiek dabarties minčiai, tiek gyvenimui. "Mes esame įsitikinę, kad teologiškame Jono Duns Skoto lobyne tikrai yra didelės vertės spindinčių ginklų kovai ir sunaikinimui juodo ateizmo debesies, kuris yra mūsų amžių paskandinęs miglose". Pagaliau, kaip popiežius tiki, Duns Skoto, ištikimo Bažnyčios sūnaus, mokslas gali padėti jo krašto anglikonams, užmezgus nuoširdžius ekupasikalbėjimus, grįžti vienybėn. šių popiežiaus minčių plotmėje ir buvo kongreso metu įvairiais atžvilgiais nagrinėta Duns Skoto mokslas ir jo išsiplėtimas.
Skaityti daugiau...
 
MŪSŲ BUITYJE PDF Spausdinti El. paštas
Vysk. Vincentas Brizgys paskelbė laisvojo pasaulio lietuviams laišką ryšium su pasninko nuostatų pakeitimu, pabrėždamas: "ir pakitėjus Bažnyčios drausminiams įstatymams, saikingumas, apsimarinimas, atgailos praktikų bendras reikalavimas pasilieka. Mūsų laiko žmonėms teikiama tik daugiau iniciatyvos pasirinkti ir apsispręsti, kada ir kokiu būdu kuris apsimarins, kokią pasiskirs sau atgailą". Toliau laiškas įspėja "nesiduoti ir nesileisti, kad pagoniškos įtakos iškreiptų Dievo ir Bažnyčios reikalavimus bei patarimus, gadintų mūsų krikščioniškas ir prasmingas tradicijas ... Bažnyčia mūsų laikais savo naujais potvarkiais šaukia visus ne į pai-rimą, ne į pagonišką supasaulėjimą, o į sąmoningesni, savistovesnį, gilesnį Kristaus Mistinio Kūno narių dvasinį atsinaujinimą ir gyvenimą arčiau su Kristumi".

Savo straipsnyje "Kas išgelbės mūsų parapijas?" (Draugas, 1966.XII. 9) vysk. V. Brizgys pasigenda Amerikos lietuviuose katalikuose lietuviškos parapijos reikalo supratimo ir branginimo. Šiuo reikalu jis rašo: "Būtų klaida manyti, kad parapija šiandien esanti mažiau prasminga. Kur ji neatsirado ar kur sunyko, ten liko tuštuma, kurios nepajėgė ir nepajėgs užpildyti jokie kiti pakaitalai. Lietuvių nuotaikų neatgaivinus, nepataisius, tuščios būtų visos aimanos, tuščios pastangos rašyti siūlomus laiškus ar žygiuoti į Romą. šventasis Tėvas neatsiųs šveicarų gvardijos suvaryti lietuvius į jų bažnyčias. Visos lietuvių organizacijos, o ypatingai katalikiškos pirmoje vietoje turi organizuoti žygį pačių lietuvių tarpe suburti juos atgal apie savas senas ar naujas parapijas. Kol šis žygis nėra pravestas, beprasmės yra kalbos apie kitokius. O kiekvienas lietuvis, laikąs save kataliku ir nepriklausąs lietuvių parapijai, privalo žinoti, kad jis nėra reikiamai lojalus savo žmonėms".

Jaunime.
— Lietuvių studentų sąjungos suvažiavime Toronte 1966.XI.24-26 iš 410 sąjungos narių dalyvavo 378, be to, kitų dalyvių apie 100-150. Registruojant suvažiavimo dalyvius, buvo pravesta organizacinės priklausomybės ir lietuviškosios spaudos skaitymo statistika. Kaip paskelbta, pagal organizacijas iš 263 skautams priklauso 100, ateitininkams 70, neolituanams 16, Santarai - Šviesai 4, Lietuvos vyčiams 7. Žurnalai taip skaitomi: Laiškai Lietuviams 111, Aidai 91, Ateitis 79, Skautų Aidas 34, Metmenys 32, Lietuvių Dienos 27, Mūsų Vytis 15, Tėvynės Sargas 8, Moteris 5, Karys 3, Vytis 3, Eglutė 1.

—    Vaikų teatro tradicijas pastoviai puoselėja Los Angeles ateitininkai. Kasmet (jau penkeri metai iš eilės) pastatomi lietuvių rašytojų žymesnieji vaikų scenos veikalėliai, kaip L. Dovydėno "Pabėgėlis Rap-siukas", D. Lipčiūtės "Užburti vaikai" ir kt. 1966.XI.27 sėkmingai suvaidintas Alės Sidabraitės "Aliutės sapnas". Vaikų scenos pastatymams vadovauja mokyt. D. Polikaitiene. šioje srityje yra daug dirbęs a. a. muzikas J. Ąžuolaitis.

Skaityti daugiau...
 
BARONO ROMANAS ANGLIŠKAI PDF Spausdinti El. paštas
Manyland Books leidykla 1965 išleido Aloyzo Barono romano "Lieptai ir bedugnės" vertimą į anglų kalbą : Footbridges and Abysses. Romaną išvertė J. Žemkalnis. Įvadinį žodį vertimui parašė Charles Angoff, Fairleigh Dickinson univ. profesorius. Šis Barono romanas buvo laimėjęs Draugo premiją 1961.

Edward M. Potoker, rašydamas apie Barono knygą (Saturday Review, 1966.III26) pastebi, kad rašytojas apie beviltišką situaciją kalba su užuojauta ir pasipiktinimu, žodžiai "compassion" ir "outrage" anglų kalboje turi daug atspalvių, juos galima įvairiai interpretuoti, bet šiame atvejuje jie gal geriausiai išreiškia Barono idėją, rašant šį romaną, ir pasirinkimą jį išversti į anglų kalbą — leisti skaitytojui pajusti nuotaikas žmogaus, kurio egzistenciją sudaro noras išlikti gyvam iki rytojaus lr išlikti žmogumi alkio, purvo ir brutalumo akivaizdoje, ši tema karo romanuose visą laiką sutinkama, nes ji ir yra pati pagrindinė ir skaudžiausia. Išlikti žmogumi, kai visa aplinka verčia pavirsti gyvuliu ar skaičiumi, yra kasdieninis heroizmas kareivio, pabėgėlio ar apkasų kasėjų, tiek laimėjusių, kiek pralaimėjusių tarpe. Tačiau keičiasi šios temos interpretacijos. Įtikinamai apie tai rašyti neužtenka būti tai asmeniškai pergyvenus ir turėti gerų norų. Jautrumas aplinkai ir personažų dvasios lūžių supratimas yra būtini, kad romanas nebūtų vien atsiminimų apie žiaurų vargą rinkinys. Šiuo atvžilgiu Barono knygą reikia laikyti vertingu bandymu, jei ne pilnu pasisekimu.

Jautrumas aplinkai šioje Barono knygoje daugiausia ir patraukia skaitytoją. Aštuoni knygos skyriai, kuriuose nėra tikros intrigos, kaip paprastai tai suprantama, kalba apie grupę žmonių, pagautų tarp subirėjusio Trečiojo Reicho ir iš Rytų ateinančios raudonosios bangos. Kasant nebereikalingus apkasus, kalinių dienos yra visos panašios. Jas atskiria vieną nuo kitos tik kalėjimo sargų pasikeitimas, mirties pavojaus priartėjimas ar nutolimas, vieno iš kalinių nebeatsikėlimas nuo žemės po darbo ar pabėgimas į miškus ir laimės momentai, kai gali užmigti sausoj vietoj ar atrandi užtektinai bulvių vienam kartui. Autorius neromantizuoja ir nesudramatina realybės, ji perduodama skaitytojui vienodu tonu. Vienur ir kitur įsimaišo lyriniai elementai, daugiausia liečia gamtą kaip kontrastą žiaurumui ir baimei. Nuostabos jausmas apima herojų žiūrint į jauną sodą, nes niekas negali jo tikrai sužaloti. Kontrastai taip pat yra praeities mintys, įsimaišančios į skudurų ir skaudančių kaulų tikrovę: kas gali būti geriau negu šilta klasė lietingą lapkričio vakarą? Skaitytojas neabejoja Barono jam atkurta tikrove, ji yra perduota tiesiai ir paprastai. Ji galėtų būti dar ryškesnė, jei būtų daugiau kondensuota, vengiant dažnų pasikartojimų, bet apskritai skaitytojui apkasų kasėjo diena išlieka gyva.
Skaityti daugiau...
 
LIETUVIŲ LIAUDIES KARINĖS-ISTORINĖS DAINOS PDF Spausdinti El. paštas
Tokiu pavadinimu 1965 Vilniuje išleista D. Krištopaitės studijėlė (286 psl.) apie mūsų senąsias dainas. Autorė nauja, bet tema n-benauja: šis klausimas rūpėjo jau S. Stanevičiui ir S. Daukantui daugiau kaip prieš šimtmetį. Tos rūšies dainas nagrinėjo M. Biržišiš kurio bandė pasišaipyti B. Sruoga, pakliuvęs į rusiško formalizmo vandenis (sekdamas A. Veselovskiu ir kitais), pagaliau tas temas užkliudė ir šių eilučių autorius (šimtas liaudies baladžių, 1941). Juos visus jaunoji autorė bando trumpai drūtai sukritikuoti. Tačiau ji pati nedaug toliau pažengė nuo M. Biržiškos metodo ir didelių naujienų neatrado. Tiesa, ji daugiau pabrėžia visuomeninį tų dainų pobūdį, kartais teisingai, kartais perdėtai. Ji skiria daug dėmesio ir meninės dainų išraiškos priemonėms, tačiau ir čia ji tik seka B. Sruogos pėdomis. Autorė dar bando remtis naujaisiais sovietų tautosakininkais, kaip V. I. Proppas, tačiau iš esmės tai tik smilkalai. Autorė būtų geriau padariusi, jei daugiau būtų susipažinusi su tarybininkų atmetamu suomių istoriniu - geografiniu tautosakos tyrimo metodu. Reikėjo aiškiai nustatyti nagrinėjamų dainų tipus, o tada kiekvieną tipą ir jo atšakas vienoje vietoje vispusiškai išnagrinėti, nustatyti vietines atmainas arba "oekotipus" (švedų tautosakininko C. von Sydowo terminas), susekti jų tarpusavio įtakas ir priklausomumą. O autorė blaškosi nuo vieno dainos tipo prie kito, pasimeta ir nebesusigaudo, kas kur pridera, po kiek laiko vėl grįžta prie to paties dainos tipo, kartoja tą pačią pamėgtą tezę arba pati sau prieštarauja. Tokie metodiški trūkumai neleistini jau eiliniame seminaro referate, o spaudai skiriamam darbui reikalavimai turėtų būti dar didesni.

šios pastabos dar nereiškia, kad visa knygelė yra niekų darbas. Autorė surinko nemaža medžiagos, stengėsi nustatyti istorinę tų dainų periodizaciją, darė palyginimus su kitų tautų dainomis, bandė padaryti išvadas. Kai kurios išvados yra įtikinančios arba seniai žinomos, tačiau dar dažniau klausimas lieka neišspręstas: gal taip, gal ir ne. Pagaliau nuo ideologinio - marksistinio pobūdžio tendencijų mes atsiribojame, nes jos nėra rimtos.

Autorė mūsų istorinėse dainose randa tik 3 periodus: "Karų prieš kryžiuočius epochos dainos, baudžiavos įsigalėjimo laikotarpio dainos ir dainos apie XVII-XIX a. karus ir kariuomenę" (p. 9). Pirmajam periodui priskiria Sudaičio ("Išpylė pilelę, iškirto karelius") ir kitas karo sutartines ("Kada, broli, tu parjosi?", "Ką parneši?"), dainas apie kareivio išvykimą karan ir žuvimą ("Jau ir atlėkė gulbių pulkelis" arba "Visi bajorai į Rygą joja" ir "Aušta aušrelė šviesi pazarėlė") ir nelaisvėn patekusių karių vadavimo dainas ("Sėdi sūnelis nevalioj", daina paremta plačiai Vakarų Europoje paplitusiu "vadavimo" motyvu). Priskirdama šias dainas karų su kryžiuočiais gadynei, autorė pabrėžia jų patriotiškumą: "Tokiu supoetintu mirties vaizdu atskleidžiama herojaus žuvimo prasmė, jis išaukštinamas kaip tėvynės gynėjas. Kad jis žuvo gindamas tėvynę, pabrėžiama lakoniška Vilniaus vardo užuomina" (p. 37). Apdainuojami ne istoriniai įvykiai, bet kario likimas, "tačiau, skirtingai negu kitose lyrinėse dainose, tas likimas, kaip matyti iš senesnių variantų, vertinamas tėvynės gynimo nuo priešų požiūriu, sukuriamas savitas tėvynės gynėjo idealas — mūšio lauke žūstantis bernelis" (p. 73-74). Pasakyta gražiai. Ar visos aukščiau paminėtos dainos siekia kryžiuočių laikus, tvirtų įrodymų trūksta, tačiau tokia galimybė yra. Tos dainos tikrai yra liaudiškiausios ir gražiausios mūsų istorinių dainų tarpe.
Skaityti daugiau...
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI PDF Spausdinti El. paštas
Juozas Girnius: IDEALAS IR LAIKAS, žvilgis į dabarties ateiti-ninkiją ir lietuviškąją išeiviją. Išleido Ateities leidykla 1966, spausdinta Čikagoje. Viršelis Rimanto Laniausko. 238 psl., kaina 4 dol.

Jonas Balys: LIETUVIŲ LIAUDIES PASAULĖJAUTA. Tikėjimų ir papročių šviesoje. Išleido Pedagoginis lituanistikos institutas Čikagoje 1966. 120 psl., kaina 3 dol.

Alė Rūta: ŽEMĖS ŠAUKSMAS. Apysaka. Prisiminti 25 m. lietuvių trėmimui į Sibirą išleido Knygos mylėtojų draugija Kanadoje A. Luko lėšomis 1966, spausdinta Toronte. Viršelis J. Paukštienės. 307 psl., kania 4 dol.

LITHUANIAN FOLK ART. Didelio formato 80 psl. iliustruotas leidinys — katalogas lietuvių liaudies meno parodos, surengtos Kalifornijos universiteto Los Angeles (UCLA) etninio meno galerijose 1966.XI.21 -1967.1.15. Victoria Feldon šiame kataloge aprašo 144 parodos eksponatus. Be to, duotas prof. Marijos Gimbutienės įvadinis straipsnis apie lietuvių liaudies meną.
Skaityti daugiau...
 
"AIDŲ" GARBĖS PRENUMERATORIAI PDF Spausdinti El. paštas
Feliksas Kudirka, D. Mackialienė, Vacius Prizgintas, kun. Alg. Olšauskas, E. N. Radvenis, V. Tuskenis, Los Angeles, Calif.;. S. Makarevičius, Long Beach, Calif.; A. P. Raulinaitis, Burbank Calif.; Bronė Starkienė, Santa Monica, Calif.; kun. dr. V. Cukuras, Voluntown, Conn.; Ant. Ivaška, Stratford, Conn.; Adolf. Paleckis, St. Petersburg, Fla.; dr. V. Jasaitis, Lewiston, Idaho; prel. Ig. Albavičius, dr. Al. Grinius, Stasė Didžiulienė, A. Kindurys, J. Pautienius, Ed. Olšauskas, Cicero, III.; dr. Danutė Ciplijauskaitė, Jeronimas Ignatonis, Jonas Juodvalkis, kun. K. Juršėnas, kun. M. Kirkilas, Konstancija Petrylaitė, Leonas Rumšas, Alina Skrupskelienė, Stasys Stravinskis, S. Tamulionis, Stasys Tiškevičius, Adolf. Trinkūnas, dr. V. šaulys, Jonas šoliūnas, Jonas Vaznelis, St. Žilevičius, Chicago, III.; prel. dr. L. Deksnys, East St. Louis, III.; El. Jurgaitienė, Clarendon
Skaityti daugiau...
 
"AIDŲ" RĖMĖJAI PDF Spausdinti El. paštas
Pranas Gasparonis, Balys Graužinis, Jonas Matiejūnas, J. Raulinaitis, Los Angeles, Calif.; Stepas Blynas, Bridgeport, Conn.; Jonas Raugalis, Waterbury, Conn.; Irena Ruseckienė, Wathersfield, Conn.; Stasys Daržinskis, kun. J. Lechavičius, Aug. Orvidas, Eug. Petrauskas, Anelė Prunskytė, Chicago, III.; V. Kuprys, P. Mikalauskas, J. Paltarokas, VI. Žilėnas, Cicero, III.; Ant. Juodvalkis, East Chicago, Ind.; Jonas Butkus, Vincas Vaičiūnas, Detroit, Mich.; kun. Kęstutis Balčys, Amsterdam, NY.; Aleks. Andriušaitis, Syracuse, NY.; kun. J. Tautkus, Omaha, Nebr.; VI. šilėnas, Erie, Pa.; kun. J. Patašius, Great Falls, Mt.; R. Matukaitė, V. Sonda, Toronto, Ont.; Pr. Montvila, Montreal, Que., Canada.
 
"AIDŲ" administracija visiems žurnalo rėmėjams nuoširdžiai dėkoja

 
VIRŠELIAI PDF Spausdinti El. paštas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai