Nakties svajonės (eilėraščiai) |
|
|
|
Parašė Jonas Zdanys
|
Kranklio sparnas prilipo prie Dievo aklos akies. Akis pradėjo ašarot. Pasaulis pradėjo kraujuot. * Šautuvai sapnavo kareivio pirštus ir netikėtai nusišovė. Lavoninėj lavonai mirė kaip angelai. * Saulė užgeso, ir viskas sušalo . Žmonijos akys ir lūpos pajuodavo. Mėnulis nusijuokė. * Senmergė, nevaisinga, norėdama vaikus maitint, užsimušė. Mes radom jos kūną prie ežero kranto, krūtys apdengtos dėlėm. *
Jinai kyla iš vandens. Jos akys drumstos. Nematydama, apraizgyta žolių tinklais, beviltiškai ieško triukšmingų žvaigždžių. Sustojus prie kranto klausia, Kas pateps mus liūdnus numirėlius? Vanduo mėgino ir nesugebėjo. Pavargus krenta ir apsidengia smėliu. * Ir ant kranto gyvulių choras liūdnai dainavo: klausyk, motinėle, tavo vaikas negimęs verkia ištroškęs. Jo vaiduokliškos lūpos ieško krūties. *
Lėlės vitrinoj verkė ir drebėjo, kai laikrodžių kariuomenė iškilmingai pražygiavo. * Sutikom paskutinius kareivius. Jų kelnės buvo sudraskytos, plaukai ir veidai taškyti sausu krauju. Nėra išeities, jie rėkė, nėra pabaigos. Pradėjo šaudyt. Mūsų širdys linksmai apkabino kulkas.
* Mano pranešimą iškreipė atsitiktinis jausmas. Niekas neklauso paaiškinimo. Šaukiu prie lango: kreipkite dėmesį, nepamirškite kraujo. Vėjo pagautas balsas atsako: randas baltėja, [deginta dėmė. Mūsų grumtynės baigtos. Gyvenam dabar tiktai valandom ir visko bijom.
* Praeitą dieną sena moteris priėjo ir klausė: kas poetas, kas poezija? Atsakiau: drugelis ir liepsna. * Sakė, stebuklas! Bet mes vaikai žinojom, kad žvaigždžių juoda švininė šviesa surišo žodžius ir žaizdas su burtu ir beprotybe ir pagimdė poetą. * Jis sustoja ir kažką atsimena. Išpiltos degtinės kvapai tirštėja kambary. Galvoja, aš visados pasiliksiu nuvargęs tylos raižytojas. Pradeda liūdėt. Po kojų ašarų sapnai auga kaip nežemiški grybai.
*
Besąlyginis pasidavimas mūsų vienintelė dovana pasauliui, jie mus mokino. Nieko kito neatsimenu. Aš irgi stoviu audroj kaip medis be šaknų. * Klausė, ką sapnavai? Atsakiau: keistą formą, biaurybę, susuktą sutvėrimą, neaiškius vingius, mazgus, — tavo veidą prie atviros burnos, geidulingą džiaugsmą tavo įtemptų akių. * Šypsodamas jis mum sakė, kad gyvenimas turi per daug silpnaprotiškų sapnų. Mes tikėjom ir tylėjom, ir nematėm, kad lauke, prie lango, teisybės iškraustyti nykštukai murmėjo verkdami. * Vaikai grobikai išbėgo sapnuodami, ir pasiliko tiktai šitas nakties beprotiškas karnavalas, šita baltų veidų isterija, šitos neaiškios pasakos. Ir čia viskas dega. Viskas tyliai dega.
|