Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BENDRUOMENE IŠEIVIJOJE PDF Spausdinti El. paštas
Įžangos vietoje
Gana dažnai tenka nugirsti, kad žmogus per daug juodai ar kritiškai apie vieną ar kitą dalyką nušneki ar nurašai. Iš esmės nemanau kalbėti nei juodai, nei baltai, nes ir gyvenimas niekada nėra nei visiškai juodas, nei visiškai baltas. Kalbėjimas ar rašymas nėra skalbimo milteliai, kurių pagalba balta galima padaryti baltesnių, o juoda juodesnių. Jaunimas, kuris visais laikais ir visuose kraštuose netrūko ir netrūksta drąsos, gali ne su viskuo sutikti, bet ir neišsigąs kritiškesnės minties. Esu įsitikinęs, kad daugiausia mūsų akademikų nuopelnas yra tai, kad šiandien mūsų atmosfera pasidarė žymiai blaivesnė ir mūsų mintis žymiai kritiškesnė. Pirmas žingsnis nusikratyti nelaisvės — tai išdrįsti būti laisvais, pirmas žingsnis į pergalę — tai suprasti savo pačių jėgą", kalbėjo, gal būt, vienas tauriausių emigrantų ir tremtinių, Amerikos kovų dėl laisvės dalyvis, nuoširdus negrų likimo užtarėjas, Jurgio Vašingtono asmeniškas draugas ir patarėjas Tadas Kosciuška.

Moralinis ir istorinis žvilgsnis
Man pavesta kalbėti apie bendruomenes išeivijoje, vadinasi, kalbėti apie save prčius arba apie panašius į save. Tai nėra nei labai lengvas, nei juo labiau dėkingas uždavinys. O kad taip būtų galima pasakyti, kokie taurūs patriotai esame, kaip narsiai kovojame dėl pavergtos tėvynės laisvės, kaip branginame pačią laisvę ir kaip neapkenčiame visokių raganų medžioklių, kaip rūpinamės lietuviška kultūra ir lietuvybės išlaikymu, kaip remiame visokius fondus, kaip sielojamės lituanistinėmis mokyklomis, kaip godžiai skaitome lietuvišką knygą, žurnalą ir laikraštį ir 1.1.

Pažinti save yra gal vienas sunkiausių uždavinių. Dėlto, tur būt, ir Sokratas pirmuoju filosofijos studento uždaviniu laikė: pažink pats save. Kaip ir kiekvieną panašios rūšies klausimą, taip ir bendruomenės išeivijoje galima nagrinėti dvejopu žvilgsniu: galima į jas žvelgti moralisto-filosofo akimis, arba istoriko. Pirmas rūpinsis, kokia toji išeivijos bendruomenė turėtų buti, kcks turėtų buti jcs ryšys su tauta, kokie jos idealai ir pareigos. Antrasis — istorikas — stengsis pažinti, kas tam tikra išeivijos bendruomenė tam tikru istoriniu metu iš tikrųjų buvo. Bandysime į išeivijos bendruomenes pažvelgti šiuo antruoju žvilgsniu, juoba kad pirmuoju žvilgsniu bent dabartinė mūsų bendruomenė jau buvo gana nuodugniai nagrinėjama. Čia ypač turiu galvoje prel. M. Krupavičiaus ir dr. J. Girniaus veikalus.

Istoriškai labai ryškiai galima išskirti tris lietuvių išeivijos bendruomenes. Pirma — tai ta XIX a. pirmos pusės lietuvių-lenkų išeivija Vakarų Europoje, ypač Prancūzijoje, kuri buvo politinė išeivija ir kurios politikos vienintelis šūkis buvo kovoti ir mirti dėl pavergtos tėvynės laisvės. Antroji — tai mūsų išeivija Amerikoje X.'X a. pabaic;cie ir XX a. pirmuose dešimtmečiuose. Tai visiškai nepolitinė, bėglių nuo vargo ir laimės svetur ieškotojų išeivija, kurią grubiai būtų galima pavadinti dolerine išeivija, kuri vėliau ne tik doleriu, bet ir Daukanto ir Kudirkos raštų leidiniais, ir peticijomis į Amerikos valdžią, ir net savanorių būriais stengsis padėti vargstančiai ir dėl laisvės kovojančiai tėvynei. Trečioji — tai tas didysis tautos exodus iš 1944 m. vasaros, kada dešimtys tūkstančių lietuvių, palikę arklą, knygą, lyrą, pasitraukė į Vakarus. Tai irgi grynai politinė išeivija su labai ryškiais laisvės kovos ir ypač tėvynės išlaisvinimo šūkiais ir užmojais.

Pirmosios dvi jau, gali sakyti, nuėjo į istoriją, trečioje išeivijoje dar tebegyvename. Tur būt, nereikia nei priminti, kad visas tris išeivi j as galėsime tik pačiu bendriausiu būdu nusakyti. Mums ypač rūpės visų trijų išeivijų santykis su tauta.

Laisvė nedaloma?

Nors ir baisiai beviltiška atrodė Lietuvos ir Lenkijos padėtis po Kosciuškos sukilimo ir trečiojo Respublikos pasidalijimo, tačiau tūkstančiai pabėgėlių, susiorganizavę j kariškus legionus, kartu su pergalingomis Napoleono armijomis karštai tikėjo netrukus išlaisvinti pavergtą tėvynę. Likimas jau taip lėmė, kad Napoleonas, į kurį, kaip į Viešpatį Dievą, pavergta Lietuva poterius kalbėjo, tuos legionus pasiuntė ne tėvynės laukų laisvinti, o kovoti su sukilusiais negrais Domininkonų salose. Tada tai Kosciuška ir rašė, kad reikia pasitikėti tik savo pačių jėgomis.

Tačiau kovos dėl tėvynės laisvės saldumas, matyt, stipresnis negu nusivylimo kartėlis. Užteks tik Napoleonui nukreipti savo ginklus vėl prieš Maskvą, kai vėl šimtai ir tūkstančiai pabėgėlių stos į jo armijos eiles. Tų, kad ir nelaimingų, bet be galo, kartais net tiesiog beprotiškai herojiškų žygių dvasia buvo gyva ir Varšuvoje ir ypač Vilniuje, kur tuo metu klestėjo bene pats garsiausias universitetas pasaulyje. Ir kai vėl 1830 metais išmušė sukilimo valanda, beveik visi to universiteto studentai patraukė į pavilnės miškus kovai su okupantu.

Kaip žinoma, ir šis sukilimas nepasisekė, ir prasidėjo didžioji emigracija į Vakarus. Skaičiuojama, kad maždaug 7000 iš Lietuvos ir maždaug tris kartus tiek iš Lenkijos pasirinko sunkų išeivio kelią. Iš pradžių plačiai atidarė jiems savo duris ir širdis Vakarų Europos visuomenė. Poetai rašė tiem laisvės kovotojam eilėraščius, kompozitoriai kūrė dainas, filosofai kalbėjo apie laisvės nedalomumo principą, o liaudis veržėsi prie kryžkelių ir skersgatvių pasižiūrėti tų, kurie išdrįso pakelti ginklą prieš Maskvos galybę. Tik valdžia, Vokietijos ir Prancūzijos valdžia, msžiau Anglijos ir Belgijos valdžia, šnairavo į tuos maištininkus, kurie tik drums ramybę ir komplikuos tarptautinę padėtį, kurių kasdieniniais reikalais, duona, darbu ir pastoge, valdžia bus priversta rūpintis. Nelengva buvo prieiti net prie popiežiaus, nors kunigaikščiui Čartoryskiui ir grafui Cezariui Plateriui čia tarpininkavo įtakingas prancūzų katalikų vadas Montalembert. Popiežiui, suprantama, daugiau rūpėjo pasilikusių krašte katalikų reikalai, negu emigrantų.

Kadangi emigracija baisiai daug tikėjosi iš svetimųjų pagalbos savo laisvės kovai, tai ir jos nusivylimas, tos pagalbos nesulaukus, buvo be galo didelis. Adomas Mickevičius, kreipdamasis į prancūzus ir anglus savo Lenkų tautos ir piligrimažo knygose grasinančiai rašė: "Jei jūs, Laisvės vaikai, neisite su manim, tai Dievas atstums jūsų giminę, o laisvės gynėjus pažadins iš akmens, tai yra, iš maskolių ir azijatų". Šiandien, maždaug po 130 m. pirmoji tos grasinančios pranašystės dalis beveik išsipildė, tik dar negimė laisvės gynėjai nei iš Maskvos, nei iš Kinijos. Žinoma, tarp skliaustelių reikia pasakyti, kad ir pats Mickevičius tik žodžiais taip garsiai šaukė, o kai turėjo progos pats dalyvauti tautos sukilime, rinkosi geriau pusėtinai smagiai leisti laiką Drezdene ir Poznanėje, toli nuo dalgių ir iečių kovos.

Kaip minėjome, 1830 m. išeivija buvo politinė išeivija, dėl to ji daug kuo buvo panaši į 1944 m. išeiviją. Tiesa, iš pradžios buvo susiorganizavęs kuklutis laikinasis išeivių komitetas, kurio uždavinys tebuvo padėti vieni kitiems ir savo kraštui. Bet netrukus jį pakeitė pretenzingas Nuolatinis tautos komitetas, kuriam kiek laiko vadovavo žymus Vilniaus universiteto istorikas, bet silpnas politikas Jeachimas Lelevelis. Tas komitetas ėmė kalbėti visos lenkų ir lietuvių tautos vardu ir šaukti tą tautą į kovą. O kokių puikių ir iškalbingų atsišaukimų tas komitetas prirašė! "Negrįškite į žemę, suterštą baškyro batais . . . Nes ateis laikas, kai trimito balsas pašauks mus į tėviškės laukus. Ten atsivers mūsų kritusių brolių karstai, ir iš jų kaulų stos keršytojai. Su ginklu rankose eisime prikelti jų šešėlius . . . Lenkija, Jogailaičių Lenkija, nepriklausoma, laisva, arba amžina mirtis . .. Štai mūsų šūkis!"

Deja, tai tebuvo gražūs žodžiai, kuriems nebuvo lemta tapti kūnu. Nesulaukę pagalbos iš svetur, išeiviai, nors ir visi vieningai sutardami dėl tikslo — tėvynės laisvės, ėmė peštis dėl priemonių. Pirmiausia išeivija skilo į demokratus ir aristokratus, vėliau demokratai skilo į geresnius ir blogesnius demokratus, ir prasidėjo kova visų prieš visus, arba tai, ką lenkų istorikas Handelsmanas pavadino "prakeiktųių ginčais", ką A. Mickevičius laikė "girtų kliedėjimu", arba ką šiandien J. Girnius galėtų pavadinti "beprotiška karusele". Ėmė vieni kitus kaltinti dėl praeities ir dabarties klaidų, įtarinėti, kas kaltas ar nekaltas dėl sukilimo pralaimėjimo, net kas tarnauja ar netarnauja Maskvai ir t.t. ir t.t.

Tuo tarpu išeivijos masės fiziškai ir dvasiškai skurdo, jaunoji karta nepaprastai greitai ėmė pamiršti lenkų kalbą (apie lietuvių kalbą beveik niekas ir nepagalvojo, nors tarp emigrantų buvo ne vienas ir iš vadinamo XIX a. pradžios Žemaičių lietuviško sąjūdžio dalyvių), mokyklos neturėjo nei mokytojų, nei mokinių. Iškankinti laisvės aušros netekėjimu, narsieji laisvės kovotojai puolė į melancholiją ir, vieno emigrantinio laikraščio pranešimu, nebuvo Prancūzijoje beprotnamio, kuriame nesutiktum išeivio iš Lenkijos ir Lietuvos.

Žinoma, buvo ir šviesesnių momentų. A. Mickevičius, J. Slovackis ir kt. teberašė. Mokslo ir literatūros draugija išleido keletą gerų veikalų (ypač dokumentų ir atsiminimų rinkinių) lenkų ir svetimomis kalbomis. Buvo remiamas bendras Europos tautų ir žmogaus laisvių žygis, buvo dalyvaujama bendroje revoliucinėje veikloje. Svarbiausia, buvo palaikomas tautos laisvės ir nepriklausomybės idealas ir tarp savųjų, ir tarp svetimųjų.

Bet aplamai, vadinamos didžiosios emigracijos balansas buvo gana liūdnas. Ypač tai liečia jos nuopelnus tėvynės išlaisvinimo pastangose. Su tuo sutinka beveik visi rimtesni tos emigracijos istorikai. Kyla klausimas: kodėl? Bendriausias atsakymas galėtų būti, kad emigrantų, ypač politinių emigrantų, likimas paprastai būna tragiškas. Taip bandė save raminti ir didžiosios emigracijos vadai. Tačiau istorija nevisados tokią išvadą patvirtina. Būna kartais labai efektyvių politinių emigracijų, kurios žymiai prisideda prie senų imperijų griovimo ir naujų valstybių atsiradimo proceso.

Pagrindinė mūsų nagrinėjamos išeivijos klaida, man atrodo, buvo ta, kad ji per daug pasitikėjo savo pačių jėgomis. Kai Kosciuška kalbėjo apie pasitikėjimą savo pačių jėgomis, jis turėjo galvoje visą tautą, o ne pabėgėlių saujelę. Atrodo, didžiosios emigracijos vadai to nesuprato. Jie aiškiai pasišovė vadovauti tautai. Tai darė ir vadinami demokratai, suorganizavę Nuolatinį tautos komitetą, tai darė ir aristokratai, apšaukę Čartoryskį nevainikuotu Lenkijos karaliumi. Dar blogiau. Jie, gali sakyti, visiškai pamiršo, kad gyva ir kasdien kovojanti dėl geresnio gyvenimo ir didesnės laisvės tauta tebegyvena prie Vyslos ir Nemuno. Užuot padėję jai, didžiosios emigracijos vadai šaukėsi pagalbos ne iš gyvos tautos, bet iš kapų šešėlių ir karstų kaulų. Lyg, rodos, šalia emigracijos nieko kito ir nebuvo, tik praeities šešėliai ir žuvusiųjų didvyrių kaulai.

"Užuot nukreipusi savo žvilgsnį vien tiktai į kraštą ir jam nuolankiai tarnavusi (kas buvo jos svarbiausia pareiga), užuot ėjusi sūnaus keliu ten, kur tėvynė motina ją šaukia, ji (išeivija) pasišovė primesti jai savo egzotiškus samprotavimus, savo teorija paremtas reformas, savo nelaiku ir fatališkai nesėkmingus sumanymus, pamiršdama, kad tik betarpiškai ir diena iš dienos dalyvaujant kokios nors visuomenės gyvenime galima pajusti, kokios srovės joje teka, kokie sunkumai ją lydi, kokie jos troškimai ir realybė. Šiuo atžvilgiu Emigracija peržengė savo uždavinių ribas ir pasimetė klystkeliuose. Jos veiklą ėmė lydėti nesėkmės, kai ji, pasigrobusi vairą, ėmė pragaištingai eikvoti savo jėgas". Tai nėra mano išvados, tai išvados geriausio ligi šiol didžiosios emigraciios istoriko telšiškio Liubomiro Gadono, kuris buvo aktyvus 1863 m. sukilimo dalyvis Lietuvoje ir pats išgyveno ilgus metus emigracijoje Prancūzijoje. Įdomu, kad lenkų emigrantai Londone prieš keletą metų išleido liuksusinę antrąją tos jo "Didžiosios emigracijos" laidą su puikia gen. M. Kukielio įžanga.

Amerika — realybė ir mitai

Nors ir neskaičiusi tų išmintingų istoriko patarimų, atrodo, kaip tik tuo keliu pasuko mūsų didžioji emigracija į Ameriką, kurios šimto metų sukaktį netrukus turėtume kaip galima rimčiau paminėti. Visos mūsų bendruomenės institucijos jau šiandien turėtų pradėti šiai sukakčiai ruoštis.

Amerika jau ne nuo šiandien yra tapusi laisvės simboliu. Kai 1783 m. pirmasis Amerikos laivas pasirodė Baltijos jūroje, nuo Kopenhagos ligi Rygos visuose Baltijos uostuose buvo entuziastingai švenčiama laisvės šventė. Iš Lietuvos Brastos kilęs rašytojas, istorikas ir politikas Julijonas Ursinas Niemcevičius 1797 m. kartu su T. Kosciuška, paleisti iš Petrapilio kalėjimo, atsidūrė Filadelfijoje. Savo atsiminimuose Niemcevičius pasakoja, kad kartą, vaikščiodamas Filadelfijos gatvėmis, jis pasigavęs patį mažiausią paukščiuką — kolibrį, kuris tačiau blogai jautęsis narvelyje, ir jis jį paleidęs. "Mažutis tai paukščiukas, pasakoja Niemcevičius, nei pusantro colio neišneša, o nė minutei nenori pakęsti nelaisvės. Tokiame mažame sutvėrime, o tokia kilni dvasia! Kokia laimė, kad kolibriai negimė Maskvoje".

Amerika taip pat dažnai yra laikoma gero gyvenimo ir išeivijos rojaus simboliu. Žinoma, kaip ir kiekvienas simbolis, taip ir šis tik iš dalies atspindi realybę, ir toli gražu ne kiekvienas išeivis tą laisvės ir gero gyvenimo rojų iš karto ir pajuto. 1830 m. sukilimo Lietuvoje dalyvis ir to sukilimo istorikas anglų kalba Juozas Hordynskis, atsidūręs Bostone tuojau po sukilimo, rašė vienam laiške savo draugams Europoje, kad "amerikonai aplamai yra vertelgų tauta, ir niekas jų nepralenkė suktumu" . . . Be to, tai esąs baisiai neturtingas kraštas, kuris dėl to beveik visiškai nežino, kas yra tėvynės meilė. Nė ant retežio jo čia niekas neužlaikytų: "toks nepakenčiamas yra šis laisvės užkampis". Ne kitaip rašė ir J. Tumas-Vaižgantas, kuris 1911 m. lankėsi Amerikoje ir kuris sugrįžęs į tėvynę ėmė sąmoningai griauti Amerikos, kaip laisvės krašto, mitą. Suprantami buvo J. Tumo-Vaižganto motyvai, norint sulaikyti tuos tūkstančius jaunų ir pačių darbingiausių vyrų ir moterų nuo emigrantinės karštligės.



Ne vienas lietuvių, kurie nuo 1868 m. banga po bangos pradėjo plaukti į Ameriką, ant savo kailio pajuto, ką iš tikrųjų reiškė šis laisvės ir laimės simbolis. Tai, tarp kita ko, liudija ir dažniausiai liūdnos ir ilgesingos lietuvių išeivių dainos. Tai liudija ir tas faktas, kad gana didelis lietuvių išeivių nuošimtis metėsi į revoliucinius kraštutinės kairės sąjūdžius. Ne visiškai svetimi tokie išgyvenimai ir paskutiniosios mūsų išeivių bangos žmonėms. Pas mane dar tebėra vieno jau mirusio rašytojo laiškai man, sėdinčiam Vokietijoje ir kaip gervė giedros laukiančiam kaip galima greičiau išplaukti j šią laisvės ir laimės šalį. Visiškai netikėjau, nes ir nenorėjau tikėti, kai jis aprašė savo pirmuosius vargus Amerikoje ir ragino mane, kaip galima ilgiau nepalikti senosios Europos.

Nekalbėsime čia, kaip kūrėsi ir augo lietuvių išeivių bendruomenė Amerikoje, kai po dešimt ir net po dvidešimt tūkstančių jų kasmet praplaukdavo pro Laisvės statulą ir Ellis salos skaistyklą. Apie tai galima pasiskaityti Michelsono, Sirvydo, Kučo ir kt. veikaluose. Pažymėsime tik, kad tai nebuvo rožėmis klotas kelias. Juo einant, reikėjo daug kovos ir vargo pakelti. Reikėjo kovoti su baisiomis darbo sąlygomis, su darbdaviais ir ypač su formanaais; reikėjo kovoti su lenkais dėl lietuviškos bažnyčios bei parapijos ir aplamai dėl lietuvybės reikėjo kovoti prieš diskriminaciją ir beveik segregaciją išeivių atžvilgiu. Tai turint galvoje kartais keista, kaip mažai ne tik simpatijos, bet ir supratimo mes šiandien parodome kitai mažumai, kovojančiai maždaug prieš tą patį blogį. Kas skaitė Up-tono Sinclair "Džungles", tas žino, ką lietuviai išgyveno XX a. pradžios Čikagoje. Jis žino taip pat, kad Amerikos visuomenę sukrėtė tas romanas ne tiek lietuvių išeivių vargų pavaizdavimu, kiek pavojaus iškėlimu, jog galime užsikrėsti kiaulių tuberkulioze iš nešvarių Čikagos skerdyklų.

Kaip anoji Amerikos lietuvių bendruomenė nusistatė savo paliktos tėvynės atžvilgiu? Be abejo, ji nė galvoti negalvojo vadovauti tautiniam atgimimui ar kovoms dėl nepriklausomybės. Jos vaidmuo buvo pagalbinis, kaip gero sūnaus motinai. Toje pagalbinėje veikloje galima išskirti tris tarpsnius. Pirmiausia, ji stengėsi ekonomiškai padėti iš baudžiavos išsilaisvinusiam Lietuvos ūkiui. Užsidirbti Amerikoje pinigų, sugrįžti vėl į savo kraštą ir čia juos investuoti į žemės ūkį, vėliau ir į pramonę bei prekybą — ir buvo tas svarbiausias motyvas, kuris paskatino pirmuosius išeivius vykti į Ameriką. Kol kas dar nėra ištirta, kiek šitokia ūkinė parama buvo sėkminga. Atrodo, tik iš dalies ji pasisekė, ir dėl to, kad ir uždarbiai Amerikoje nebuvo tokie dideli, ir dėl kelionės išlaidų, ir, svarbiausia, dėl to, kad ir pačioje Amerikoje buvo daug svetimų, vėliau ir savų, biznierių, kurie visomis priemonėmis stengėsi iš jų išlupti sunkiai uždirbtą dolerį. Ypač daug tokių dolerių ištirpdavo saliūnuose (karčiamose). Įdomu, kad tokiame Šenandoryje (Shenandoah) toje pirmutinėje "Lietuvos stolyčioje Amerikoje", kai tik įsikūrė 1000 lietuvių, tuojau pat atsidarė apie 60 lietuviškų saliūnų. J. Tumo-Vaižganto apskaičiavimu, Čikagoje (antroje Lietuvos sostinėje Amerikoje) 1911 m. buvo apie 50,000 lietuvių ir apie 500 saliūnų, vadinasi, šimtui žmonių — vienas saliūnas. Nežinau, kokia proporcija yra šiandien.
Nežiūrint į visa tai, Amerikos lietuvių ekonominė parama Lietuvai buvo labai didelė, ypač Nepriklausomybės kūrimosi ir pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais.

Gal būt, dar svarbesnė buvo Amerikos lietuvių kultūrinė pagalba Lietuvai. Be abejo, niekas tada nė klausimo nekėlė, verta ar neverta palaikyti kultūrinius ryšius su pavergta tėvyne. Lietuviškas laikraštis ir knyga iš Amerikos galėdavo, nors sunkiai, pasiekti Lietuvą ir nešti jai šviesos ir laisvės žiburį. Vyko gyvas bendradarbiavimas tarp lietuvių kultūrininkų Amerikoje ir Rytprūsiuose, o vėliau ir pačioje Lietuvoje. Turint galvoje, kad tuo metu Lietuva gyveno barbarišką spaudos draudimo laikotarpį, galima nesunkiai įsivaizduoti, koks reikšmingas buvo tas šviesos ir laisvės žiburys iš Amerikos. (Kas norėtų plačiau su šiuo įdomiu klausimu susipažinti, galėtų paskaityti dr. J. Prunskio ir V. Sirvydo straipsnius leidinyje "Kovos metai dėl savosios spaudos"). O kad taip dabar emigrantinė knyga ir žurnalas galėtų pasiekti Lietuvą, bent taip sunkiai, kaip tada pasiekdavo! Vis dėlto tų galimybių tyrinėjimas turėtų mums nuolat stovėti prieš akis, juoba kad iš anos pusės knygai ir žurnalui kelias yra beveik visiškai atviras.

Trečias Amerikos išeivijos veiklos baras buvo politinė pagalba Lietuvai. Tai prasidėjo žymiai vėliau, kada ir pačioje Lietuvoje tautinis atgimimas ėmė kristalizuotis į politinę kovą dėl tautos laisvės ir nepriklausomybės. Politinė veikla turėjo neigiamos ir teigiamos reikšmės. Neigiamos — nes ji be galo suskaldė pačią lietuvių išeiviją, teigiamos — nes ji padėjo išpopuliarinti Lietuvos laisvės idėją tarp savųjų ir svetimųjų. Nepriklausomybę statant ir ieškant jos pripažinimo iš Amerikos ir kitų valstybių pusės, Amerikos lietuvių išeivija suvaidino didelį vaidmenį.

Didzloiios ar ameiikinės emigracijos keliu?
Beliktų dar keletas žodžių pasakyti apie dabartinę mūsų išeivijos bendruomenę. Ji, kaip minėjome, buvo par excellznce politinė išeivija su ypač jai būdingomis tautai vadovavimo ir atstovavimo pastangomis. Iš čia ir vadinamų vadovaujančių veiksnių kompleksas ir ambasado-rystės mitas. Kodėl dar ji ėmė save vadinti ir tremtinių bendruomene, vienas Dievas težino, juoba kad kartu su tuo ji kalbėjo apie save kaip apie tautos elitą. Blogiausias politinės emigracijos sąjungininkas yra laikas, ypač tokios politinės emigracijos, kuri kovoja ne prieš savo krašto netikusią valdžią — diktatūrą, monarchiją ar pan., bet prieš svetimą okupaciją. Ištverti tokioje kovoje ilgus dešimtmečius ir bandyti tą kovos dvasią, lyg testamentu, palikti ir naujosioms kartoms yra be galo sunkus, beveik neįmanomas uždavinys. Dėl to visos mūsų pastangos turėtų rikiuotis šia linkme. Tikiu, kad šis kongresas šia prasme suvaidins labai didelį vaidmenį.

Negalima per daug stebėtis, kad su laiku politinės kovos įkarštis mažėja. O kartu su tuo ir visa dabartinė mūsų išeivija vis labiau tolsta nuo 1830 m. emigracijos idealo ir artėja prie senesniosios mūsų išeivijos Amerikoje veiklos metodų ir supratimo. Mažėja ir trynimasis tarp senųjų ir naujųjų ateivių, ima megztis tarp abejų vis glaudesnis bendradarbiavimas. Kartu su tuo vis labiau įsigali įsitikinimas, kad mūsų, kaip ir kiekvienos išeivijos, svarbiausias uždavinys — padėti tėvynei, kuri tebėra gyva ir kuri diena iš dienos kovoja ir dirba dėl geresnio gyvenimo ir laisvės.


RIMAS LANIAUSKAS
Palapinė

Gyvename laisvajame ir demokratiniame pasaulyje. Tai nėra kokia ypatinga mūsų privilegija, bet greičiau labai rimtas ir sunkus įpareigojimas. Laisvas ir demokratinis pasaulis negali sustoti vietoje, nes tuo pačiu jis nustotų būti laisvas ir demokratinis. Laisvas pasaulis be laisvėjimo proceso, kaip ir demokratinis pasaulis be demokratėjimo proceso, galėtų būti ilgainiui blogiau, kaip nelaisvas ir nedemokratinis pasaulis, kuriame tačiau būtų atpalaiduotas laisvėjimo ir demokratėjimo jėgos. Laisvėjimo ir demokratėjimo procesas nėra vien tik laisvojo ir demokratinio pasaulio nuosavybė. Tas procesas vyksta ir privalo vykti abejose pusėse. Tai ir y)ra pats įdomiausias iššūkis mūsų laikams, tai, gal būt, yra pati gražiausia ateities vizija. Nėra dar toli ligi tokios vizijos realizacijos, bet aš šventai tikiu, kad tai nėra gryna utopija.

Pirmojo pasaulio lietuvių jaunimo kongreso dalyviams, suskridusiems čia iš visų pasaulio kraštų, norėčiau palinkėti vieno vienintelio dalyko: intensyviai gyvendami pasaulio idėjų sūkuryje, nė minutei nepamirškite, kad ten, prie Nemuno ir Neries, gyvena jūsų tėvų ir protėvių tauta, kuri taip pat, kaip ir jūs, siekia laimės ir laisvės. Neatsitverkite nuo jos jokia užtvara, bet stenkitės visais būdais ir priemonėmis kiek galint geriau ją pažinti, o ją pažinę negalėsite jos nemylėti.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai