Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
UKRAINIEČIŲ NOVELIŲ RINKINYS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. Kovalenko   

(Blauer November. Ukrainische Er-zaehler unseres Jahrhunderts. Wolfgang Rithe Verlag, Heidelberg. Ue-bertragen von Anna - Halja Hor-batsch)
Ukrainiečių literatūros istorijoje yra du laikotarpiai, kurie turi daug bendra. Pirmasis apima XIX-ąjį šimtmetį ligi baudžiavos panaikinimo, kada, net carizmo jungui slegiant, kovos už ukrainietišką kultūrą arenoje pasirodė tokie milžinai, kaip Taras ševčenko, Panko Kuliš, Mikola Kostomarov, Marko Vovčok ir kiti.

Antrasis peri jodas prasidėjo tuoj po 1917 metų tautines revoliucijos, kada vyresnioji karta kritiko A.' Nikovskio asmenyje sveikino naująją kartą, Povilo Tyčynos asmeny, su jo nepalyginamu ir visiškai nauju muzikiniu priėjimu prie poezijos.

Po Tyčynos ukrainiečių poezijoje prasidėjo tikras sprogimas, talentų išsiveržimas tarsi iš ugniakalnio, kas dar kartą įrodė, kad jokie persekiojimai negali nužudyti tautos savitos kultūros. Tačiau revoliucija, netekusi savo tautinio charakterio, palaipsniui pražudė savo poetus. Kai kurie buvo fiziškai sunaikinti, o kiti — kaip tas pat Tyčyna — moraliai, — tiek, kad dabar jų poezija skamba, kaip parodija iš savęs pačių.

Tasai spontaniškas prasiveržimas ne tiek žymus buvo prozos srityje, gal todėl, kad apysakų bei romanų kūrybai reikėjo ilgesnio laiko — ne vien jiems parašyti, bet ir pačiam rašytojui susivokti įvykiuose, šisai palyginamai neilgas laikotarpis buvo užpildytas tuo, kad tauta savo visumoje, o ne vien jos augščiausias, rinktinės inteligentijos sluogsnis, gavo progos pažinti ir įvertinti priešrevoliucinių rašytojų kūrybą — tokių, kaip impresionistas M. Kociu-binskis arba poetė ir nepalyginamo gilumo dramaturge Larissa Kosač, pagarsėjusi savo slapyvardžiu "Lesia Ukrainka" — Ukrainietė).

Ukrainiečių rašytojų novelių rinkinys, išverstas į vokiečių kalbą ir išleistas Rithe leidyklos Heidelberge, kaip tik pradedamas M. Kociubins-kio apysaka.

Po jo seka Vasilijaus Stefanyko apysaka, itin sunki išversti, nes ji parašyta Pakarpatės ukrainiečių tarme, vakarinėje Ukrainos dalyje, kuri tuo metu dar tebebuvo Austrijos-Vengrijos valdžioje, o vėliau Lenkijos. Tenka laikyti dideliu vertėjos nuopelnu, kad ji sugebėjo vertime išlaikyti Stefanyko glaustumą ir negailestingą realizmą. Vyraujantieji jo apysakų motyvai — skurdžios valstiečių buities beviltiškumas, jo desperatiškas veržimasis išlaikyti tradicinį taurumą, drauge su beveik nuožmiu įprastinės moralės pamatų gynimu, šioje antologijoje tatai parodyta apysakoje "Vagis".

Po Stefanyko seka Michailo Iv-čenko, suskubęs ligi bolševikų įsiviešpatavimo Ukrainoje išleisti tik vieną savo apysakų rinkinį. Ir Iv-čenką galima būtų priskirti prie Ukrainos impresionistų. Savo apysakose jis dažnai vaizduoja konfliktą porevoliucinio Ukrainos kaimo su miestu, kaip kad rinkinyje įdėtoje apysakoje, kuri originale vadinos "Nutrauktu keliu". Motina-kaimietė, atvykusi pas savo dukterį miestan, neranda jokios prasmės bergždžiuos savo dukters, teatro aktorės, klaidžiojimuose, nei jos vyro svaičiojimuos, kuris visas viltis deda į NOT —Mokslinę Darbo Organizaciją, kuri dvidešimtuosiuose metuose buvo laikoma Sovietuos vaistu nuo visų žemės ūkio bėdų.
Po Ivčenko eina Slisarenko apysaka, vaizduojanti, kaip žmogus kovojo dėl maisto su šunim: jisai — dėl savo nėščios žmonos, o kalė, laukusi šunyčių, dėl savęs.

Vienu iš įtakingiausių porevoliucinių Ukrainos rašytojų, be abejonės, reikia laikyti Mikolą Chviljo-vyj, kurs iš tikrųjų priklausė būriui pirmųjų Ukrainos ir pasaulio tautinių komunistų. Jis nusišovė, tačiau jei ne jis, tai daugelis jaunųjų rašytojų ir šiandien būtų buvę Maskvos įtakoje. Chviljovo savižudybė, o po jo — ir seno komunisto, švietimo ministerio Mikolos Sripniko nusižudymas akinančia šviesa nuplieskė Mask vos politiką tautybių atžvilgiu ir atskyrė nuo jos daugelį jaunų ukrainiečių rašytojų. Chviljovo šūkis buvo "Toliau nuo storadugnės Maskvos", šiame vertimų rinkinyje yra dvi jo apysakos. Vienoje iš jų, pavadintoje "Aš", pasakojama, kaip komunistas buvo priverstas nužudyti savo motiną, kad būtų galutinai priimtas kompartijon.

Vienas originaliausių pastarųjų laikų rašytojų buvo ir Viktor Do-montovič (slapyvardis), kurio raštuose galima įžiūrėti giminingumą su Nabokovo kūryba. Tačiau, žinoma, Nabokovas ligi karo Ukrainoje buvo visiškai nežinomas, ir jis kaip rašytojas galutinai subrendo jau po to, kai Domontovič paslaptingai išnyko be žinios, būdamas Vokietijoje. Rinkinyje pateikiamas vienas skyrius iš jo romano "Komacha" (tai herojaus pavardė; žodis reiškia "mašalą").

Antologijoje įdėtos dvi apysakos Oleksandro Dovženko, genialaus kino režisieriaus, kurio filmai "žemė" ir "Arsenalas" uždėjo savo antspaudą Europos statytojams bei režisieriams. Savo prozoje jis toks pat gaivališkas vaizdais, atspalviais bei reljefingai išpieštais charakteriais, kaip ir kino filmuose, kuriems jis pats rašydavo scenarijų ir pats juos pastatydavo. Abi jo apysakos šiame rinkinyje kupinos gyvybės ir patetiškų vaizdų.

Grigorijaus Kosynkos asmeny ukrainiečių literatūra neteko didelio pasakotojo talento: jis buvo sušaudytas toks jaunas, kad tespėjo palikti du nedidukus apysakų rinkinius, bet jų stiprybė buvo tokia, kad jo vardas tapo garsus ir įtakingas jaunuomenėje, kurios jisai ir pats buvo bemaž vienmetis. Jo apysakoje "Rugiuose" vaizduojami pergyvenimai ukrainiečių kaimo jaunuolio, kuris rugiuose slapstėsi nuo visų valdžių, nepaliaujamu sriautu užliedavusių šalį. Tenka priminti, kad bolševikai puolė Ukrainą trimis atskiromis ginkluotos invazijos bangomis, kolei pagaliau ją užkariavo.

Nepaprastu talentu buvo apdovanotas Jurij Lipa, tačiau jo pagrindinė profesija — buvo gydytojas — trukdė jam didesniu įnašu įeiti j ukrainiečių literatūrą, čia nSra vienos geriausių jo apysakų — "Kavaleristo", kurioje vaizduojamas raitelio tipas, Urainos Liaudies respublikos karininkas. Jis kovoja ir prieš divizijos vadą, bolševiką Kotovskį (buvusį nusikaltėlį, komunistų išleistą iš kalėjimo), ir prieš Machno karius, ir taip pat stengiasi nugalėti savo paties meilę moteriai, — o visa tai — vardan galimybės vėl grįžti į savo pulką, prie savo arklių.

Valerijan Pidmogilnij, drauge su Kosynko dalyvavęs literatūrinėje organizacijoje "Zveno" (Grandis), yra visai kitoks psichologinis tipas. Iš prigimties pesimistas, skeptiškai nusiteikęs, Pidmogilnij savo romane "Miestas" rodo jauną žmogų iš kaimo, kuris palaipsniui, užkariaudamas moteris, užkariauja ir visą miestą. Tema bent kiek primena Maupassantą, bet Pidmogilnij rašo sunkesniu stilium, o apžvelgia platesnį gyvenimo ratą, nes jo knygoje svarbus dar ir tautinis momentas:
ukrainietiškas kaimas, rusiškas miestas.

Tuo tarpu Jurij Janovskij yra nepalaužiamas optimistas, gal dėl to, kad jis romantikas — vienas paskutinių romantikų ukrainiečių literatūroje, kurią komunistinis režimas įspraudė j ankštus, plieninius socialistinio realizmo varžtus. Jisai pirmasis įnešė jūros motyvus, atvaizdavo ukrainiečių jūrininkų bei žvejų gyvenimą.

Irina Vildė pradėjo rašyti dar tada, kai vakarų Ukraina buvo lenkų valdžioje. Įdėmiai, raiškiai rašydama, ji savo pagrindine tema pasirinko moters vystymąsi — kaip mergaitė užauga į merginą, į moterį. Dabar Irina Vildė yra vienintelė likusi gyvųjų tarpe iš visų šiame rinkinyje įdėtų autorių. Sovietų kritika vis teberanda jai priekaištų — gal svarbiausias būtų tas, kad ji vis dar ne-atprato savarankiškai mąstyti.
Antologija išleista gražiai, gerame popieriuje. Gale duodamos trumpos visų autorių biografijos.

Lietuvių skaitytojui, kurs nors ir būdamas kaimynas, bet dėl dirbtinių kliūčių gyveno atkirstas nuo Ukrainos kultūros, toji knyga turėtų atverti naują platų lauką ir suteikti keletą valandų pakilaus meniško išgyvenimo.
L. Kovalenko
P.S. Šis L. Kovalenko straipsnis rašytas specialiai "Aidams". — Red.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai