NYKŠTUKAS Vidurnakty rašau eiles,
Gurkšnodams vyno taureles;
Karalių narsų praeities
Vedu heroiškai ligi mirties.
Jam leidžiu jot, iškėlus jietį,
Kur saracėnai susispietę:
Už šventą žemę ir tikybą
Kovoj kaip saulė jis ten žiba.
Kaip liūtas grumiasi narsus!
Jis kloja priešų didelius pulkus;
Patyrusį kovoje daug žaizdų,
Į mirti tragišką aš jį vedu.
Tuoj renkas freilinos ir damos,
Princesės liūdnos ir neramios;
Istorikai seni jo žygį didį
Garsiais vardais į praeitį palydi...
Iš vyno bonkos tik staiga
Nykštukas sprikteli barzda ilga. — Sustok! jis šaukia man Ir sėdas popieriaus kraštan.
— Šitaip žudyt! Tai tragiška labai.
Gyvenime, žinai, viskas juokai. — O ne! — aš įbedu akis, — — Juk ką istorija man pasakys?!
— Tragedijos juk laurai jau nubirę
Ir jos herojai mirę; Nūn nemadoj šitaip žudyti,
Kai žemėje komedija taip žydi.
— Bet toks herojus, liūto tai širdis!
Juk jo darbais didžiuojas praeitis! — Cha, cha, — jis juokiasi smagus, — Matau, tu dar romantikos žmogus.
Kad būtų žygiai jojo aiškūs,
Tu paskaityk jo meilės laiškus,
Kodėl kovojo, kas jam buvo šventa, —
Iš aulo jis ištraukia pluoštą pergamentų.
— Juk tai meilužėm jo laiškai,
Kuriuos per ordino narius slaptai
Jis siuntė. Aš šiandien suradau
Ir tuoj skubėjau juos atnešti tau.
Tokia heroika seniai pabodus!
Geriau nuvesk slapta į sodus,
Šiltoj, gražioj nakty gegužės
Jam leisk klūpėti prie meilužės.
Jam leisk švaistytis pinigais,
Triukšmauti, ūžaut vakarais.
Juk tai be galo įdomu —
Parodyt visa praskleistu rūbu. — Nykštukas čia vikriai pašoka, Tuoj perskleidžia lapus ir nesulaiko juoko Į rašalinę dažo barzdelytę Ir ima šokti ir taškyti
Lapus, kuriuose pilys ir karai,
Karaliaus dideli darbai;
Ir pušnim savo raudonom
Ten trypia, šoka paknopstom ...
Tik iš tamsos staiga sušunka
Karalius: — Žudyk gyvenimą tą sunkų!
Žudyki, tūkstančiais žaizdų sužeiski,
Tik juoktis iš manęs šiam popiery neleiski!
Nykštukas išsigąsta, surenka lapus,
Skubiai susikemša sau į batus
Ir, mostelėjęs man barzda ilga,
Į vyno bonką neriasi staiga. KAREIVIS Tegu tave velniai!
Aplinkui krinta sviediniai,
Kulkosvaidžiai lyg pasigėrę klega,
Liepsnoj apylinkės kalnai,
O mano pypkė vos vos dega.
Pradėjau laišką prieš savaitę
Ir niekaip negaliu užbaigti.
Na, ką rašyti mylimai?
Rankas ir kojas dar valdau,
Abiem akim matau;
Žodžiu, man einasi gerai.
Tuoj greit užbaigsim šitą mūšį Ir, pafrontės trobelėj susigūžę, Išgersim butelį, palošim kortom; Per radiją praneš Ir atžymės naujom kartom: Kokie karingi mes, Vėl užkariavome naujas žemes.
Paskui ir vėl į naują barą,
Raketom šviečiant visą karą,
Ir laišką gal pabaigsiu jau rašyti,
Gal ir naujienų atsiras,
Gal ir mane kur žemėje užkas, —
Mergaitei bus pasiskaityti.
Rūkyti gera apkase, Kulkelės dūzgia šakose, Tik baisiai nuobodu Tysoti ant šiaudų: Kada numirsi — nežinai. Tegu tave velniai — apkasus jau krinta sviediniai.
|