Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
"CAVALLERIA RUSTICANA" ir "PAJACAI"— šeštas Čikagos Lietuvių Operos pastatymas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VLADAS JAKUBĖNAS   

Čikagos Lietuvių Opera pernai pasiekė išimtinio laimėjimo su "Aida", kuri susilaukė kone besąlyginio teigiamo įvertinimo. Šiame pasisekime glūdi tam tikras pavojus; "Aidos" lygis nebūtinai gali būti išlaikytas vėlesniuose pastatymuose. Iš ansamblio, tiek gerai pasirodžiusio, daug ir laukiama. Ši aplinkybė teikė tam tikro įtempimo, projektuojant šių metų sezoną.
Įtempimų bei problemų atsirado ir daugiau. Ligšioliniai lietuvių operos spektakliai buvo susiję su jaukia ir populiaria Marijos Augštesnio-sios Mokyklos sale, gulinčia žymiausios lietuvių gyvenamos apylinkės, Marquette Parko centre, greta kitos lietuviams brangios vietos — Dariaus ir Girėno paminklo.
Būta didelio smūgio, kai mokyklos vadovė įspėjo jau pernai vasaros pradžioje, kad operos spektakliams šioji salė nebebus samdoma. Šis nutarimas sukėlė nemažo liūdesio ir net pasipiktinimo operos mėgėjų tarpe; keturi išparduoti "Aidos" spektakliai parodo, kad tokių yra tikrai daug. Buvo bandomos visokios intervencijos, tačiau mokyklos vadovybė buvo nepalenkiama. Mokyklos vadovių argumentas buvo: salė sudaro seselių kazimieriečių išlaikomos ir katalikų dvasioje vedamos mokyklos dalį; ji visų pirma turi tarnauti mokyklos reikalams. Pagal galimumą, salė bus ir toliau samdoma pašaliniams sambūriams ar menininkams, bet tik vienkartiniam pasirodymui, su nustatytu laiku įvykstančia repeticija. Operos reikalui salė būdavusi užimta keletą savaičių; repeticijos kartais užsitęsdavo kone iki vidunakčio; didelei choristų miniai atsilankius, būdavo daug įvairių valytinų liekanų. Generalinė repeticija su orkestru įvykdavo vienu savaitgaliu anksčiau prieš premjerą; buvo stengiamasi jau tada turėti paruoštas ir dekoracijas; dekoracijų ir apšvietimo darbai buvo kartais pasiryžėlių savanorių dirbami per naktį. Visos tos sąlygos esančios mokyklos vadovybei per sunkios ir esą neatšaukiamai nuspręsta atsisakyti nuo salės samdymo lietuvių operos sambūriui.

Lietuvių visuomenė buvo pripratusi prie minties, kad Maria High School salė yra savaime suprantama vieta visiems "didiesiems" lietuvių parengimams; buvo užmiršta, kad tai yra tik tam tikros mokyklos salė, kurios šeimininkai gali jąja disponuoti pagal savo nuožiūrą.

Mūsų operos vadovybė atsidūrė prieš sunkią problemą. Ar samdyti kitą, panašią mokyklos salę (jos artimesnėje apylinkėje nerasta), ar vienam spektakliui imti milžinišką Civic Operos patalpą. Apsistota ties kompromisiniu sprendimu: pasisamdyta Studebaker Theatre miesto centre, kuris savo dydžiu maždaug atitiko Maria High School salę. Žiūrovų patalpa net kiek gražesnė, su dviem balkonais, panaši į tikrą teatrą; nemažą trūkumą sudarė negili scena, nepritaikyta didelei choristų miniai. Nors salės nuoma ir žemesnė, bet teko susidurti su augš-tais scenos darbininkų unijos reikalavimais, mokyklos salėje ši unija neveikia; scenos darbus atlikdavo patys choristai.

Šio sezono pastatymui pasirinktos dvi operos: P. Mascagnio "Cavalleria Rusticana" ir R. Leoncavallo "Pajacai". Šios dvi operos — pirmoji vieno, antroji dviejų veiksmų kartu sudaro normalaus ilgio spektaklį ir yra paprastai statomos kartu. Jos abi yra giminingos savo stiliumi, priklausančios vadinamųjų "veristų" operos kompozitorių grupei, siekusiai scenoje vaizduoti gyvenimo tikrovę. Čia priklauso, be minėtų, dar G. Puccini, kartais priskiriamas ir G. Bizet su "Carmen", bei keletas mažesnės reikšmės autorių. Šio stiliaus operos pasižymi muzikos pritaikymu prie scenos veiksmo, emocingumu, dramatizmu, dažnai ir brutalumu tiek scenos, tiek muzikos efektuose. Įdomu, kad tiek "Cavalleria", tiek "Pajacai" yra vieniši ryškūs iškyšuliai tų kompozitorių kūryboje, įvedę juos j pirmaeilį operinį repertuarą, o tuo tarpu nei viena iš kitų tų pačių autorių sukurtų operų neprilygsta šioms dviems ir neišsilaikė pastoviam repertuare.

Dirigentas A. Kučiūnas šiose operose susidūrė su kiek skirtinga atmosfera, negu monumentaliose "Aidoje" ar "Trubadūre", kur jam teko ryškiai pasirodyti anksčiau. Ypač "Caval-lerijos" audringose duetų scenose yra pilna pulsuojančių, net isteriškų emocijų; muzika prašosi tempų laisvumo, prisitaikant net prie atskirų dainininko frazių ar orkestro replikų emocinio turinio; tiek melodijos linija, tiek orkestro faktūra leidžia toli einančius "rubato", neaukojant tikslumo. Ši atmosfera, atrodo, buvo A. Kučiūnui kiek svetima. "Cavalierijos" pirmoji pusė, kur randamos ypač emocionalios scenos tarp atskirų solistų, buvo dirigento vedama gan vienodais, lėtais tempais, minimaliai prisitaikant prie scenos veiksmo. Muzika tuo buvo "nuisterinta", sakytume, net "sutaurinta", tačiau tuo pačiu buvo nublankinta jos esmingiausia pusė — emocionalinė įtampa. Gyvesnio įspūdžio padarė antroji operos pusė su "išgertuvių" choru ir finalinėmis Turiddu arijomis; ji praėjo su normalia dramatine įtampa. "Cavalleri-jos" du įžengiamieji chorai irgi ėjo nepaprastai lėtai; nevisai tvirtai išmokęs choras, atrodo, turėjo sunkumų "ištraukti". Chore prieš bažnyčią bendras tempo lėtumas ir didelis sulėtinimas viduryje lyg išsėmė choro kvapą, taip kad paskutinis apogėjus faktinai sudarė "diminuendo". Panašūs lėti tempai yra vartojami Čikagos Lyric Operą kasmet diriguojančio garsaus italų dirigento Tūlio Serafín; jie randami ir su Scalos ansambliu plokštelėje. Tačiau ten girdime profesinį chorą su gerai sutvarkyta balso emisija; be to, Tūlio Serafín tempai yra be galo įvairūs, pulsuoją, beveik kiekvienam takte kitokie. Mūsų pastatyme to nebuvo, net ir negalėtų būti neprofesinėmis sąlygomis. Yra žinoma, kad tempai, ypač su dideliais ansambliais, turi savyje subjektyvumo elementų; pagal met-ronomą identiškas tempas gali, žiūrint aplinkybių, sudaryti itin skirtingą įspūdį. Nekvalifikuokime todėl abiejų pirmųjų "Cavallerijos" chorų tempų, kaip "klaidingų". Konstatuokime, kad mūsų pastatymo sąlygomis jie "veikė" itin ištęstai; jų muzika lėtai ir gan korektiškai žygiavo pirmyn be aiškios linijos ir aiškaus tikslo. Pirmutinis choras praskambėjo kiek gyviau per trečią spektaklį; choras prie bažnyčios pasiliko blankiai ištęstas.

Iš mūsų operos mėgėjų buvo girdėti "nusivylimo" dėl uvertiūros ir intermezzo skambesio. Čia sunku ką nors konkretaus tarti; jie buvo dirigento pravesti korektiškai, prisilaikant kompozitoriaus pateiktų lėtų tempų. Graži melodijos linija čia kone ištisai paremta styginin-kais; skystas savo skaičium jų sąstatas praskambėjo kiek skystai; gal ir čia būtų galima tai kompensuoti, kiek paįvairinant tempus.

Tam tikra tendencija greičiau prilaikyti, negu skatinti emocingumą buvo jaučiama ir "Pajacuose", tačiau tai nepakenkė operos eigai. Preciziškai sukonstruota opera buvo dirigento vedama tvirta ranka ir praėjo dideliu įspūdingumu. Įdomu, kad jos daug sunkesni chorai buvo, atrodo, geriau išmokti, negu "Cavallerijos"; jie praėjo gyvai ir visumoje sklandžiai. "Varpų" choras, reikia manyti, pasiliks mūsų operos choro repertuare, kaip koncertinis numeris. Nepaisant pasitaikiusių ritminių netikslumų (ypač antro veiksmo "cirko publikos" chore), "Pajacų" chorų nugalėjimas sudaro gražų mūsų operos choro laimėjimą. Tai yra trijų chormeisterių: Alice Stephens, A. Gečo ir Fausto Stro-lios pastangų ir pačių choristų pasiryžimo išdava.

Augščiau pareikštos interpretacinio pobūdžio pastabos nepaneigia fakto, kad A. Kučiūno vadovavimas ir šiame pastatyme pasižymėjo į-prastu profesiniu tikslumu ir tvirtumu.

Šio straipsnio autoriui neteko matyti premjeros. Muzikų nuomonėmis, pirmas spektaklis, kaip paprastai, buvęs kiek mažiau sklandus, ypač kiek tai liečia chorą; orkestras, esą, grojęs lyg nenoromis, nesistengdamas. Deja, šiaip paslankūs ir pareigingi amerikiečiai orkestrantai gali turėti savo nuotaikų bei nuovargio momentų. Girdėtame antrame ir trečiame spektaklyje orkestras, su tam tikrais apribojimais dėl sumažinto sąstato, skambėjo darniai, Lyric Operos orkestro nariams įprastu gražiu lygiu. Premjeroje solistai, tiesa, per giliai stovėję scenoje, nepripratę prie salės akustikos, todėl kai kur orkestras juos slopinęs. Abiejuose paskutiniuose spektakliuose to slopinimo nesijautė, solistai, tiesa, arijas dainuodami laikėsi arčiau rampos.

Stasys Baras atliko pirmeilio svarbumo roles abiejose operose: Turiddu "Cavallerijoje" ir Canio "Pajacuose". Tai buvo jo geriausias pasirodymas visoje jo ligšiolinėje operos karjeroje, tiek vokališkai, tiek sceniškai. Galime tarti, kad Stasio Baro vaidmuo sudarė stipriausią įspūdį, išsineštą iš viso šių metų Čikagos lietuvių operos pastatymo. Jo balsas skambėjo ypač išlygintai ir laisvai; Canio vaidmenyje buvo sukurtas reto įspūdingumo ir vieningumo sceniškas vaizdas, parodęs nemenką vaidybinį gabumą. Bendras sceniško vaizdo aiškumas kažkaip savaime davė ir pagerėjusią scenos techniką; buvo natūralių, įdomių mizanscenų, kaip pvz. būgno mušimas antro veiksmo pradžioje, cirko publikai renkantis. "Pajacuose" sukurto vaizdo ryškumas kiek nustelbė Stasio Baro pirmąją, mažesnę Turiddu rolę. Jei imti atskirai, ši rolė irgi buvo verta rimto dėmesio, ypač finalinėse arijose. "Cavallerijos" pradžioje, tiesa, St. Baras susidūrė su sunkia, dainininkui neįprasta problema: pirmąją ariją už scenos jis dainavo, visai negirdėdamas arfos pritarimo orkestre. Mat, paprastai operos teatruose čia vartojama už scenos patalpinta antroji arfa; taupumo sumetimais to nebuvo padaryta. Todėl ši nuotaikinga ir vokališkai graži arija kiek nukentėjo dėl nevisai tikros intonacijos. Šiomis specifinėmis sąlygomis St. Barui tenka tai atleisti, juo labiau, kad toliau abiejose operose intonacijos netikrumų nesijautė.

Stasio Baro šių metų pasirodymas buvo vertas didelio profesinio teatro scenos.
Danutė Stankaitytė, neseniai grįžusi iš sėkmingo rečitalio Bostone, susilaukusio gražių amerikiečių spaudos atsiliepimų, o pernai pasiekusi ypatingo laimėjimo "Aidos" rolėje, šių metų mūsų operos pastatyme turėjo trumpesnę Santuzzos rolę "Cavallerijoje". Ši rolė yra dainuojama tiek mezzo soprano, tiek ir dramatinių sopranų; vaizduojanti kiek isteriško būdo suviliotą ir pamestą kaimietę, ji nėra perdaug dėkinga vaidybiškai; reikalauja didelių sceniškų sugebėjimų su neperdaug efektingu rezultatu. Danutės Stankaitytės Santuzza buvo paruošta jai įprastu rūpestingumu, puikiai išmokta mu-zikališkai ir apgalvota sceniškai. Vis dėlto jautėsi, kad rolė jai pasiliko kiek svetima, nepavyko pilnai į ją įsigyventi. Be to, panašiai kaip St. Barui, objektyviam įvertinimui trukdė nepaprastai ryškūs pernykštės "Aidos" atminimai, veikę Santuzzos nenaudai. Ir šiose sąlygose ji vistiek pasiliko mūsų operos pirmaeilė jėga; jos gražus balsas ryškiausiai praskambėjo bene trečiame spektaklyje, kur po dueto su Turiddu ji susilaukė spontaniškų ovacijų.

Algirdas Brazis pasirodė abiejose operose: Alfio "Cavallerijoje" ir Tonio "Pajacuose". Jis buvo savo įprastoje augštumoje ir taip pat su įprastais trūkumais. Profesiniu laisvumu besijaučiąs scenoje, jis talentingai sukūrė abu vaidmeniu, abiejuose nevisai tvirtai mokėdamas partiją, tai kompensuodamas greita orientacija ir rutina. Vokalinėje srityje jo baritonas tebėra skambus, plačiai nešantis, nors jame mažėja "bei canto" elementai ("Pajacų" prologe, tiesa, buvo ir "bei canto"). Visumoje: vertingas ir ryškus šio pastatymo dalyvis.

Prudencija Bičkienė yra mūsų bene daugiausia tarp amerikiečių pasirodžiusi dainininkė; kaip stipendininkė, ji buvo Italijoje, sugrįžusi dainavo "Toscą" Cincinnati mieste ir Či-kago Park District globojamos Opera Guild pastatyme; buvo kontraktuojama mažesnėms rolėms Čikagos Lyric Operoj. Dabar ji pirmą kartą pasirodė lietuvių operoje, Neddos rolėje "Pajacuose". Jos pasirodymas užimponavo savo užbaigtumu, tiek vokaliniu, tiek muzikiniu, tiek ir vaidybiniu. Balsas gerai valdomas, ypač sutvir-tėjimo jaučiama anksčiau kartais kiek netikrose augštose gaidose; vaidyba detališkai apgalvota, įtikinanti. Ji buvo tinkama partnerė St. Barui. Daugelio operos mėgėjų ir muzikų nuomone, Pr. Bičkienės paliktas įspūdis statytinas tuojau po St. Baro, jei ne vokalinio maštabo, tai bent bendro meniško užbaigtumo atžvilgiu; tą nuomonę tenka palaikyti.

Amerikos lietuvaitė K. Bertulienė, dainavusi Neddą antrame spektaklyje, irgi paliko gražų įspūdį; yra tai pirmas jos stambioje rolėje pasirodymas, kuris pasiteisino, kaip naujas į-našas į mūsų operos solisčių skaičių. Balsas ne per stiprus, bet užtenkamai skambus, gerai valdomas, lengvas sopranas; rolė gražiai išmokta; ypač graži scenos išvaizda, gera vaidyba. Jos sukurtas tipas grakštus, kiek operetinio pobūdžio (K. Bertulienė yra dainavusi amerikiečių operetėse).

Mūsų visuomenėje sukėlė susidomėjimo pirmas Leono Sodeikos pasirodymas Silvio rolėje "Pajacuose". Žinomos dainininkų ir muzikų giminės atstovas (dirigentas ir vargonininkas St. Sodeika yra jo dėdė), L. Sodeika iki paskutinių pustrečių metų buvo A. Leparskio mokinys vokalinėje srityje; keletą metų dalyvauja Čikagos Lyric Operos chore. Jo balsas — švelnus lyrinis baritonas — atrodo, dar negavo pilnai pasireikšti: augštesniame registre jautei kažkokio nelaisvumo, kuris atrodė kilęs ne tiek iš vokalinių, kiek iš nervinių priežasčių. Paskutiniame spektaklyje čia jautei pagerėjimo. Gera scenos išvaizda ir laikysena.

Antraeilėse mezzo-sopraninėse rolėse "Cavallerijoje" koketės Lolos rolėje išgirdome Romą Mastienę (pirmam ir antram spektaklyje) ir šiai trumpai rolei iš Clevelando atvykusią A. Stempužienę (trečiame spektaklyje). Abi buvo įdomios ir įtikinamos, skambios vokališkai; R. Mastienės Lola labiau lyg gražios išvaizdos miesto "poniutė", A. Stempužienės — labiau lyg pikantiška Sicilijos kaimietė. Nedidelę, bet simpatingą Mamos Lučijos rolę atliko Genovaitė Peškienė ir Alvina Giedraitienė. Abi buvo pilnai savo vietoje; A. Giedraitienė, pernai talentingai debiutavusi stambioje Amnerės rolėje "Aidoje", ir šiemet atkreipė dėmesį aiškia dikcija ir santūriai tauria laikysena. "Pajacuose" antraeilėje Beppo rolėje įdomumo sukėlė tenoro Leono Baltraus debiutas. Šis Vienoje studijavęs, New Yorko valstybėje gyvenąs dainininkas parodė nedidelio masto lyrinį tenorą, gerai išlavintą (nors Arlekino arijoje pasitaikė nevisai intonuotų gaidų); turi gerą scenos išvaizdą ir gali vaidinti. Rolė buvo tvirtai išmokta ir gerai pravesta. Dukart pasirodęs šioje rolėje Julius Savrimavičius jau nebenaujokas mūsų operoje; ypač geras vaidybiškai, balsas nedidelis, bet skambus; Arlekino arija, nepaisant smulkių ritminių netikslumų, praskambėjo pakankamai įspūdingai.

Mažose miestelėnų rolėse pasirodė Bronius Mačiukevičius ir, sudaręs ypač įdomų scenišką tipą, operos valdybos pirmininkas Vytautas Ra-džius.

Dailininko V. Virkau dekoracijos visumoje patenkinamos; Sicilijos miestuko aplinkuma "Cavallerijoje" gerai pagauta; įvairių komentarų susilaukė medis, kuris buvo perdaug aiškus, kad būtų simbolinis, o realistiškai imant, priminė Arizonos dykumų augalus. Dėl per augš-tų laiptų skaudžiai krito St. Baras, per premjerą "Cavallerijos" gale išbėgdamas iš scenos. Scenos negilumas sudarė nelengvų problemų choristų miniai sutalpinti; dalį choristų iš viso "atleisti" yra sunku mėgėjų sambūrio tarpe. Chorą šiaip taip pavyko sutalpinti, bet scenoje kai kur jautei susigrūdimą, ypač "Pajacuose". Režisierium pažymėtas, kaip paprastai, K. Oželis; turimomis žiniomis, minios paskirstyme ir sugrupavime reiškėsi ir dirigentas A. Kučiūnas. "Dviejų galvų" principo teigiamumo ar neigiamumo mes čia nediskutuosime, galima tik konstatuoti, kad bendra režisūra buvo neblogesnė, o atsimenant sunkesnes sąlygas, gal ir geresnė, negu kituose mūsų operos spektakliuose. Choristų minia buvo gyva, aktyviai dalyvaujanti scenos veiksme; buvo gražių momentų, kaip cirko publikos "palengvėjimo" reakcija, kai Ned-da lengva gavoto melodija atsako į visai realius Canio grasinimus. Yra tačiau keletas punktų, dėl kurių ateityje būtų galimos režisūros pataisos: 1. Choristai linkę smarkiai vaidinti per pauzas, o sustingti dainuodami; 2. Kai kurie choristai dainuodami vaidina, perdaug aiškiai sau diriguodami; 3. Kai kurios ypač gražios išvaizdos choristės perdaug į save kreipia dėmesį gretimai stovinčių solisčių sąskaiton.

Mūsų operos išėjimas į miesto centrą su spektakliu, keleriopai prašokančiu ir stipriausių "mažų" operos kompanijų, ar net ir Čikagos Park District Opera Guild spektaklius, nesusilaukė paminėjimo ar recenzijų Čikagos amerikiečių dienraščiuose, nors šiaip Studebaker Theatre vykstą parengimai esti recenzuojami. Tai tik patvirtino Čikagoje susidariusią ir vis tvirtėjančią atmosferą: žiūrėti į tautinių grupių parengimus, nors ir ryškiausius, kaip į nuošalų, tik tą tautinę grupę interesuojantį reiškinį. Studebaker Theatre yra Fine Arts Building pastato dalis, kuriame yra pora konservatorijų ir eibė privačių muzikos studijų (čia įsitaisė dainavimo mokytojai A. Dičiūtė ir A. Lepars-kas, o taip pat ir įvairiose srityse mokytojaująs muz. VI. Jakubėnas). Tame pastate buvo su nuostaba kalbama apie "great success of Lithu-anian opera — three sold out performances".

Šių metų pastatymas visumoje nepasiekė pernykščio "Aidos" ryškumo svarbiausia dėl ne-vienalytiškumo. Nuomonės apie "blankoką Ca-valleriją" ir "ryškius Pajacus" yra bene visuotinės tiek eilinių mėgėjų, tiek muzikų tarpe. Būtų tačiau klaidinga kalbėti apie "nuopuolį" ar "nusilpimą". Mūsų operos ansamblis ir šiemet pasirodė, kaip pajėgingas sambūris, galįs imtis įvairių operinių uždavinių. Mažesnis ryškumas, pasiektas vieno pastatymo dalyje, tos nuomonės nepaneigia. Susicementavęs ir veiklus sambūris dirbs ir toliau, nėra abejonės. Kas toliau? Šis klausimas spręstinas neatidėliotinai; problemos prieš operos administraciją šiemet yra didesnės, negu paprastai. Pernykštės "Aidos" balansas, po papildomo ketvirto spektaklio, išėjo lygiomis; šių metų pastatymas davė arti keturių tūkstančių deficitą. Maria High School salėje scenos darbai buvo atliekami pačių savanorių choristų; miesto centro salėje reikėjo septynių unijos darbininkų, kuriems teko išmokėti netoli trijų tūkstančių. Taigi, prieš planuojant tolimesnius žygius, teks išlyginti deficitą ir išmokėti daugiausia lietuvius liečiančias skolas.

Kitas svarbus klausimas: kokioje salėje vykdyti sekantį pastatymą? Šių metų bandymas pasirodė finansiškai nevykęs. Jau seniai svarstoma pasitenkinti vienu spektakliu, pasisamdžius milžinišką Chicago Civic Operos salę; finansiškai tai būtų palankiau su visais unijų reikalavimais ir net leistų pavartoti pilno simfoninio sąstato orkestrą. Lietuviškos kultūrinės politikos atžvilgiu tai nebūtų pageidaujama: 3 ar 4 spektakliai mažesnėje salėje duoda progos pasipraktikuoti ir pasirodyti didesniam skaičiui solistų; operą gali aplankyti didesnis skaičius žiūrovų, šeimų nariams pagal reikalą pasidalinant.

Ką toliau statyti? Visuomenė nori lietuviškos operos; deja, šis noras kol kas negali būti patenkintas. V. K. Banaičio "Jūratės ir Kastyčio" klaviro išleidimas su anglų ir vokiečių teksto vertimais varomas pirmyn; tačiau operos pastatymo, neturint orkestro partitūros, tai nepriartins. Operos orkestravimas svetimomis jėgomis kainuos daug ir užsitęs ilgai. Pastatymo reikalams K. V. Banaičio operos dar nėra ir taip greit nebus. Iš anksčiau Lietuvoje parašytų operų dažnai tenka prisiminti J. Karnavi-čiaus "Gražiną", kuri ypač po jos pertaisymo ir sutrumpinimo atnaujinta 1939 m. padarė puikaus įspūdžio. "Gražinos" partitūrą ir balsus, greičiausiai, galima būtų gauti iš Lietuvos, jei . . .   užtektų    pasiryžimo    kreiptis   į   Lietuvos Akademinį Operos Teatrą Vilniuje. Gautoji partitūra būtų pilnam simfoniniam sąstatui, ji galėtų būti pavartota Civic Operos salėje. Opera yra pilnai įvykdoma mūsų jėgomis; jos muzikos lygis patiktų mūsiškiams ir būtų priimtinas amerikiečiams. Deja, "Gražinos" partitūros mes neturime.

Mūsų operai išsikėlus iš lietuviškos apylinkės į miesto centrą, o ypač spektakliams pasibaigus su žymiu deficitu, vėl pasigirdo kalbų, ar "tikslinga" esą leisti didelius pinigus svetimų veikalų statymui, nors ir lietuvių kalba, ir ar nebūtų tikslingiau tuos pinigus ir tą pačią energiją panaudoti kokiam nors kitam kultūriniam tikslui.

Tokios kalbos turėtų konkrečią prasmę tuo atveju, jei lietuvių operos pastatymui lėšos būtų skiriamos iš bendro biudžeto, o tam tikriems sambūriams būtų "įsakyta" ar "pavesta" savo laiką panaudoti minėtam tikslui. Taip buvo Lietuvoje, kur kultūrinis gyvenimas buvo vyriausybės remiamas ir, bent stambiuose užsimojimuose, švietimo ministerijos reguliuojamas.

Čikagos Lietuvių Opera yra organiškai išaugęs lietuvių kultūrinės veiklos veiksnys, kuris remiasi savanoriškomis choristų, administratorių ir solistų pastangomis, ir kuris randa plataus atgarsio mūsų visuomenėje. Operos sambūris sėkmingai veikia eilę metų, su juo reikia skaitytis kaip su tvirtu mūsų kultūros istorijos faktu.

Likimas kol kas savotiškai globoja mūsų operą. Ji nuolat gyvena "pavojingu" gyvenimu. Vadovaujamų solistų yra nedaug, kai kurie jų neturi pakaitalo. Svarbiausios rolės dainuojamos be "dublierių" (šiemet St. Baras ir D. Stankaity tė dainavo visuose trijuose spektakliuose). Dar nė karto nepasitaikė, kad, solistui susirgus, reikėtų skubotai už didelius pinigus surasti nelietuviškai dainuojantį pakaitalą, arba, jo nesuradus, atšaukti spektaklį. Operos choro dalyviams dar nė karto nepritrūko energijos gausioms repeticijoms, o administratoriams, kurie yra kartu choristai, vis užtenka pasiryžimo suorganizuoti visas pastatymų technikines smulkmenas. Valdybos pirmininkas V. Radžius šiemet net rado laiko išmokti mažą solistinę rolę.

Šiemet pirmą kartą operos administracija turės suteikti pirmenybę finansams, o ne menui: išlyginti deficitą, sumokėti skolas. Mūsų muzikalioji visuomenė, pripildanti operos spektaklius, o ypač jos labiau pasiturinti ir operą mėgstanti dalis čia gali ir privalo sprendžiamai padėti. Nusipelnęs operos ansamblis yra to vertas. Jis yra gyvybingas ir veiklus; jis privalo gyvuoti ir toliau.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai