Parašė Juozas Kėkštas
|
Iš rinkinio "Ramybė man"
ŽOLĖ IR KAULAI
Vienoj kelio pusėj žmonės,
Kitoj kelio pusėj žmonės,
keliu joja gaucho, plačiakelnis raitelis.
Žmonės valgo, žmonės geria, žmonės valgo
avinus ir jaučius, avinais ir jaučiais
sužavėti žmonės.
Ant išdegusios, juodos žolės
nedagraužti kaulai
guli.
TILTAS
Išilgai siauros upės plaukia baidarės,
vienos pasroviui, kitos prieš srovę,
o tiltu eina žmonės, aiškiai žinodami,
jog jiems yra skirtas stebuklingas, dangaus siųstas
žemiškasis džiaugsmas.
Saulė pervėrė ant tilto sustojusio tremtinio smegenis
ir vandeny
įrašė mintį apie žmogaus gyvenimo nepraeinamumą.
LEGENDŲ ĮLANKA
Mano laivą bangos mėtė tol,
kol vandenynas susiaurėjo ir įplaukęs įlankon nurimo.
Mano laivas, vandenyno balerina,
nuo vėjų ir bangų nutolo.
Baltų miglų palietas pienas
ant įlankos aukštų žolių.
Noriu nubust, ir negaliu,
žinau, kad vėl čia būsiu vienas.
Pakėlęs ranką, rūką sklaidau,
ant pirštų man krenta nematomo dangaus lašai žali,
girdžiu tiktai — toli, toli —
mirštantį žaibo aidą.
Taip įplaukiau į minkštą įlanką legendų ir sapnų žemyno.
Burės naktin pasviro.
Nugalėjęs audras vandenyno,
laimėjau tylą.
ŽEMĖS TAMSAI, ŽVAIGŽDŽIŲ LYGUMOMS
Nereikia, širdie, nereikia,
išniekintas kraujo grumste,
i tirštą naktį sukepęs,
į nakties kietą gniūžtę pavirtęs,
nereikia kitaip, nereikia,
tegu dienos žydi ne tau,
tegu džiaugsmo mirtis pakelėse
vis gilyn, ir tolyn, ir platyn,
tegu dainos plaukia ir girdimos būna ne tavo,
būk viena ir dainuok
sau ir vieškeliams plėšomiems vėjo,
sau ir medžiams akiračiuos lūžtantiems,
nakties krantą skalaujančioms upėms,
žemės tamsai, žvaigždžių lygumoms.
|