Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GAMTOS PRARADIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS GIRNIUS   
1.

Mūsų santykis su gamta yra dvejopas. Viena prasme gamta mums yra visiškai svetima. Mes esame visiškai kita, negu gamta. Panašiai gamta yra ir be mūsų — nieko mes jai nereiškiame. Mes esame dvasinio prado asmenybės. Gamta tėra medžiagos viešpatija. Todėl visada žmogus savo buvimą žemėje pergyvena lyg savotišką tremti. Aštriausiai šį pergyvenimą išreiškė Platonas, sakydamas, kad sielai kūnas tėra kalėjimas. Tačiau, antra vertus, ir mes patys priklausome gamtai. Nors ir nesame tik gamta, bet nesame ir grynosios dvasios. Dėl to mūsų santykis su gamta ir yra daug intymesnis, negu tik kalinio santykis su kalėjimo cele. Nėra gamtinė tikrovė mums tik kalėjimas, nes ji drauge yra ir mūsų tėvynė. Negalime niekur kitur išskleisti savo asmenybę, kovodami žmogiškojo pašaukimo dramą, kaip čia — žemėje. Gyvendami ir veikdami gamtoje, mes nuveikiame jos pirminį mums svetimumą ir paverčiame ją savu žmogišku pasauliu.

Pirmąja prasme gamta iškyla žmogui priešu, su kuriuo tenka vesti nuolatinę kovą. Betarpiškai gyvenimo sąlygų žmogui gamta nedavė. A. Gehleno žodžiu tariant, visi gamtos vaisiai žmogui yra tarsi užnuodyti. Norėdamas gamtos teikiamais vaisiais pasinaudoti, žmogų? pirma privalo juos atnuodyti. Dar daugiau: ne tik gamta nelaidavo žmogui betarpiškai gyvenimo sąlygų, bet dargi ji graso žmogui visą laiką savo katastrofinių išsiveržimu. Tai, kas buvo laimėta ilgametėmis sunkaus darbo pastangomis, per akimirką. paleidžiama vėjais ar dūmais. Šita prasme gamta atrodo žmogui visiškai abejinga, nesirūpinanti juo ir nepaisanti jo pastangų. Bet, antra vertus, vis dėlto gamta visą laiką lieka žmogui ir žemė-maitintoja. Nuilsus žmogui nuo darbo, gamta teikia jam poilsio, apgaubdama jį savo gilia ramybe. Rūpesčių prislėgtą žmogų gamta guodžia savo vaikų giedriu nerūpestingumu. Žmogui bemaištaujant ir nerandant savo būties prasmės, gamta nukreipia jo žvilgį į dangaus žvaigždynus, savo harmonija liudijančius, kad visa valdo viena Prasmingoji Ranka.


Pagal, tai yra dvejopas ir paties žmogaus į gamtą nusistatymas. Viena prasme žmogaus nusistatymas gamtos atžvilgiu — tai gamtai viešpatavimo valia Nieko negauna žmogus iš gamtos veltui. Visa jis turį. išsikovoti savo paties atkakliomis pastangomis. Gali žmogus susikurti sau gyvenimo sąlygas tik palenkdamas gamtą savo paties planuojančia jai valiai. Dėl to ir būtina žmogui siekti gamtai viešpatavimo. Bet tai tik vienas žmogaus santykių su gamta dialektikos momentas. Antroji žmogaus santykio su gamta galimybė — tai nuostabos meilė. Nuostabi gamta savo apolonine harmonija — tiek žvaigždynų didybėje, tiek. paprasčiausios gyvybės plazdėjime. Nuostabi gamta begaliniu savo pavidalų įvairumu. Nuostabi gamta savo tapsmo dioniziniu svaiguliu, nenutrūkstančia gyvybės tėkme, neišsenkančia naujų gyvybių gimdymo jėga.

Abu šie nusistatymai — ir viešpatavimo valia, ir nuostabos meilė — turi savo prasmę, bet — tik dialektinės įtampos santykyje. Vienam kuriam išskirtinai atsiduoti reikštų ne tik antrojo atsisakyti, bet ir iš viso save patį, žmogų, paneigti. Laikyti gamtą tiktai mūsų veikios objektu, neturinčiu savitos prasmės, drauge reikštų paneigti prasmę ir mūsų veiklai: nuprasminti gamtą lygu nuprasminti ir mus pačius. Bet lygiai būtų pragaištinga žmogui pasyviai atsiduoti gamtos prieglobstin, nes tai reikštų atsisakyti savo dvasinės individualybės. Negali žmogus visiškai nuo gamtos atitrūkti, nes ir jis pats savo kūnu priklauso gamtai. Kiekvienas kraštutinis prieš gamtą bei prigimtį nusikreipimas galų gale virsta nusikreipimu prieš patį žmogų. Bet negali žmogus su gamta ir visiškai sutapti. Kaip prigimties neigimas galų gale virsta gyvybinės energijos išsekimu, taip visiškas savo prigimčiai atsidavimas galų gale virsta žmogaus dvasinės paskirties paneigimu. Teisingai todėl pastebi Kari Jaspers: „Negalima gamta laikyti tiktai paprasta mums medžiaga, nes tai išdžiovina mūsų pačių individuadybės šaknis. Bet, ir atvirkščiai, jei padarau gamtą tikrąja būtimi, o save jos produktu, tai gamtos kulte pamirštu save patį, kuo aš iš tikrųjų esu“.

2.


Šiuos du skirtingus, nors vienas antro reikalaujančius nusistatymus atitinka dvejopa gamtos atskleidimo prasmė. Iš viešpatavimo valios išauga mokslinis gamta interesas, iš nuostabos ir meiles — filosofinis bei estetinis gamta domesys. Vienaip gamta atsiskleidžia moksliniam jos tyrinėjimui, ir antraip — filosofinei ar estetinei jos kontempliacijai.

Mokslinis tyrinėjimas kreipiasi į gamtą kaip į žmogiškosios veiklos lauką. Moksliškai gamta mes domimės tik jos mūsų valiai palenkimo perspektyvoje, ne dėl jos pačios. Mokslinį gamta interesą gaivina technikinio gamtai užviešpatavimo viltis. Dėl to mokslininką gamtoje ir domina tik jos vyksmų funkcionaliniai sąryšiai. Technikiniam gamtos apvaldymui svarbu ne pati jos esmė, atseit, ne tai, kas ji yra pati savyje, o tik tai, kuo ji mums gali tapti naudinga, atseit, kuo mes galime ją paimti savo rankon ir panaudoti savo reikalams. Šita prasme: kada mes domimės gamta moksliškai, tai iš tiesų mes domimės ne ja pačia, o tik jos panaudojimu mūsų valios statomiems tikslams. Tačiau kaip tik dėl to mokslinis gamtos pažinimas privalo likti objektyvus, atseit, atsietas nuo bet kokio subjektyvaus jausminio jos pergyvenimo. Kiek iš vienos pusės mokslinis gamtos tyrinėjimas yra nukreiptas į jo panaudojamumą žmogui, tiek iš antros pusės jis stengiasi atsipalaiduoti nuo bet kokio „antropomorfizmo“, nuo bet kokio mokslinio objektyvumo sudrumstimo subjektyvaus pergyvenimo šešėliu. Dėl to vadinamieji moksliniai dėsniai ir yra ne kas kita, kaip matematinių santykių konstatavimas. Tasai pasaulis, kurį mums atskleidžia mokslinis pažinimas, tai — matematinių funkcijų laukas. Bet matematinės funkcijos — tai nebe gyvoji gamtos kalba, o tik nurodymai, kaip įmanoma gamtą palenkti technikinei žmogaus valiai. Todėl atskiruosius gamtos mokslus Max Scheler ir vadina viešpatavimo mokslais (Herrschaftswissen). „Tokių dėsnių, kuriuos mums pateikia pozityvieji faktų mokslai, pastebi jis, nejieškome mes nieku būdu dėl to, kad jie mums teiktų ypatingo malonumo. Mes jieškome jų tik dėl to, kad jie mus įgalina viešpatauti pasauliui ir mums patiems. Tik tai įmanoma iš anksto pramatyti, kas dėsningai vyksta, ir tik tai galima valdyti, kas įmanoma pramatyti“.

Kitaip kreipiamės į gamtą pažvelgdami į ją filosofo ar menininko akimi, gaivinama nuostabos, ir meilės pergyvenimų. Šiuo atveju mus domina gamta pati dėl savęs. Nebeklausiame, kuo ji gali mums būti naudinga. Teklausome, ką ji turi pati mums pasakyti. Esminio skirtumo šituo atžvilgiu nėra ar visų pirma jieškome filosofiškai iššifruoti bendrąją gamtinės tikrovės esmę ar visų pirma estetiškai grožimės atskirais jos pavidalais. Abiem atvejais mums svarbu atskleisti, kokiais prasmingais turiniais gamta yra vertinga pati savyje. Kai mokslininkui gamta tėra beveidė.matematinių santykių erdvė, tai filosofo ar menininko žvilgiui ji atsiskleidžia prasmingu žmogiškosios būties horizontu. Tiesa, šitoksai gamtos atsiskleidimas nebėra mums niekuo naudingas, nes jis neduoda mums į rankas jokių naujų priemonių gamtai viešpatauti. Bet užtat jis vienas, atskleisdamas pasaulį prasmingu žmogiškosios būties horizontu, įprasmina ir patį gamtai viešpatavimą. Ir būtent: nors kreipdamiesi į gamtą filosofo ar menininko akimi, mes kreipiamės į gamtą dėl jos pačios, o ne dėl mūsų naudos, tačiau iš tiesų mes praturtiname ir savo pačių vidinį gyvenimą, pakeldami mūsų žvilgį nuo laikinių rūpesčių į amžinosios harmonijos pasaulį, į antlaikinių idėjų horizontą. O be to, paskendęs vien kasdieniniuose rūpesčiuose, žmogus, Philipp Lersch žodžiais tariant, negali ilgainiui neišvirsti intelektualiniu gyvuliu. „Priklauso žmogaus esmei, kad jisai, skirdamasis šituo nuo gyvulio, nenaudoja pasaulio tik savęs išlaikymi ir savo būvio užtikrinimo tikslams, bet ir vien tik šituo nepasitenkindamas, gali jieškoti aukštesnės prasmės, kuri apgaubtų jo baigtinę būtį... Mes privalome užtat mokėti pasaulio apraiškose ir vyksmuose praregėti ne tik daiktus ir daiktinius santykius, bet ir idėjas“.

3.


Kol gamtos mokslai dar nebuvo išsilaisvinę iš filosofijos prieglobsčio, tol nebuvo Iškilusi ir šių dviejų gamtinės tikrovės atskleidimo kelių (mokslinio ir filosofinio bei estetinio) suderinimo bei vienas antru papildymo problema. Nenoriu tuo pasakyti, kad mokslų išsilaisvinimą iš filosofijos tektų neigiamai vertinti. Jis buvo būtinas mokslų pažangai, įgalinusiai technikinį gamtos palenkimą žmogaus valiai. Visa ta technikinė pažanga, kuria mes šiandien tiek didžiuojamės, buvo įmanoma tik dėl to, kad gamtos mokslai rado savus metodus. Be matematinės analizės metodo būtume likę ir toliau skendėti alcheminėse svajonėse. Bet šiandien, išsilaisvinus mokslams iš filosofijos prieglobsčio, pavojus yra iškilęs priešinga linkme. Pavergėme gamtą moksliniu jos pažinimu technikinei mūsų valiai, bet nieku būdu nebūtų galima teigti, kad tiek pat būtume suintensyvinę ir tą vidinį gamtos pergyvenimą, kuris mus įjungia į prasmingus visatos sąryšius. Greičiau atvirkščiai: juo uoliau rūpinomės moksliniu gamtos pažinimu bei technikiniu pavergimu, juo labiau praradome organą jos vidiniam pergyvenimui, kuriam ji atsiskleidžia prasmingų sąryšių horizontu.

Iš pradžių gali atrodyti, kad skųstis gamtos praradimu tame amžiuje, kuriame gamtos mokslai klestėte klesti, yra tiesiai paradoksiška. Tačiau, jei savaime mokslinis gamtos tyrinėjimas ir neslopina betarpiško gamtos pergyvenimo, tai bėgti savaime jis jo ir negaivina. Kaip pirma sakėme, mokslinis interesas kreipiasi į gamtą ne dėl jos pačios, o tik klausdamas, kam kas gali būti panaudota, kam kas gali tikti bei patarnauti. Todėl, vaizdingu Ortega y Gasset žodžiu tariant, mokslinės sąvokos, užuot atskleidusios žmogui, ką gali jam gamta prasmingo pasakyti, greičiau tėra mūsų strateginis planas būvio kovai su ja. „Gyvenimas yra kova su daiktais, prieš kuriuos mes turime atsilaikyti. Sąvokos yra karo planas, kurį mes kuriame antpuoliui atremti. Kai išskleidi bet kurios sąvokos turinį, tai randi, kad ji nieko nepasako apie patį daiktą, o tėra išraiška to, ką žmogus gali su juo daryti ar ką jam nuo jo tenka kęsti“. Tas ir yra pagrindas, dėl ko mokslinis gamtinės tikrovės pažinimas dar nieku būdu nelaiduoja gamtai artumos.

Tiesa, gamtos mokslų pažanga išplečia mūsų pasaulėvaizdį. Bet gamtai artumas visu pirma yra ne platumo, o betarpiškumo dalykas. Gi tos scheminės sąvokos ir matematinės formulės, kuriomis operuoja modernusai gamtamokslis, yra tasai mediumas, kuriame gamta, tapdama mokslinio pažinimo objektu, praranda savo gyvą veidą ir iš prasmingai turtingo pasaulio virsta blankiu matematinių funkcijų laukų. Gali į mus gamta prasmingai prabilti tik individualiai nepakeičiamais pavidalais konkrečiose situacijose: kaip mano tėviškė, kaip mano jaunystės įspūdžių formavimo vieta, kaip mano gyvenimo lemiamųjų įvykių liudininkė etc. Tuo tarpu mokslinis pažinimas visa kokybiškai vienkartiška, nepakartojama ir nepakeičiama išskiria. To reikalauja pats mokslinio pažinimo objektyvumas. Moksliniam pažinimui tai tėra svarbu, kas dėsningai kartojasi ir kas tuo pačiu gali būti skaičiais išreikšta, nes tik tai ir gali būti iš anksto pramatyta bei apskaičiuota. Dėl to moksliniam žvilgiui gamta ir praranda savo individualų veidą, kuriuo ji. gali i mus prabilti, pagaudama mūsų pergyvenimą. Begalinis gamtos pavidalų turtingumas moksliniam žvilgiui susiveda į blankų matematinių santykių bendrą vardiklį, kuris mūsų pergyvenimui nieko nebesako. Iš mus pagaunančių konkrečių pavidalų betarpiškos artumos pasaulis moksliniame tikrovės vaizde pasitraukia į mūsų pergyvenimui nieko nebereiškiančių Objektyvių faktų bei priežastinių santykių nuotolį. Dėl to, konstatuoja Philipp Lersch žmogus vis labiau praranda savo vidinį santykį su tuo, kas gyva; dėl to, trumpa formule tariant, gyvenimui betarpiškumas vis labiau blėsta. Tai galioja jau paprastam mūsų juslių gyvenimui, kuriuo mes įsijungiame į pasaulį. Pasaulį šiandien pergyvename nebe betarpiškame vaizdingume ir gyvame jo apraiškų turiningume, o suvokiame jį ir aiškinamės per sąvokų aparato akinius, įsiterpusius tarp žmogaus ir pasaulio.

Bet dar gabiau iš betarpiškos gamtai artumos žmogų išplėšia technikinės pažangos poveikyje kuriamas didmiestinis gyvenimas. Didmiesčio žmogus beveik ištisai turi reikalo nebe su gyvais daiktais, augančiais ar augusiais, o su techniškai padirbtais ar perdirbtais. Jo kojos mina nebe našią žemę, o asfalto ar akmens grindinį. Jo ausys nebegirdi upelių čiurlenimo, nes ir vandenį jis gauna iš komplikuoto vandentiekio, kaip dažnai ir pačius žemės vaisius jis valgo nebe natūralia forma, o iš konservų dėžės. Jis kvėpuoja nebe miškų ir pievų dvelkesį, o fabrikų ir auto mašinų tvaiką. Jis girdi nebe gamtos garsus, o didmiesčio triukšmą. Jis nebemato paukščių ar debesų traukimo, o tik akmeninių pastatų fasadus, elektros laidus ir akį rėžiančias reklamas. Ir juda jis nebe laisvai, o traukiniu, auto, tramvajumi ar lėktuvu. Taip charakterizavęs didmiestinį žmogų, Philipp Lersch baigia išvada: „Didmiestis atpalaiduoja sielos ryšį su gamta, su jos pirminiais bei esminiais pavidalais, kurie žeme ir dangumi į laukų bangavimu ir vėjo stūgavimu, audra ir viesulu dar kalba gyvenimui artimam žmogui, kaip kadaise jie gaivino meną ir religiją. Pirmykščiai gyvus žemės ir žmogaus santykius, pulsavimą jos ritmu, bendravimą su augmenimis ir gyvuliais pakeitė techniškai įjungtas žmogaus priemonių bei įrankių pasaulis. Motinos — žemės žodis savo paslaptingą ir gyvą prasmę prarado“.

Įvairiais terminais aptariamas šis mūsų gyvajai gamtai betarpiškos artumos praradimas. Max Weber kalbėjo apie pasaulio „nuburtinimą“, Kari Jaspers — „nudievinimą“, Philipp Lersch — „suracionalinimą“. Bet visų terminų prasmė yra ta pati:: pasaulis iš prasmingo mūsų būties horizonto pasidarė negyva priemonių sistema. Sunaikino mokslinis pažinimas mitus, kurie anksčiau supo gamtinę tikrovę. Nėra ko šį faktą romantiškai apgailestauti. Bet, deja, pasaulio nuprasminimas drauge reiškia ir mūsų pačių būties nusielinimą. Matematinio gamtamokslio scheminės sąvokos ir matematinės formulės, . nepasiekdamos pačių mūsų sielos gelmių, tepaliečia patį sąmonės paviršių. Nors jos ir priklauso mūsų sąmonei, bet lieka šalia mūsų vidinio pergyvenimo. Gamtamokslinis tikrovės vaizdas, sukurtas schemomis ir formulėmis, mums lieka tokia pat svetima išorine tikrove, kaip visa, kas nepagauna mūsų pačiose sielos gelmėse, kas nesutampa intymiai su mūsų vidiniu branduoliu. Mūsų pergyvenimą pagauti ir su mumis intymiai sutapti gali ne schemos ir ne formulės, o tik idėjos, ne paprastų faktų konstatavimas, o prasmingų turinių išskleidimas. „Gi prasmingas vertybes, cituojame dar kartą Philipp Lersch, patiriame visur ten, kur pasaulio reiškiniai atsiskleidžia ir mus prakalbina kaip savyje reikšmingi, savo būties pagrindą, svorį ir reikšmę turį ne iš savo sąryšių priemonių sistemoje, ne iš tinkamumo ar naudingumo, o pačiu savo buvimu. Ir dėl to suprantama, kam idėjos, kurios yra ne kas kita, kaip dvasinis pergyventų prasmės vertybių objektyvavimas, ypatingų būdu yra gyvos ir gaivinančios. Ptacionalinės mąstymo funkcijas plotmėje nėra nieko panašaus. Racionalinė sąvoka yra kažkas negyvo, sustingusio, paprastas įrankis ir instrumentas. Gieidos, dvasinis vaizdas, idėja yra dynamis, mus prakalbinanti ir šaukianti jėga. Savo racionalinė funkcija mąstymas yra priemonė organizuoti pasaulį ir mūsų gyvenimą jame. O savo dvasine funkcija mąstymas nušviečia pasaulį kaip prasmingų turinių, idėjų, dvasinių pirmavaizdžių ir esmingos būties sąrangą“.

4.


Kiek šį gamtos pavertimą priemonių sistema ir tuo pačiu vidinį jos praradimą skaudžiai jaučiame, ypatingai liudija ir mūsiškis gamtos meilės akcentavimas bei vadinamasai „veržimasis į gamtą“. Meilės kalba yra tyla. Kas iš tiesų mylima, apie tai nekalbama. Meilė nėra žodžių dalykas. Kai jau pradedama apie meilę kalbėti, paprastai yra ženklas, kad ji jau atsidūrusi pavojun. Taip yra ir šiuo atveju. Į gamtą labiau mus stumia ne tikroji jos meilė, mūsų pačių vidinė tuštuma — noras išsiblaškyti, užsimiršti, užmušti laiką. Bet kaip tik dėl to mes ir neberandame gamtos. Nerandame tosios gamtos, kuri mus pripildytų gilia giedros ramybe. Tokiai gamtai rasti reikia jos į ieškoti dėl jos pačios, ne dėl išsiblaškymo ar užsimiršimo.

Veržiamės į gamtą. Darome išvykas į svetimus kraštus. Lankome kalnus ir jūras. Vykstame poilsiui į kurortus. Jieškome sekmadieniais saulės pliažuose. Bet dvasinės ramybės ir džiaugsmo giedros nelaimime. Tik užsimirštame valandai kitai. Kodėl? Dėl to, kad nieko kito ir nejieškojome. Dėl to, kad ir „į gamtą išvykę“, laikome ją taip pat tik mūsų priemone, kaip ir namuose. Laikome gamtą šituo atveju priemone pasisemti sveikatos, sudaryti progą užsimiršti. Bet užsimiršimas dar nėra gyvenimo džiaugsmo laimėjimas. Gyvenimo džiaugsmas, tikroji ramybė ir dvasios giedra yra taip pat jokiomis priemonėmis nepasiekiamos, kaip ir meilė. Meilė yra ta vienintelė versmė, iš kurios vienos sravi ramybės giedra — gyvenimo džiaugsmas. O meilė ateina ne kaip sąmoningų pastangų rezultatas, bet tik kaip vidinio susitelkimo dovana. Ne kitaip yra ir su ramybe bei giedra. Laimi jas ne tas, kuris jų jieško, o tik tas, kuris jų yra iš tiesų vertas. Kad gamta mums dovanotų dvasios giedrą ir apsiaustų mus savo ramybe, reikia į ją ateiti dėl jos pačios, o ne dėl mūsų išsiblaškymo. Reikia į ją pažvelgti ne kaip į paprastą mūsų priemonę, o kaip į gilesnių metafizinių gelmių nešėją. Kad gamtos mums atsiskleidimas virstų mūsų vidinio gyvenimo praturtinimu bei nuskaidrinimu, reikia, kad ji į mus prabiltų kaip Dievo kūrinys“, kaip savo kūrėjo garbės liudijimas. Tik šitaip į mus prabilusi, gamta netik laiką užmuš, bet ir apgaubs mus giedriąja amžinybės ramybe. Laiko pasaulis — rūpesčių viešpatija. Giedra ir ramybė — amžinybės dovanos. Bet kad gamta į mus prabiltų amžinybės kalba, nereikia nieko ypatingo. Pakanka visur ir visiems šviečiančios saulės, dangumi plaukiančių debesėlių, dvelkiančio vėjo, sprogstančio pumpuro, besikalančios žolytės, pražystančios gėlės. Visa tai kalba gilia amžinybės kalba ir skleidžia jos giedrą bei ramybę, alsuoja gyvenimo džiaugsmu. Bet šitai kalbai pagauti reikia vieno — mylinčios širdies. „Mylinčios širdies .reiškia: širdies, nepavergtos naudos medžioklės aistrai, kuri užmuša meilę ir tuo pačiu — gyvenimo džiaugsmą.

5.


Aišku betgi, kad būtų beprasmiška dėl tikrosios gamtai meilės mumyse išblėsimo kaltinti mokslą ar techniką. Tai, ką anksčiau sakėme apie gamtos mokslų santykį su gamtos meile tereiškia viena: pats savaime mokslinis pažinimas neveda į gamtą ir nelaiduoja jai artumos. Moksliniam pažinimui visų pirma rūpi ne pati gamta savyje, o jos nauda mums. Bet nevesti į' gamtą dar nereiškia tuo pačiu ir savaime blėsinti meilę gamtai. Gamtą pačioje savyje atskleisti ir gaivinti jai meilę yra nebe mokslo, o filosofijos ir meno uždavinys. Šie skirti šifruoti gamtos metafizinių gelmių kalbai. Ir jei šiandien tenka skųstis gamtos praradimu, tai visų pirma kaltės tenka jieškoti filosofinio ir meninio domesio išblėsime gamtai. Ne dėl to, griežtai tariant, praradome gamtą, kad ją pavertėme mokslinio tyrinėjimo objektu, o visų pirma dėl to, kad užmiršome kitus į gamtą kelius — filosofiją ir meną.

Tačiau vis dėlto gamtos jausmo išblėsimas nėra be sąryšio su matematinio gamtamokslio išaugimu. Turiu mintyje tą jo poveikyje išaugusį scientizmą, kuris gamtos mokslus suabsoliutina į vienintelį tikrą pažinimą ir tuo pačiu paneigia ar bent iškreipia kitų tikrovės atskleidimo kelių prasmę. Tiesa, kad eksperimento ir matematinės analizės metodai įgalino gamtos mokslų pažangą. Lygiai tiesa ir tai, kad gamtos mokslai nukreipti į technikinį gamtos užvaldymą. Bet iš to nieku būdu dar neseka, kad tik tai tebūtų tikra, kas gali būti eksperimentais prieita ir matematiškai išreikšta. Tikrovė yra daug paslaptingesnė negu tiki tasai scientizmas, kuris visa, kas gamtamoksliniais metodais nesuvokiama, atmeta kaip nereikšmingą subjektyvumą. Ir lygiai iš gamtos mokslų naudingumo neseka, kad tik tai būtų vertinga, kas naudinga. Net ir pati gamta (nekalbant apie žmogų) turi savitą prasmę visai nepriklausomai nuo to, kiek ji gali mums būti naudinga. Taigi, šisai scientizmas, visą žmogaus domesį suvedąs vien į technikinį pažinimą, ir yra atsakingas už tą racionalistinę sausrą, kuri mumyse išsekdina meilę gamtai. Praradome gyvajai gamtai artumą ne dėl pačių mokslų, o dėl scientistinio paneigimo kitokio gamta intereso, kaip technikinio.

6.


Kiek scientistinė bei racionalistinė sausra yra išsekdžiusi mumyse gyvą gamtai gausmą, aiškiai regime dabarties filosofijos ir meno linkmėje.

Scientistinio racionalizmo nuotaika nebuvo palanki nei filosofijai, nei menui. Kada tikruoju pažinimu buvo absoliutinami gamtos mokslai, filosofija buvo pastatyta prieš dvi galimybes. Viena šių galimybių — paprastas, savęs, kaip tuščios ir nenaudingos spekuliacijos, paneigimas. Antroji galimybė — savo naudingumo įrodymas mokslams tarnauti. Praktiškai tai reiškė: arba filosofinis interesas apskritai blėso arba jis susiaurėjo. Scientistinio laikmečio filosofija buvo tapusi paprasta mokslų metodologija, praradusia bet kokį savitą sąryšį su betarpiška tikrove. Šiandien iš to narvo, į kurį ją buvo scientizmas uždaręs, filosofija jau išsilaisvino ir iš naujo atgavo savo metafizinės paskirties sąmonę. Tačiau ir dabarties filosofijai yra būdinga, kad ji gamtai nerodo beveik jokio intereso ir visą savo domesį sutelkia į žmogų. Tam tikra prasme būtų iš tiesų galima sutikti, kad filosofinių rūpesčių centre turi likti pats žmogus. Visos problemos veda į žmogų. Bet kada visiškai iš akių išleidžiama gamta, negali būti teisingai išspręsta ir paties žmogaus problema, nes žmogų savo kūnu priklauso gamtai. Pamiršus tai, neišvengiamai ir žmogaus supratimas darosi vienašališkas. Toks atvejąs ir yra dabarties filosofija — egzistencializmas. Kaip kai kurie jos kritikai (visų pirma — Oskar Becker) teisingai pastebėjo, egzistencialistinis vienišo ir savosios prasmės nerandančio žmogaus vaizdas iš tiesų yra vaizdas žmogaus, atitrukusio nuo gamtos ir praradusio jos prasmingų sąryšių vertės sąmonę. Egzistencialistinis pesimizmas — pesimizmas žmogaus, kurio nebegaivina gamtos teikiamoji giedros ramybė ir gyvenimo džiaugsmas. Iš vienos pusės egzistencialistinį nusistatymą apsiriboti žmogumi galima aiškinti kaip reakciją prieš tą materialistinį pozityvizmą, kuris žmogų buvo sudaiktinęs, palenkdamas jį griežtam gamtinės aplinkos determinizmui. Bet iš antros pusės yra aišku, kad egzistencialistinės filosofijos atsisakymas domėtis gamtine tikrove yra,ir savotiška nuolaida scientistinei pretenzijai gamtinę tikrovę padaryti išskirtiniu gamtos mokslų objektu, į kurį filosofija neturi jokios teisės. Bet ir šalia egzistencialistinės filosofijos dabarties filosofijos domesys gamtai yra labai aprėžtas. Griežtai dalyką imant, galima būtų netgi teigti, kad šiandien gamtos filosofijos iš viso neturime. Tai, kas gamtos filosofijos vardu šiandien vadinama, tėra arba beprasmiškas senų dalykų kartojimas arba paprastas dabarties (mokslinių laimėjimų konspektinis referavimas. Kad tačiau gamtos filosofija yra būtina, akivaizdžiai liudija faktas, jog gamtos mokslininkai, nesulaukdami gamtos filosofijos iš filosofų, bando patys ją kurti. Bet lig šiol šios pastangos tik bandymais ir lieka.

7.


Lygiai gamtos jausmo išblėsimą liudija ir mūsų laiko menas. Ypačiai ryškiai tai iškyla tapyboje, nes ši labiausiai privalo gyvo gamtinės tikrovės pergyvenimo. Turiu mintyje visų pirma vadinamąją abstrakčioj o meno tapybą. Dėl jos šiandien nemažiau ginčijamasi, kaip ir dėl egzistencializmo. Netrūksta snobų abeją prasme: ir tokių, kurie visa garbina vien dėl naujumo, nors ir nieko nesuprasdami, ir tokių, kurie naujumo principiškai nepakenčia, pakęsdami tik tai, ko supratimas nereikalauja jokių pastangų. Nėra čia vieta šį ginčą specialiau pasvarstyti. Bet ryšium su mūsų svarstomąja tema tenka viena pastebėti: abstraktusai menas — tai menas žmogaus, kuris gamtą nebe betarpiškai pergyvena, o į ją žiūri per gamtamokslinių sąvokų aparato akinius. Abstrakčiojo meno tapyboje mes regime tikrovę, kokia ji atsiskleidžia matematinės analizės metodui. Regime nebe gyvus pavidalus, o abstrakčias schemas. Nemanau, žinoma, tai sakydamas, kad menas tebūtų pasyvus tikrovės atkūrimas. Visada meninėje kūryboje tikrovė yra savitai perkuriama. Bet pats šis perkūrimas yra skirtingas pagal tai, kaip pats kūrėjas tikrovę pergyvena. Tasai tikrovės pergyvenimas, kurį mums atstovauja vadinamieji abstraktieji dailininkai, iš tiesų yra tas pats, kuriuo į gamtą žiūri kiekvienas inžinierius. Inžinierinį žvilgį į tikrovę šiandien yra pasisavinę ir patys menininkai.

Kada abstrakčiojo meno atstovai savo meninės kūrybos uždaviniu laiko grynųjų erdvės, plokštumų bei linijų ar spalvų sąryšio problemų išsprendimą, faktiškai jie imasi moderniojo gamtamokslio metodinį žvilgį perkelti ir meninei kūrybai. Juk visai panašiai ir modernusis gamtamokslis gyvąjį gamtos pasaulį paverčia geometriniu matematinių funkcijų lauku. Abstraktusai menas, manydamas galutinai nuveikiąs natūralizmą, pagal principą kraštutinybės susisiekia iš tiesų pats virsta savo rūšies natūralizmu. Natūralizmo esmė — tai meninės kūrybos palenkimas mokslinės tiesos normai. Tik kai senasai natūralizmas į tikrovę žiūrėjo naiviu akies žvilgiu, tai abstraktusai dabarties menas į ją žiūri kritišku moderniojo gamtamokslio žvilgiu. Bet ir vienu ir antru atveju turime reikalą su tos pačios esmės pastanga, su meno sumokslinimu.

Žinoma, teorija lieka teorija. Tikras menininkas, visada labiau vadovaujasi savo menine intuicija, o ne bet kuria teorija (net ir sava!). Netrūksta didelių menininkų ir iš tų, kurie save vadino natūralistais. Bet dideliais juos padarė ne savajai teorijai ištikimybė, o greičiau faktinis jos išsižadėjimas. Meniškai yra vertingi jų kūriniai dėl to, kad jie, nepaisydami savo pačių teorinio reikalavimo nenutolti nuo faktinės tikrovės, ją peršvietė ta kūrybinės fantazijos šviesa, kuri brutalius tikrovės faktus paverčia aukštesnės tikrovės simboliais. Panašiai yra ir su abstrakčiuoju menu. Atskiri kūrėjai pasiekė aukšto meninio lygio, bet — ne ištikimybe savajai teorijai, o jos išdavimu. Kaip meno esmė neglūdi pasyviame faktinės tikrovės perteikime, taip ji neglūdi ir technikiniame grynųjų erdvės ar spalvų problemų sprendime. Tai yra ne meno, o mokslo uždavinys. Ir jei sakoma, kad natūralistinei teorijai ištikimas menas turėtų sutapti su fotografija, tai sau pačiam ištikimas abstraktusis menas turėtų sutapti su technikine braižyba. Iš tiesų: jei kai kurie natūralistiniai paveikslai tiko botanikos ar zoologijos vadovėliams iliustruoti, taip panašiai kai kurie abstrakčioj o meno vardu telkiami kūriniai labai panašūs į technikinius modelius, tik atliktus ne preciziška inžinieriaus, o neįgudusią savamokslio ranka.

Blėstant gyvam gamtos jausmui, senka ir pačios meninės inspiracijos versmės. Tiesa, iš paviršiaus mūsų laiko meninis gyvenimas atrodo labai judrūs: beveik kas metai iškyla naujos srovės, karštai diskutuojami meno klausimai, į ieškoma naujų kelių. Tačiau šis judrumas yra labai apgaulingas. Užuot buvęs tikros gyvybės liudijimu, jis tėra beprasmiško blaškymosi ženklu. Ne besiveržianti pilnatvė iš jo kalba, o vidinis tuštumas. Tikrai dideli kūrėjai nesiblaško po sroves sroveles, nes savo kelią jie jau visada žino. Tikrasai jieškojimas vyksta pačia kūryba, o ne sroveliniais eksperimentais. Tuo tarpu šiandien vadinamasai naujų kelių jieškojimas yra virtęs mados aistra. Jieškoma, nes neturima, kas pasakyti. Vidinis tuštumas bandomas pridengti bent tariamu naujumu. Prasmingas yra jieškojimas tada, kada žinoma, ko jieškoma Kada tačiau jieškoma, nežinant patiems ko, jieškojimas iš prasmingos kovos už savo idealo realizavimą virsta beprasmiška moderniškumo medžiokle. Jei neturima ko pasakyti, tai bandoma bent kitoniškai, nors ir nežmoniškai, švebeldžiuoti. Kiek šitoks jieškojimas tėra tuščias blaškymasis akivaizdžiai liudija daugelio prisipažinimas, kad jie esą toki platūs, jog galį iš ryto kurti vienu stiliumi, po pietų — antru, o vakare — trečiu. Didžiuojamasi šituo savo nepriklausomumu nuo visų srovių. Tačiau iš tiesų šituo liudijamas tik savęs neturėjimas. Kas manosi galįs valdyti visus stilius, tas iš tiesų nevaldo nė vieno. Senasai principas „stilius — tai žmogus“ neprarado savo prasmės ir šiandien. Ir kas todėl didžiuojasi galįs operuoti visais stiliais, tas iš tiesų prisipažįsta esąs cirkiškas klounas, o ne tikras savo kelią žinąs menininkas. Tikrasis originalumas, kuris yra pats meninio vertingumo sinonimas, glūdi ne vadinamajame įvairume, o vidiniame gilume, ne besikeičiantiems mados šūkiams prisitaikyme, o ištikimybėje sau. Daug kalbama apie savęs radimą. Tačiau elgiamasi, lyg savęs pačio paslaptis glūdėtų ne pačiame žmoguje, o būtų lyg kažkur šalia žmogaus pamestas daiktas. Ironiškai sakant, jieškoma savęs, lyg sąšlavyne pamestos geležėlės. Turiu mintyje tuos gausius „savęs pačių“ j ieškotojus kurie tiki, kad sau pačiam rasti pakanka išsigalvoti savotišką „techniką“; piešti storomis ar plonomis linijomis, suraizgyti jas voratinkliu ar sudėstyti kalėjimo grotais, užlieti visa plėmų chaosu ar suorganizuoti į trikampių ar konusų sistemą, duoti vienai kuriai spalvai išskirtinę pirmenybę etc. etc. Šitoks savos technikos „radimas“ – betgi anaiptol nėra tasai tikrasai savęs radimas, kuris visą kūrėjo reiškimąsi padaro nepakeičiamai individualų. Save rasti — tai išplėtoti savo vidinių pergyvenimų pasaulį. Kai bus turima kas pasakyti, stilius bus savaime rastas — jį atskleis pats išsakomasai vidaus pasaulis. Tai, ką vadiname stiliumi, savo pagrindu turi ne ką kita, kaip savotišką gamtos ir žmogaus, pasaulio ir istorijos, nebūties grėsmės ar Dievo pergyvenimą. Užtat stilius ir randamas tik vidiniu paties žmogaus brendimu, o ne dirbtiniu technikinių priemonių konstruavimu bei eksperimentavimu. Bet mūsų dienomis, įpratę visa vertinti technikiniu žvilgiu, ir patį meną paverčiame technikinės konstrukcijos- problema. Deja, menas — ne technika. Patsai savaime naujų technikinių priemonių radimas dar neturi meninių laimėjimų prasmės. Technikoje, tiesa, išrasti naują gamybos metodą (pvz., iš anglies pagaminti margariną) yra didelis laimėjimas, kuris jo išradėją padaro technikinės pažangos nešėju. Bet panašus „išradimas“ mene (pvz. vaizduoti medžius bulkomis, o žmones medžio stukais) nereiškia jokio naujo laimėjimo. Suprantame tuos „išradėjus“, kurie savo laimėjimus gina kaip savo individualybės išraišką. Neabejojame jų nuoširdumu, nors jie mums ir primena anuos „individualistus“, kurie, nesitikėdami išsiskirti savo asmenybe, nori save pabrėžti bent kaklaraiščiu. Bet kiekvienu atveju tai yra ženklas, kaip praradome žmogiškosios individualybės sąmonę, jei jos, užuot savyje, jieškome technikinėse priemonėse. Tai nejučiomis pripažįsta ir patys tie, kurie savo kūrybai duoda abstraktaus meno vardą. Jų kūriniai iš tiesų abstraktūs — atitraukti nuo kūrėjo asmenybės ir technikiškai suštandartinti: vieno kūrinius nuo antro galime išskirti ne skirtingos dvasios individualumu, o tik skirtingų technikinių priemonių štampais.

Tai ir liudija, kaip meno sutechnikinimas (atseit pavertimas technikinių priemonių problema) meną iš asmeninės kūrybos nuvertina į virtuozinį amatą. Tiesa, pagal, seną tradiciją tebekartojamas ir Šiandien meno Laisvės principas. Tačiau jis šiandien, menui iš virstant į technikinių priemonių problemą ir tuo pačiu į amatą, nebetenka savo prasmės. Galima prasmingai kalbėti apie meno laisvą tik tol, kol meninei kūrybai vadovauja grožio vertybė. Kai betgi turimas reikalas tik su amatu, tegu ir virtuoziniu, nenoromis grožio idealą pakeičia naudingumo imperatyvas. Nenaudingu amatu galima žaisti tik trumpą laiką. Vėliau tenka atsidurti prieš klausimą: baigti su šia nenaudinga prabanga ar pasijieškoti darbo. Nenuostabu todėl, kad drauge su kraštutiniškai abstraktaus meno į si viešpatavimu iškyla ir „angažuoto meno“ reikalavimas. Šita tikrovės logika ir nuvedė Picasso iš abstrakčiojo meno eksperimentų į oficialaus prancūzų komunistų partijos dailininko garbę. Panašiai komunistų partijos dainiais pasidarė ir Louis Aragon su Paul Eluard, anksčiau aktyviai dalyvavę vadinamajame surrealistiniame sąjūdyje, lygiai akcentavusiame ir meno abstraktumo ir konkrečios kovos reikalavimus. Tiesa, Vakaruose komunistų partijos toleruoja ir abstraktųjį meną, pasitenkindamos, kad patys menininkai dalyvauja konkrečioje, suprask komunistinėje veikloje. Bet sovietuose, kaip žinome, abstraktusai menas yra pasmerktas kaip buržuazinis formalizmas. Ir suprantama: jei statyti menui naudingumo reikalavimą, tai abstraktusai menas netenka bet kokios prasmės. Kad būtų menas „naudingas“, jis turi skelbti netik „naudingas“ tiesas, bet ir jas skelbti plačiosioms masėms suprantamai. O plačiosios masės lengviausiai supranta natūralistinio realizmo (galime jį pavadinti, jei norime, ir socialistiniu realizmu) kalbą. Štai dėl to tikrovės logika ir verčia nuo abstraktaus meno aukštybių sugrįžti į brutalų natūralizmą. Dar kartą: kraštutinybės susisiekia. Paversti save tik technikinių priemonių problema menui reiškia ryt kapituliuoti prieš reikalavimą pasidaryti naudingam, atseit įsijungti į partijos, valstybės ar kurio kito kolektyvo propagandinį aparatą.

Kalbėdami apie dabarties meno išblėsimą į technikinių priemonių žaismą, visų pirma turėjome mintyje tapybą. Bet didele dalimi tai tinka ir kitiems menams. Visa tai liudija: praradimas betarpiškos artumos gamtai gresia išsekdinti ir meninės inspiracijos versmes. Blėstant gamtos jausmui, blėsta ir grožio jausmas, paversdamas meną beprasmišku žaismu.

8.


Štai gamtos praradimo vaisius: paversta matematinių funkcijų lauku ir technikinių priemonių sistema, gamta nustoja mums buvusi ta gyvenimo džiaugsmo v e r s m e, kuria ji anksčiau buvo. Gamtos praradimas filosofiją apgaubia p e s i m i z m u, o m e n ą i š s e k d i na į formalistinį t e c h n i k i n i ų priemonių žaismą. Dabarties f i l o s o f a i i r m e n i n i n k a i, u ž u o t šifravę p r a s m i n g ą metafizinių gamtos gelmių kalbą, šiandien lieka nykaus mūsų n e prasmės skausmo liudytojai.

Todėl visai sutinkame su Max Scheleriu, kada jis vienu mūsų laiko uždavinių kėlė technikinės gamtai viešpatavimo valios suderinimą su tikrąja, atseit neinteresuota gamtos meile, gamtos mokslų ir technikinės pažangos sutaikymą su gamtai atvira filosofine ir menine kūryba. „Turime vėl išmokti suprasti gamtos kalbą, kaip ją kadaise suprato Pranciškus Asyžietis“. Turime užmiršti kvailą nuomonę, kad matematinis gamtamokslis, nors ir kiek savyje nuostabos vertas, būtų vienintelė galimybė dalyvauti gamtos pažinime. Tasai gilus žinojimas, kurį Goethe išreiškė savo klausimu: „Ar gamtos branduolys nėra žmogaus širdyje?“ ...yra visiškai kita, negu matematiniai gamtos mokslai. Kai gamtos mokslai mus tik daro gudresniais ir galingesniais gamtai tvarkyti bei viešpatauti, tai anasai žinojimas mus kilnina ir nušviečia mus laime. Jei toksai naujas vidinis žmogaus gamtai atsiskleidimas, toksai naujas į ją įsijautimas, tokią nauja gamtos meilė neateitų, tai aš tiesų galėtų ateiti laikas, kada žmogus nebelaikytų verta tam viešpatauti, kam jis taip vienašališkai norėjo tik viešpatauti.

Bet šita nauja gamtai meilė neateis kitu keliu, kaip per tą žvilgį, kuriam gamta atsiskleis, kaip jos Kūrėjo liudijimas. Ne nauji mitai mums ras kelią į gamtą, o tik jos Kūrėjo Tiesa.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai