Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AUDRA STIKLINĖJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vincas Kazokas   


L I T E R A T Ū R O S P A R A Š T Ė


(Kelios pastabos prie A. Nykos-Niliūno straipsnio „Mūsų literatūros kasdienybė keturi šimtai pirmaisiais metais po Mažvydo“, išspausdinto „Aidų“ 15-tame numeryje.)

Nevienas iš skaitytojų galėjo gerokai nusistebėti, perskaitęs „Aiduose“ A. Nykos-Niliūno straipsnį „Mūsų literatūros kasdienybė keturi šimtai pirmaisiais metais po Mažvydo“, nustebti, nes tame straipsnyje išdėstyti tokie dalykai, apie kuriuos niekas nėra girdėjęs, netgi patys rašytojai, kraipydami galvas klausia: kurie gi iš mūsų čia kivirčijasi ir stengiasi vieni kitus nustelbti? Argi iš tiesų yra kokie nesutarimai bei kova tarp senųjų ir jaunųjų? O jeigu tokia kova vyksta arba vyko, tai kur ji reiškėsi ir kokia forma? Vadovaudamasis minėto straipsnio mintimis, skaitytojas pasidarys išvadą, kad iš tikro dalis mūsų rašytojų, šiuo atveju pridėkime A. Nykos-Niliūno žodį „senieji“, trukdo reikštis jaunoms kūrybinėms pajėgoms ir kiekvieną jauną atžalą skuba greičiau nugnybti, kad ji perdaug neaugtų ir tuo pačiu nestelbtų senųjų rašytojų „gęstančių švyturių“. Atrodo, autorius bandė deklaruoti jaunųjų nusistatymą, ir, pareiškiant savo credo, užbaigti pragaištingą kovą tarp senųjų ir jaunųjų, kovą, apie kurią tačiau šiandien niekas nežino ir nieko negirdėjo. Norėdamas įnešti šiek tiek objektyvumo ir iškelti kai kuriuos skaitančiajai visuomenei žinotinus faktus, aš drįstu kalbamuoju dalyku pasisakyti ir dalykus išdėstyti taip, kaip jie iš tikrųjų yra. Man ir dabar, perskaičius straipsnį ir rašant šias eilutes, tebėra neaišku, ko gi gerb. autorius savo minėtuoju straipsniu siekė.

A. Nyka-Niliūnas tikrai akcentuoja kažkokius ginčus, kurie, cituoju, „sudarė kasdieniškojo literatūros gyvenimo foną, išryškino daugelį dalykų, paaiškėjo nuomonių skirtumai ir tuo pačiu pagrindinės mūsų literatūros tendencijos ir kryptys“. Jeigu vyko tokio stambaus masto ginčai, kad net išsikristalizavo mūsų literatūrinės tendencijos ir kryptys, tai jie negalėjo tilpti tarp keturių sienų, bet milžiniška banga turėjo persiristi per visą mūsų kultūrinį gyvenimą. Todėl ir drįstu gerb. straipsnio autorių klausti: kur ir kada vyko to jį kova, kas ją sukėlė ir kas yra nugalėtieji bei nugalėtojai? Kas konkrečiai atstovavo ir gynė taip plačiai straipsnyje išguldytą senųjų nuomonę?


Jei neklystu, atrodo, kad autoriaus minimų ginčų bazę sudarė knygų kritika. Iš tikrųjų beveik kiekviena pasirodžiusi knyga mūsų spaudoje buvo šiokiu ar tokiu būdu paminėta ir įvertinta. Tačiau kad dėl to būtų įsiliepsnojęs koks nors literatūrinis ginčas, mes negalime to patvirtinti. Netgi dėl Ramono „Kryžių“ literatūriškai nebuvo ginčytasi, nors ir ta proga laikraščiuose matėsi sieksniniai straipsniai, kurie buvo daugiau ideologinio, pasaulėžiūrinio pobūdžio. Galbūt A. Nyka-Niliūnas, kalbėdamas apie ginčus, turi galvoje savo laiku kiek aštresnes L. Miškino recenzijas, kurios tebuvo tik paprastos recenzijos, į kurias, išskyrus prof. V. Biržišką, neatsiliepė nė vienas suinteresuotas asmuo nė rašytojas. Galėjo tos recenzijos savo kandžiu tonu sukelti tam tikro nepasitenkinimo paliestųjų tarpe, tačiau šie laikėsi pasyviai ir neišsišoko. Vadinasi, buvo mesta pirštinė, tačiau jos niekas nepakėlė. Tad kur tie ginčai ir toji kova, kur išryškėjo „daugelis dalykų ir paaiškėjo literatūrinės kryptys“? Tų recenzijų esmė ir prof. Ve. Biržiškos įsikišimas glūdėjo ne tame, kad jose buvo pasakyta kokia netiesa. Dėl pačios tiesos niekas nesiskundė, tik kad toji tiesa buvo pasakyta kuo kandesniais žodžiais atitinkamų autorių adresu. Pagaliau prof. Ve. Biržiška savo žodyje nepaskelbė nei kovos patiems kritikams, nei naujų literatūrinių bei estetinių dėsnių, bet tik pareiškė savo nepasitenkinimą dėl minėtojo L. Miškino recenzijų tono ir formos.

Tokiu būdu nebuvo jokios kovos tarp dviejų literatūrinių kartų arba pažiūrų į pačią literatūrą. Mums būtų džiugu matyti tokią kovą, nes tik kovojant, aštrinamas estetinis skonis ir išskeliama kūrybinė kibirkštis. Gal toji kova vyko slaptai, užkulisiuose, tačiau ji negalėjo duoti tų rezultatų, apie kuriuos kalba gerb. straipsnio autorius.

Tenka labai apgailestauti, kad mūsuose panašios kovos nėra. Galbūt tada ir galėtų pagyvėti mūsų literatūrinis gyvenimas. Yra daug faktų, kurie liudija mūsų apsnūdimą. Štai mes turėjome du literatūros darbuotojų, atsiet, rašytojų suvažiavimus, kurie tačiau niekuo nesiskyrė nuo eilinio bendruomenės atstovų suvažiavimo. Atrodo, kad mūsuose literatūriniai klausimai yra visai neaktualūs, kad mūsų visiškai nedomina nei savos literatūros linkmės bei kryptys, nei pasaulyje besireiškią literatūriniai sąjūdžiai. Sakytum, pats aukščiausias suvažiavimo tikslas buvo pasiklausyti skambių sveikinimų, išrinkti valdybą, o vakare pasismaginti pobūvyje. Jeigu tik tokie rašytojų suvažiavimai, tai yra labai liūdna. Pagaliau suvažiavimų proga vėl grįžkime prie A. Nykos-Niliūno minimos senųjų ir jaunųjų kovos. Jeigu ji, būtų buvus ir jei dėl kokių nors priežasčių neiškilo viešai spaudoje, tai ji turėjo šiokia tokia forma pasireikšti suvažiavimuose. Vadinas, tie ginčai tėra tik gerb. autoriaus fantazijos padaras: jis savo vaizduotėje sukuria dvi kovojančias stovyklas, vadovauja mūšiui patsai kalbėdamas jaunųjų vardu ir atsakinėdamas už vyresniuosius.

Mes neginčijame, kad negali būti nuomonių skirtumo tarp dviejų literatūrinių kartų. Tačiau mūsuose jie nebuvo iškilę tokiu mastu, kaip teigia straipsnio autorius. Kada gi pas mus vyresnieji pasidarė literatūrinio gyvenimo stabdžiu ir kada tie tariamieji seniai užmetė jauniesiems kilpą ant kaklo? Anos recenzijos tiek tėra reikšmingos, kiek ir audra, sukelta stiklinėje.

Autorius mūsų visai nenustebina, nurodydamas bei išdėstydamas knygų kritikavimo principus. Juos rasi kiekviename geresniame literatūros teorijos vadovėlyje. Tad ko buvo siekta? Gal autorius turėjo kokių asmeninių sąskaitų? Bet tuomet jis neturėtų kalbėti jaunųjų nei senųjų vardu. O gal norėta tuo straipsniu kai kas nuvainikuoti? Tačiau jis ne-pastato nieko šalia, kas būtų vertas vainiko. Pagaliau labai neaišku, kokiu kriterijum remdamasis autorius rašytojus klasifikuoja į senuosius ir jaunuosius. Mano supratimu, kiekviena kūrybinė pajėga niekados nesensta: ji „visada palieka prometėjiškos prigimties, visuomet maištinga ir nepasitenkina statiška padėtimi, bet visad dinamiška, siekianti vis naujo. Seniais laikytini tik tokie, kurie jau pasitraukė iš ringo ir niekad negalvoja sugrįžti atgal į areną. Gi tokių „pretenzingų senių“ vargu ar pas mus atsirastų.

A. Nyka-Niliūnas skundžiasi, kad paskutiniu metu pristeigta perdaug literatūrinių premijų, buvo paskelbta eilė literatūrinių konkursų, kurie visi be išimties savo tikslo nepasiekė, nepatraukdami rašytojų. Norėtųsi paklausti, kas gi yra iš tikrųjų kaltas, kad tos visos kilnios pastangos nedavė norimų rezultatų? Ar tie, kurie skyrė premijas ir skelbė konkursus? Jeigu mes skundžiamės, kad čia išėjusios knygos yra daug žemesnio lygio už pasiektąjį nepriklausomybės metais, tai ši neigiamybė yra pačiuose žodinio meno kūrėjuose. Nuo pačių rašytojų kūrybinio potencialumo ir pažangos priklauso, ar mūsų literatūra augs, ar smuks. Šitą slystelėjimą. mūsų visuomenė gerai jaučia ir todėl pati jieško skatinančių akstinų, kad tik kaip nors mūsų rašytojus išjudinus ir paakinus prie kūrybinio darbo. Geri darbai nereikalauja paskatos; jie patys savaime yra skatiną veiksniai. Tuo tarpu kiekvienas smukimas iššaukia dirbtinų priemonių, kurios verste priverstų pakilti. Štai dėl „ko norėtųsi žiūrėti į mūsų tremties premijas ne kaip į tobulo veikalo vainiką, bet“ pirmoj eilėj kaip į tam tikrą priemonę, kuri išjudintų mūsų kūrybines jėgas, kad mūsų rašytojai jas priimtų vertai. Ir todėl darosi baisu, kad mūsų rašytojai, užuot džiaugęsi šiuo nuoširdžiu visuomenės pritarimu, iš tikrųjų juo bodisi ir net kaltina pačią visuomenę, kam ji juos remia. Mieli kolegos rašytojai, aš drįstu pasisakyti, kad literatūrinių premijų nėra perdaug, ir jų niekad perdaug nebuvo, bet tik permaža atsiranda rašytojų, kurie būtų verti tų premijų. Tas pats ir su literatūriniais konkursais. Gerb. A. Nyka-Niliūnas ne be pagrindo skundžiasi, kad jie „visi be išimties nepasiekė savo tikslo“. Tačiau kas kaltas, kad ir ši priemonė, lygiai kaip ir premijos, rašytojų neišjudino? Ar mes, patys būdami kalti, turime apkaltinti tas institucijas, kurios parodė kilpų gestą, skelbdamos konkursus bei skirdamos premijas? Man rodos, literatūriniai konkursai skelbiami ne gimnazistams ir ne kokiems gydytojams bei verteivoms, o pirmoj eilėj rašytojams, ir jeigu čia jie nepasireiškė ir neatliko savo pareigos, tai jie tik akivaizdžiai parodo savo sustingimą ir, pasakyčiau, apsileidimą. Mes skundėmės ir tebesiskundžiame savo spaudos lėkštumu ir išvadinome literatūrinėm kandim tuos, kurie dirvonuojančias skiltis užpildė. Bet kurgi dingo ir ką veikė tikrieji šios srities darbuotojai, kad mūsų spaudoje priviso piktžolių? Ar reikia peikti žemę, ar ūkininką, kad jo dirvoje vietoje kviečių auga dirsės ir kūkaliai? Todėl ne pačią spaudą ir jos leidėjus reikia kaltinti, bet pačius rašytojus, nes jie yra tikrieji anos blogos sėklos sėjikai. Aš atsiprašau gerb. kolegas rašytojus už atvirą žodį, tačiau jį reikėjo tarti ne šiandien, bet gerokai anksčiau.

Baigiant šias kuklias pastabas, norėtųsi dar šiek tiek patikslinti gerb. A. Nykos-Niliūno mintį, kur jis straipsnio įžangoje sako, jog „prieš šį paprastą žmogelį (Mažvydą, V. K.) kalbėjusį ir rašiusį šiandien jau mums archaiškai skambančiais žodžiais, nublanksta visi mūsų nesenų dienų narsieji generolai, žadėję apginti kraštą bei jo kultūrą ir visi mūsų karingieji kunigaikščiai, žaibu prajoję tolimas stepes, girdę žirgus Juodojoje jūroje ir kalavijais daužę Kremliaus sienas“. Suabejodamas teigimu, kad mūsų kunigaikščiai yra Mažvydo šešėlyje, aš visai nenoriu nuvainikuoti mūsų literatūros pradininko, kuris iš tikrųjų tėra tik simbolinis vardas, nes gal daugelis nežinomų autorių žymiai anksčiau pradėjo lietuviškai rašyti, negu Mažvydas, tačiau, antra vertus, nereikia būtį vienašališkam ir vertinti istorinius faktus tik iš vienos pusės. Nors mūsų kunigaikščiai gal ir nebuvo tiesiogine prasme kultūrininkai, patys knygų nerašė, tačiau netiesioginiu keliu jie galbūt daugiau pasidarbavo net ir mūsų dienų kultūros labui, negu patsai Mažvydas. Ir kokį Mažvydą mes šiandien minėtume, jeigu nebūtų iškilę mūsų kunigaikščiai, jeigu jie šimtmečiams nebūtų sulaikę slavų ir totorių ordų, pagaliau jei tų pačių rusų ekspansija būtų prasidėjusi ne Jono Žiauriojo laikais, bet Jeroslavo Didžiojo ir konkrečiai, jei lietuvių tauta būtų buvus pavergta ne 1795 metais, be.t drauge su prūsais? Tada kažin ar šiandien iš viso būtų galima kalbėti apie šių dienų lietuvių literatūros kasdienybę. Apie netolimos praeities mūsų generolus šiuo tarpu reikėtų nutylėti ,nes dar nesusidarė istorinės perspektyvos ir nepribrendo laikas juos objektyviai teisti.

Atsiprašydamas autorių už šiame rašinyje padarytas pastabas, aš drįstu priminti, jog nereikėtų fiktyvius dalykus versti faktais ir inscenizuota kova apkaltinti mūsų ir taip nepavydėtiną gyvenimą. Kam yra žinoma, kad nors kas būtų reikalavęs (cituoju Niliūno žodžius) „sumažinti reikalavimus, nustoti kurt i?“ Juk kiekvienas iš mūsų sielojasi ne vien tik asmenine būkle, bet juo labiau savo tautos tragedija. Todėl kaip labai teisingi yra tie, kurie, nematydami aiškesnių pragiedrulių bei naujo gaivaus suklestėjimo mūsų kultūros ir literatūros srityje, siūlo bent stengtis išlaikyti tai, kas turima. Išlaikyti — tai nebūtinai reiškia atsilikti, kaip supranta gerb. A. Nyka-Niliūnas. Žinoma, pasiektų kultūrinių laimėjimų išlaikymas nėra kūrėjo uždavinys. Jo reikalas yra kurti neatsižvelgiant į nieką, o ar jo veikalai bus įrašyti į aktyvą ar pasyvą, tai jau kitas klausimas. Čia negali būti kalbos nei apie progresą nei apie regresą, nes meno kūrinys nei sensta nei daro pažangos. Tegalima kalbėti tik apie paties autoriaus pajėgumą arba nepajėgumą. Galbūt jaunoji karta potencialiai ir pajėgesnė už savo pirmtakūnus, tačiau ir jaunieji iki šiol dar niekuo nenustebino. Todėl be reikalo šiaušiamasi ir bandoma pralenkti patį save.

Tokie yra vieno iš „jaunesniųjų“ žodžiai.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai